|
Laukinio kapitalizmo labirintai
Giedrius Grabauskas-Karoblis
Po Andriaus Kubiliaus pergalės Tėvynės sąjungos Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininko rinkimuose partijoje ir toliau regima stagnacija. Klesti TS-LKD priklausantys abejotinos reputacijos veikėjai. Štai abejotinais sprendimais pasižymėjusi, į skandalingas istorijas įsipainiojusi buvusi Kauno mokesčių inspekcijos vadovė V. Žuromskaitė, atleista už nusižengimus, kurį laiką dirbo Kauno savivaldybėje. Atleista iš savivaldybės be šiltos vietelės neliko ji pereina dirbti į Žemės ūkio ministeriją. Tad toliau tęsiama melo politika: teigiama, kad siekiama teisingumo, o faktiškai globojami savieji artimais saitais su įtakingais asmenimis susiję veikėjai. Tuo tarpu kai kurie darbą praradę šalies piliečiai, net turintys solidžią darbo patirtį ir gerą reputaciją, ilgai ieško naujo darbo. Matyt, poniai Žuromskaitei su konservatoriais taip sekasi ne vien todėl, kad ji buvo uoli kompartijos narė, bet ir todėl, kad Lietuvoje įsigalėjo feodalizmo laikus primenantis laukinis kapitalizmas. Laukinis kapitalizmas įteisina išnaudojimą ir didžiulę turtinę nelygybę: nedidelė dalis šalies gyventojų (keliasdešimt tūkstančių žmonių) neregėtai pralobo, jie valdo didžiulius turtus (po kelis ar keliolika namų Lietuvoje ir užsienyje, jachtas, prabangius automobilius, stambias įmones, žemės sklypus, milijonines sąskaitas Lietuvos ir užsienio bankuose). Egzistuoja ir negausus vidurinis sluoksnis (šiam sluoksniui priskiriami asmenys, kurių šeimose vienam nariui tenka po 2 tūkstančius litų mėnesinių pajamų). Tuo tarpu didžioji dauguma mūsų krašto piliečių vos suduria galą su galu ar visai skursta. Dalis turtingųjų pralobo kriminaliniais būdais vykdydami aferas, imdami kyšius, vystydami šešėlinius verslus cigarečių ir spirito kontrabandą, prekybą narkotikais bei panašias tamsaus verslo šakas. Bet jie neliečiami, nebent retkarčiais kuris šio sluoksnio atstovas trumpam atsiduria kalėjime ar sumoka baudelę. Juk Lietuvos Konstitucijos 29 straipsnis skelbia: ,,Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Bet ar šio Konstitucijos straipsnio laikomasi realiame gyvenime? Lietuvoje privilegijos yra taikomos dėl kilmės buvusiems komunistinės nomenklatūros ir KGB veikėjams (pavyzdys minėta V. Žuromskaitė), jų šeimų nariams, vaikams, anūkams ir kitiems giminėms. Privilegijos taikomos ir iš šių ar kitų visuomenės sluoksnių kilusiems mafijos (slaptų nusikalstamų organizacijų) nariams. O socialinė padėtis lemia labai daug: turtingieji turi daug lengvatų, į jų reikalavimus atsižvelgiama ir valdžios įstaigose. Tad neatsitiktinai pasaulinėje demokratijos indekso lentelėje Lietuva atsidūrė greta Jamaikos, Rytų Timoro, Indijos, t. y. valstybių, kuriose egzistuoja kastų sistema. Ir Lietuvoje yra faktiškai įsigalėjusi kastų sistema. Į įtakingas valdančiąsias kastas yra susijungę oligarchai, korumpuoti politikai ir pareigūnai, kriminaliniai veikėjai ir pedofilai. Prieš įtakingą pedofilų klaną atkakliai kovojanti teisėja Neringa Venckiene teigia: Nelabai panašu, kad Lietuvoje egzistuoja demokratinė santvarka. Ir tai liudija ne tik teisinis nihilizmas, bet ir socialinio teisingumo stoka. Juk ar galima demokratinę valstybę vadinti šalį, kurioje toks atotrūkis tarp turtingųjų ir vargšų, kur žemiau skurdo ribos atsidūrė jau trečdalis šalies piliečių? Negalime toleruoti tokio neteisingumo, tokios nelygybės.
|
|
Vis dar gyva išvaduotojų legenda
Antrojo pasaulinio karo istorija Baltijos šalyse dar nėra tinkamai ištirta, o Vakarų valstybėse vis dar vyrauja sovietų išvaduotojų legenda, tarsi Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje nebūtų buvę nei masinių žudynių, nei deportacijų. Tokias mintis išreiškė europarlamentaras, pirmasis faktinis Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis, dalyvavęs konferencijoje apie SSRS ir Vokietijos karo pradžią Baltijos šalyse 1941 metais. Jis apgailestavo, kad 1941 metų karo istorija Vakarų šalyse žinoma veikiau iš sovietinių mitologinių interpretacijų. Tai senoji išvaduotojų legenda be jokių masinių žudynių ir deportacijų. Maža to, tiesos paskleidimas dažniau keikiamas kaip mitų perrašymai tartum ideologinis Antrasis pasaulinis karas dar vis tęsiasi, o taikos sutarties viena šalis ypač nenori. Beje, ir Vokietija, vėl suartėjanti su Rusija, ligi šiol nėra oficialiai denonsavusi Molotovo ir Ribbentropo pakto. Pasak V. Landsbergio, galima sakyti, kad naujas puslapis Antrojo pasaulinio karo istorijoje buvo atverstas tuomet, kai buvę sąjungininkai Sovietų Sąjunga ir nacistinė Vokietija kartu užgrobę ir pasidaliję Lenkiją, susikovė tarpusavyje. Politiko tvirtinimu, šis posūkis ne tik lėmė naują įvykių eigą, bet ir sudarė sąlygas ilgiems metams perbraižyti politinį Europos žemėlapį. Apie draugišką politiką Vokietijos atžvilgiu sovietų diktatorius Josifas Stalinas prabilo 1939 m. kovą. Vokietijos atsakas buvo Klaipėdos krašto atplėšimas nuo Lietuvos kariniu ultimatumu. Vėliau diplomatiniai abiejų agresyvių imperijų suartėjimo kontaktai pasibaigė nevieša nepuolimo sutartimi, numatančia tarpusavio solidarumą karo su trečiąja valstybe atveju. Akivaizdu, kad šiuo atveju kalbama apie Lenkiją, kurią Vokietija planavo pulti, o SSRS įsipareigojo jai nepadėti. V. Landsbergis sakė, kad vokiečiai laukė, kol sovietai ratifikuos nepuolimo sutartį, ir tik tuomet puolė Lenkiją. Savo ruožtu sovietai pasistengė sutartį ratifikuoti net vasaros atostogų metu ir net savaitgalį. Tuomet dar nebuvo aišku, kad nepuolimo sutartis tarp agresyvių imperijų turėjo ir slaptuosius protokolus. Vilniaus perdavimo byla praskleidė ir visą sovietų ir vokiečių sandėrį. Kai J. Stalinas įsakė atnešti ir parodyti apstulbusiam Lietuvos užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui abiejų socialistinių sąjungininkų pasirašytą žemėlapį su naujomis sienomis, tai buvo tariamai paskutinė 1939 m. rugsėjo 28-osios versija pagal antrąjį slaptąjį protokolą, dar gyvą Lietuvą priskyrusi J. Stalinui, mainais į Vokietijai atiteksiančias Liublino ir Helmo vaivadijas ir net Seinų kraštą, aiškino europarlamentaras. Tris Baltijos valstybes Lietuvą, Latviją ir Estiją SSRS užpuolė 1940 m. birželio 15 dieną. Pirmiausia okupavo Lietuvą, nors kare prieš ketvirtąją Suomiją buvo jau nusilaužusi keletą dantų. Todėl šiandien bent nekalba apie Karelijos savanorišką prisijungimą prie išvaduotojos Sovietų Sąjungos, ironizavo V. Landsbergis. 1941 metais Antrajame pasauliniame kare įvyko naujas posūkis Vokietija nutarė pulti Sovietų Sąjungą, tad sovietų okupuota Lietuva perėjo nacių žinion. Vokiečiams okupuojant Lietuvą prieš sovietų okupantus sukilo ir patys lietuviai. Tačiau, kaip lietuvių sukilimo pasekmes aiškino V. Landsbergis, naciai numatė kitokią eigą: Tai galėjo baigtis kokiu nors valstybės protektoratu ir Vokietijos sąjungininkės statusu kaip Slovakijai ir Kroatijai. Tačiau naciams to nereikėjo. Jie buvo iš anksto uždraudę bet kuriuos lietuvių valstybingumo gestus ir tos nuostatos nepakeitė. Pasipūtę ir kvailai išdidūs dėl savo pergalės jie nepasinaudojo nė užimtų Baltarusijos, Ukrainos, Vakarų Rusijos žemių gyventojų pradiniu palankumu, kad baigėsi J. Stalino teroras. Greitai paaiškėjo, kad ir naciai niekuo ne geresni už sovietus. Kaip ištyrė ir dokumentiškai parodė istorikas Markas Soloninas, sovietų diktatorius J. Stalinas karui buvo sukaupęs ir parengęs didžiulę jėgą, tačiau Vokietijos fiureris Adolfas Hitleris užpuolė pirmas. Šiandien tai vadintųsi prevenciniu smūgiu, apie dviejų diktatorių karinį susirėmimą konferencijoje kalbėjo V. Landsbergis.
|
|
|