Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Atsakas į krikščioniškojo gyvenimo krizę

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI kalba pirmojoje Popiežiškosios naujosios evangelizacinės tarybos asamblėjoje Nuotrauka iš „L’Osservatore Romano“

Suformuota dikasterija, rengiamasi Sinodui

Rengiantis būsimajam Naujojo Evangelizavimo temai skirtam Vyskupų Sinodui plačiai svarstoma šios veiklos samprata ir aktualumas. Apie tai buvo diskutuota ir neseniai įsteigtos Popiežiškosios naujojo evangelizavimo tarybos pirmojoje plenarinėje asamblėjoje, kurios narius ir bendradarbius gegužės 30 dieną audiencijoje priėmė popiežius Benediktas XVI. Jo kalboje pirmiausia buvo prisimintos šios Šventojo Sosto Dikasterijos įsteigimo ištakos ir formavimas, atsiliepiant į krikščioniškojo gyvenimo krizę ypač senųjų tikėjimo tradicijų šalyse dabartinės sparčios sekuliarizacijos poveikyje.

Apie savo pageidavimą steigti Popiežiškąją naujojo evangelizavimo tarybą Šventasis Tėvas pranešė maždaug lygiai prieš metus, per 2010-ųjų birželio 28 dieną celebruotus šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmės Mišparus. Tų pačių metų rugsėjo 21 dieną paskelbtu dokumentu „Ubicumque et semper“ minėta institucija buvo įsteigta ir jos pirmininku paskirtas italas arkivyskupas Salvatorė (Rinas) Fizikela. Palaipsniui Popiežiaus potvarkiais suformuota ir jos sudėtis, sudaryta iš 20 narių – kardinolų, arkivyskupų bei vyskupų, atstovaujančių įvairiems pasaulio kraštams. Artimiausi 60-mečio arkivyskupo R. Fizikelos bendradarbiai yra Tarybos sekretoriumi paskirtas kolumbietis arkivyskupas Chosė Oktavijus Ruisas Arenas ir pasekretoris škotas monsinjoras Greimas Belas.

Nariams pagelbės Benedikto XVI paskirtieji Tarybos konsultoriai (patarėjai), kurie savo ruožtu yra svarbių evangelizacijos srityje besidarbuojančių organizacijų, sąjūdžių, vienuolijų vadovai bei profesionalūs ekspertai su savo patirtimi, įžvalgomis ir charizmomis. Tarp dešimties paskirtų konsultorių galima paminėti „Opus Dei“ personalinės prelatūros generalinį vikarą monsinjorą Fernandą Okarisą (Ispanija), „Bendrystė ir išsilaisvinimas“ brolijos pirmininką kunigą Džulianą Karoną (Italija), Neukatechumeninio kelio organizacijos įkūrėją Kiką Argvelą (Ispanija), Popiežiškojo Grigaliaus universiteto rektorių tėvą jėzuitą Fransua Ksaverą Diumortje (Prancūzija), Vyrų vienuolijų generalinių vyresniųjų sąjungos pirmininką kunigą Paskualį Čavesą Viljanuevą (Meksika), Moterų vienuolijų generalinių vyresniųjų sąjungos pirmininkę seserį Merę Lou Virc (JAV) ir kt.

Vasario pradžioje buvo paskelbtos 2012 metų rudenį įvyksiančio Vyskupų Sinodo „Naujasis evangelizavimas krikščionių tikėjimo perdavimui“ gairės (lineamenta) su klausimais, į kuriuos laukiama nacionalinių episkopatų bei vienuolijų atsakymų ir siūlymų. Gautos pastabos, kurias siūloma Vyskupų Sinodo generaliniam sekretoriatui pristatyti iki 2011 metų Visų šventųjų šventės (lapkričio 1-osios), bus dėmesingai išnagrinėtos ir jų pagrindu vėliau parengtas ir paskelbtas ateinančio Vyskupų Sinodo pagalbinis darbo dokumentas (Instrumentum laboris) jo dalyvių debatams. Pagal tuose debatuose suformuluotas rekomendacijas popiežius Benediktas XVI paskelbė savo Posinodinį apaštalinį paraginimą, kuris taps svarbiausiu Bažnyčios magisteriumo dokumentu dabartiniam naujojo evangelizavimo etapui.

Skelbimo ir liudijimo darnos poreikis

Kalbėdamas Popiežiškosios naujojo evangelizavimo tarybos nariams gegužės 30 dienos audiencijoje popiežius Benediktas XVI pabrėžė, kad reikia gerai suvokti dabartinio „naujojo evangelizavimo“ sampratą metodikos ir konteksto atžvilgiu, kadangi evangelizavimas visada buvo Bažnyčios misijos dalis ir visada naujas. Juk pati „Evangelizacija visada yra naujas Kristaus atnešto išganymo žinios skleidimas žmonijai“, kad ji vertingai dalyvautų Dievo slėpinyje ir taptų atvira galingai vilčiai dėl savo garantuotos ateities. Nurodant, jog dabartiniame Bažnyčios istorijos etape ji yra pašaukta nešti Naująjį Evangelizavimą, reiškia akcentuoti jos tradicinio misijinio veikimo intensyvinimą bei naujų metodų ir priemonių paiešką išplitusios sekuliarizacijos kontekste.

Šis kontekstas yra apibrėžiamas radikaliomis visuomeninio, kultūrinio ir dvasinio gyvenimo permainomis, kuriomis, kaip toliaregiškai pastebėjo dar Vatikano II Susirinkimo (1962–1965 m.) tėvai, Bažnyčia atsidūrė visiškai naujomis egzistencijos sąlygomis. Situacija daugeliu atžvilgių gali atrodyti „nelaukta“, nors jos priežastys, nepaisant įvairovės, kaip pripažįstama ir misijiniame Susirinkimo dekrete „Ad Gentes“, yra žinomos bei nesunkiai patvirtinamos. Pasekmės – atitrūkimas nuo Dievo ir Bažnyčios, religinis abejingumas, tikėjimo marginalizavimas viešojo gyvenimo atžvilgiu – reikalauja išskirtinai sutelkto dėmesio Evangelijos skelbimui, pagrįstumo tikėjimo priėmimui ir jo nuostatų laikymuisi, ko dar nebuvo netolimoje praeityje.

„Praėjusiais dešimtmečiais dar buvo įmanoma įvardinti bendrą krikščionišką jauseną, kuri vienijo ištisas kartas, išaugusias tikėjimo paunksnėje, kuris formavo kultūrą, – aiškino Šventasis Tėvas. – Šiandien, deja, mes esame liudininkai tos dramatiškos fragmentacijos, kuri nebesuteikia vieningo (pasaulėžiūrinio) pamato; dar daugiau, mes dažnai stebime reiškinį, kai asmenys nori priklausyti Bažnyčiai (sakosi esantys krikščionys ar katalikai), bet jų suformuota vizija prieštarauja tikėjimui“. Ypač tai pasakytina apie santykį su Bažnyčios ginamos „gyvybės kultūros“ nuostatomis, kai vadinamieji krikščionys remia abortus, dirbtinį apvaisinimą ar homoseksualų santuokas ir pan.

Taigi, šiandien skelbti Jėzų Kristų, kaip vienintelį pasaulio Gelbėtoją, yra tikrai sunkiau, tačiau šis uždavinys liko nepakitęs, kaip ir krikščioniškosios istorijos aušroje. „Misija nepasikeitė, kaip neturi keistis ir entuziazmas bei ryžtas, kuris skatino apaštalų ir pirmųjų Kristaus mokinių veikimą“, – sakė popiežius Benediktas XVI. Ta pati Šventoji Dvasia, kuri darė juos pasišventusiais evangelijos skelbėjais, veda ir šiandienos Bažnyčią: tai neišsemiama versmė atnaujintam vilties skelbimui. Ir visada reikės naujųjų evangelijos skelbėjų, gebančių priimti šią misijos malonę, kad Dievo Žodžio skelbimas niekada nesusilpnėtų besikeičiančiose istorijos sąlygose.

Nurodęs į dinamišką skelbimo tęstinumą tarp pirmųjų mokinių ir dabartinių misionierių Šventasis Tėvas pripažino, kad šiandien tam skelbimui reikia naujo polėkio, kad būtų įtikintas dažnai išsiblaškęs, nejautrus ir sutrikęs mūsų laikų žmogus. Todėl naujame evangelizavime reikia atsakingai ieškoti efektyvesnių ir labiau šioms sąlygoms tinkamų skelbimo metodų, vos juntamų krikščioniškųjų šaknų gaivinimui. Svarbu padėti suprasti, kad buvimas krikščioniu nėra formali priklausomybė statistikai, nėra „savos rūšies uniforma, kuri dėvima privačiai ar ypatingomis progomis, bet kažkas gyvybingo ir visaapimančio, gebančio priimti viską, kas modernybėje yra tikrai gera“.

Linkėdamas sėkmingai vystyti naujojo evangelizavimo projektą, kuris svariai pagelbėtų visuotinei ir vietinėms Bažnyčioms jaunųjų krikščioniškų kartų ugdymui, popiežius Benediktas XVI dar kartą priminė liudijimo svarbą. „Negali būti užmiršta, kad tikinčiojo gyvenimo būdas turi būti tikrai patikimas ir įtikinamas pačiose dramatiškiausiose situacijose“, – sakė Šventasis Tėvas, pabrėždamas, kad šis ištikimybės Jėzui liudijimas turi vykti per neturto, savęs atsisakymo, laisvės nuo šio pasaulio galybių liudijimą, trumpai tariant, per šventumą.

© 2011 „XXI amžius“