Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Žiniasklaida

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Rainiai: aukos ir žudikai

Koplytėlė Rainiuose Telsietis.lt nuotrauka

1941 m. birželio 22–27 dienomis, nujausdami Birželio sukilimą ir nacių kariuomenės puolimą, sovietiniai okupantai pradėjo masines Lietuvos gyventojų, pirmiausia – politinių kalinių – žudynes. Žudynės prasidėjo birželio 22 dieną ir tęsėsi beveik savaitę. Per tą laiką Lietuvos teritorijoje buvo nužudyta daugiau nei tūkstantis politinių kalinių, iš kurių net 99 procentai – lietuviai. Nemažai politinių kalinių sovietai spėjo išvežti iš Lietuvos teritorijos ir nužudyti Rusijoje bei Baltarusijoje. Iš viso pirmosios sovietų okupacijos laikotarpiu per vienus metus bolševikų aukomis tapo daugiau nei 31 tūkstantis mūsų tautiečių. Pirmąją karo dieną SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas paskelbė specialų įsaką pafrontės vietovėse, kuriose įsigaliojo karo padėtis. Netrukus kitu įsaku paskelbta, kad nuo šiol valstybės saugumu ir gynyba rūpinsis karinių apygardų, frontų ir armijų karo tarybos. Politinių kalinių bylos perduodamos kariniams tribunolams, kurie pradėjo masiškai taikyti aukščiausią bausmę – sušaudymą. Vietinėms NKVD ir NKGB kontoroms buvo suteikta absoliuti laisvė – jie darė, ką norėjo. Buvo net oficialus terminas, užfiksuotas čekistų dokumentuose, „evakuacija pagal pirmą kategoriją“. Kitaip sakant – sušaudymas. Vietiniai čekistai, net nelaukdami nurodymų iš Maskvos, žudė Lietuvos politinius kalinius.

Lietuvos SSR NKGB Tardymo skyriaus viršininkas Eusiejus Rozauskas į NKGB liaudies komisaro pavaduotoją Davidą Bykovą kreipėsi tokiais žodžiais: „Neturint galimybių evakuoti kalinių iš Kauno kalėjimo Nr. 1, išskirti iš jų pavojingiausius ir prieš atsitraukiant sušaudyti.“ Tuo metu buvo atrinkta 400 kalinių, laimei, daugeliui pavyko pabėgti sparčiai artėjant frontui.

Birželio 22 dieną „evakuoti“ kalinius patikėta LSSR NKVD Kalėjimų skyriaus viršininko pavaduotojui A. Čečevui, bet pastarasis laukė nurodymų iš Maskvos. O Maskvoje tuo metu SSSR NKVD kalėjimų valdyboje, vadovaujant NKVD kapitonui M. Nikolskiui ir prižiūrint SSSR NKVD komisaro pavaduotojui S. Kruglovui, buvo karštligiškai sudarinėjami kalinių „evakuacijos“ planai. Lietuvoje enkavedistai tokių kalinių suskaičiavo beveik 6 tūkstančius, tačiau realiai įgyvendinti visų sumanymų nespėta. Pirmiausia buvo numatyta sušaudyti visus „kontrrevoliucionierius“. Tam jokios reikšmės neturėjo netgi kalinio statusas – ar nuteistas, ar tik tardomas... Istorikų surinktais duomenimis, iki liepos 20 dienos į Rusijos gilumą sovietai išvežė 1363 kalinius, kas sudarė maždaug 25 proc. visų Lietuvoje kalintų žmonių. Pvz., 1941 m. birželio 26 dieną į Leningrado srities Stara Rusos kalėjimą Nr. 6 atvežta 315 Šiaulių kalėjimo kalinių, liepos 3 dieną iš Vilniaus kalėjimo 606 kaliniai pervežti į Gorkio kalėjimą, liepos 6 dieną dar 311 kalinių iš Panevėžio kalėjimo atvežti į Čkalovo srities Sol Ilecko kalėjimą. Visi jie buvo pasmerkti lėtai mirčiai sovietiniuose lageriuose.

Prasidėjus karui priimant mirties nuosprendžius nebuvo paisoma netgi labai formalaus sovietinio „teisėtumo“ principų bei jokių įstatymuose numatytų procesinių normų.

Tokio šėtoniško susidorojimo pavyzdys buvo to meto politinių kalinių žudynės Rainių miškelyje. Telšių kalėjime iš 162 tuo metu kalintų žmonių 76 buvo tardomi NKGB. Birželio 23 dieną norėta juos visus išvežti, tačiau tam nebuvo skirta jokių transporto priemonių, o NKVD ir NKGB vadovai iš miesto pabėgo. Birželio 24 dieną, vokiečių kariuomenei dar neužėmus Telšių, enkavėdistai grįžo į miestą ir pradėjo rengtis žudynėms. Jiems vadovavo NKGB Kretingos apskrities viršininko pavaduotojas leitenantas Jermolajevas, NKGB Telšių apskrities viršininkas Petras Raslanas, 8-osios armijos politinio skyriaus darbuotojas Kompanecas, Telšių vykdomojo komiteto pirmininkas Domas Rocius. Raudonarmiečiai iš kamerų kalinius vedė į sargybos būstinę, vėliau vieną ant kito suguldė sunkvežimiuose. Auštant birželio 25-osios rytui mašinos su kaliniais nuvažiavo Luokės link į Rainių miškelį. Rainiuose iš viso buvo rasti 73 kalinių palaikai, dar trys buvo nušauti, kai bandė pabėgti, ir užkasti ties Džiuginėnais. Visi kaliniai buvo itin žiauriai nukankinti – nupjaustytos ausys, išbadytos akys, sužaloti lyties organai ir t. t. Tik dešimt kalinių buvo sušaudyti, o net 46 žmonių palaikai dėl gausių sužalojimų taip ir nebuvo atpažinti. Dauguma žmonių nužudyti subadžius juos durtuvais arba sutriuškinus galvas. Juos birželio 28-ąją čia atsitiktinai aptiko vietos ugniagesys, ieškojęs dalių tarnybos automobiliui.

 P. Raslanas apie „užduoties“ įvykdymą 1942 m. spalio 7 dieną raportavo LKP CK sekretoriui Antanui Sniečkui: „Aš esu įsitikinęs, jog ten nebuvo nė vieno nekalto.“ Kitas žudikas D. Rocius tą pačią dieną rašte A. Sniečkui teigia: „Sušaudymą vykdė raudonarmiečiai. Iš mūsų ten buvo: NKGB skyriaus viršininkas Raslanas Petras, operatyvinis įgaliotinis Galkinas ir kalėjimo prižiūrėtojas Pocevičius.“ Iš tikrųjų po Rainių žudynių neliko nė vieno gyvo liudininko – visi buvo sunaikinti, išskyrus, žinoma, budelius. Birželio 24-ąją Telšiai dar buvo sovietų rankose, tačiau jų aktyvistai ir talkininkai skubėjo sprukti, nes frontas nesulaikomai artėjo.

1940 metų birželį Telšiuose, kaip ir visoje Lietuvoje, valdžią perėmė sovietai ir jų statytiniai. Prasidėjo suėmimai, tardymai, trėmimai. Į Telšių centre dviaukščiame pastate įkurtą kalėjimą, vadinamą sulaikymo įstaiga Nr. 11 (dabar šis kraupius įvykius primenantis pastatas pažymėtas 53-uoju Respublikos gatvės numeriu), pirmieji lietuvių patriotai, apkaltinti antisovietine veikla, pateko 1940-ųjų liepos 12 dieną. Per beveik metus į jį sugrūsta (ankštose patalpose buvo kalinami 162 kaliniai) daug pasiturinčių ūkininkų, pedagogų, žurnalistų, partijų veikėjų, studentų ir net gimnazijos mokinukų. Sovietų karinė įgula bei jų pagalbininkai pirmomis karo dienomis bėgdami iš Telšių sugalvojo baisią egzekuciją. Tą vakarą NKVD Telšių skyriaus viršininkas P. Raslanas su Telšių vykdomojo komiteto pirmininku D. Rociumi, pasiprašę sovietinės kariuomenės dalinio pagalbos, gavę keturis sunkvežimius, du tankus ir kelias dešimtis kastuvų, atvyko į kalėjimą.

Birželio 28-ąją į Telšius įžengė vokiečiai, kuriems netrukus buvo pranešta apie egzekuciją. Hitlerininkai sugavo būrį vietinių žydų, kuriems liepė atkasti nužudytųjų kūnus, po to pakvietė artimuosius atpažinimui. Rastas vaizdas buvo kraupus: nužudytieji gulėjo su baisiais kankinimo pėdsakais. Beveik visų nukankintųjų burnos perrištos virvėmis, skudurais ar viela...

Gydytojas istorikas Aleksandras Vitkus knygoje „Rainių žudynių budeliai“ rašo, kad 1940 m. birželio 22 d. NKVD tardymų skyriaus viršininkas E. Razauskas pasiūlė A. Sniečkui sušaudyti kas ketvirtą Kauno kalėjimo kalinį – iš viso apie 400 žmonių. Šis pasiūlymas, tiesa, ne Kaune, o Pravieniškėse, Rokiškyje, Panevėžyje, Raseiniuose, Zarasuose, Šilalėje, Juodupėje buvo įvykdytas su kaupu. Žudikas D. Rocius žuvo fronte 1943 metais. Tik P. Raslanas, deja, už akių, buvo nuteistas laisvės atėmimu iki gyvos galvos, bausmę atliekant griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje. Tačiau byla buvo vilkinama (galima įtarti, kad ją tyrė su KGB susiję teisininkai), tad Raslanas dar 1991 m. išvyko į Rusiją, kur ir dabar Pamaskvėje, Balašichoje, gyvena, slapstydamasis nuo teisingumo. Jo žudikiška biografija yra labai „spalvinga“. Pasitraukęs į Rusiją, 1942 m. jis mokėsi NKVD aukštojoje mokykloje, 1944 m. rugpjūtį grįžęs į Lietuvą buvo paskirtas Kauno NKVD viršininko pavaduotoju, paskui  ėjo aukštas KGB pareigas 2-N valdyboje, taip pat Klaipėdoje, Kaune, Panevėžyje. Paviešinus Rainių tragediją, 1988 m. spalį P. Raslanas buvo triskart apklaustas. 1991-ųjų vasarą, visiškai neslėpdamas, išsiregistravo iš savo buto Vilniuje, sutvarkė savo turtinius reikalus, nurodė, kad išvyksta gyventi į Rusiją, sėdo į traukinį ir išvažiavo į Maskvą. Tuo metu Rainių žudynių tyrimas jau buvo sustabdytas „nenustačius traukiamojo baudžiamojon atsakomybėn asmens“... Kaip rašo A. Vitkus, dėl N. Dušanskio taip pat belieka tik stebėtis: Generalinė prokuratūra nesugebėjo įrodyti, jog jis dalyvavo Rainių žudynėse, todėl ir nebuvo patrauktas atsakomybėn kaip įtariamasis šioje byloje. Dėl to jis spėjo išvykti iš Lietuvos ir pasislėpti Izraelyje. Čia ir mirė 2008 metais, nesulaukęs atpildo.

© 2011 „XXI amžius“