Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Žiniasklaida

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Laukinio kapitalizmo labirintai

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Po Andriaus Kubiliaus pergalės Tėvynės sąjungos Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininko rinkimuose partijoje ir toliau regima stagnacija. Klesti TS-LKD priklausantys abejotinos reputacijos veikėjai. Štai abejotinais sprendimais pasižymėjusi, į skandalingas istorijas įsipainiojusi buvusi Kauno mokesčių inspekcijos vadovė V. Žuromskaitė, atleista už nusižengimus, kurį laiką dirbo Kauno savivaldybėje. Atleista iš savivaldybės be šiltos vietelės neliko – ji pereina dirbti į Žemės ūkio ministeriją. Tad toliau tęsiama melo politika: teigiama, kad siekiama teisingumo, o faktiškai globojami „savieji“ – artimais saitais su įtakingais asmenimis susiję veikėjai. Tuo tarpu kai kurie darbą praradę šalies piliečiai, net turintys solidžią darbo patirtį ir gerą reputaciją, ilgai ieško naujo darbo. Matyt, poniai Žuromskaitei su konservatoriais taip sekasi ne vien todėl, kad ji buvo uoli kompartijos narė, bet ir todėl, kad Lietuvoje įsigalėjo feodalizmo laikus primenantis laukinis kapitalizmas. Laukinis kapitalizmas įteisina išnaudojimą ir didžiulę turtinę nelygybę: nedidelė dalis šalies gyventojų (keliasdešimt tūkstančių žmonių) neregėtai pralobo, jie valdo didžiulius turtus (po kelis ar keliolika namų Lietuvoje ir užsienyje, jachtas, prabangius automobilius, stambias įmones, žemės sklypus, milijonines sąskaitas Lietuvos ir užsienio bankuose). Egzistuoja ir negausus vidurinis sluoksnis (šiam sluoksniui priskiriami asmenys, kurių šeimose vienam nariui tenka po 2 tūkstančius litų mėnesinių pajamų). Tuo tarpu didžioji dauguma mūsų krašto piliečių vos suduria galą su galu ar visai skursta. Dalis turtingųjų pralobo kriminaliniais būdais – vykdydami aferas, imdami kyšius, vystydami šešėlinius verslus – cigarečių ir spirito kontrabandą, prekybą narkotikais bei panašias tamsaus verslo šakas. Bet jie neliečiami, nebent retkarčiais kuris šio sluoksnio atstovas trumpam atsiduria kalėjime ar sumoka baudelę. Juk Lietuvos Konstitucijos 29 straipsnis skelbia: ,,Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu“. Bet ar šio Konstitucijos straipsnio laikomasi realiame gyvenime? Lietuvoje privilegijos yra taikomos dėl kilmės – buvusiems komunistinės nomenklatūros ir KGB veikėjams (pavyzdys – minėta V. Žuromskaitė), jų šeimų nariams, vaikams, anūkams ir kitiems giminėms. Privilegijos taikomos ir iš šių ar kitų visuomenės sluoksnių kilusiems mafijos (slaptų nusikalstamų organizacijų) nariams. O socialinė padėtis lemia labai daug: turtingieji turi daug lengvatų, į jų reikalavimus atsižvelgiama ir valdžios įstaigose. Tad neatsitiktinai pasaulinėje demokratijos indekso lentelėje Lietuva atsidūrė greta Jamaikos, Rytų Timoro, Indijos, t. y. valstybių, kuriose egzistuoja kastų sistema. Ir Lietuvoje yra faktiškai įsigalėjusi kastų sistema. Į įtakingas valdančiąsias kastas yra susijungę oligarchai, korumpuoti politikai ir pareigūnai, kriminaliniai veikėjai ir pedofilai. Prieš įtakingą pedofilų klaną atkakliai kovojanti teisėja Neringa Venckiene teigia: „Nelabai panašu, kad Lietuvoje egzistuoja demokratinė santvarka. Ir tai liudija ne tik teisinis nihilizmas, bet ir socialinio teisingumo stoka. Juk ar galima demokratinę valstybę vadinti šalį, kurioje toks atotrūkis tarp turtingųjų ir vargšų, kur žemiau skurdo ribos atsidūrė jau trečdalis šalies piliečių? Negalime toleruoti tokio neteisingumo, tokios nelygybės“.

Laukinio kapitalizmo grimasos aiškiai matosi panagrinėjus atlyginimus. Daugumai žmonių atlyginimai nekyla, tik kai kuriose įmonėse nuo metų pradžios jie pakilo 100–200 litų. O palyginti su 2007–2008 metais, atlyginimai yra sumažėję net 15–40 procentų. Štai kai kurių aukštųjų mokyklų dėstytojai uždirba vos 900–1200 litų per mėnesį, panašius atlyginimus gauna ir sunkų bei pavojingą darbą dirbantys policijos pareigūnai, menkos ir žurnalistų algos – didelė dalis žurnalistų uždirba 400–900 litų (su „įsodrintais“ honorarais). Tuo tarpu valdžios įstaigose vyksta tiesiog atlyginimų kilimo vajus: „Sodros“ vadovo alga padidėjo 2500 litų ir dabar siekia beveik 10000 litų. Sparčiai kyla ir valstybinių įmonių vadovų bei valstybės ar savivaldybių valdomų energetikos bendrovių vadovų atlyginimai. Kai kur jie pakilo keliais šimtais, kai kuriose vietose  ir visu tūkstančiu litu. Šiuo metu „Lietuvos geležinkelių“ generalinio direktoriaus atlyginimas siekia 12 100 litų atskaičius mokesčius, jo pavaduotojai gauna 11 200 litų atlyginimus. „Lietuvos pašto“ generalinis direktorius gauna 6 300 litų atlyginimą. Žinoma, geriausiai gyvena energetikai – daugelio energetikos įmonių vadovų algos siekia nuo 12 iki 25 tūkstančių litų, jie dažnai išsimoka ir didžiules premijas. Daugelyje demokratinių valstybių padėtis kitokia: štai Vokietijoje daugelio įmonių vadovų atlyginimai tik penkis–šešis kartus didesni nei eilinių darbuotojų. Tiesa, įmonių vadovai už gerus rezultatus gali gauti solidžias premijas, žinoma, ne kas mėnesį. O Lietuvoje eiliniai įmonių darbuotojai gauna 670–900 litų atlyginimus, o įmonių vadovų atlyginimai siekia nuo 10 iki 30 tūkstančių litų. Dar daugiau. Kai kurių koncernų vadovai uždirba net 50–70 tūkstančių litų per mėnesį. Tad Lietuvoje įmonių vadovai gauna atlyginimus, kurie dvidešimt–trisdešimt ir daugiau kartų viršija eilinių darbuotojų atlyginimus.

Kaip galime įvardyti tokią santvarką, kuri įsigalėjo Lietuvoje ir tiesiog įteisina išnaudojimą bei žmonių skurdinimą? Tokią santvarką galime drąsiai vadinti kleptokratija – apsivogusių politikų ir oligarchų mums primesta santvarka. Nenuostabu, kad Lietuvoje toliau vykdomi korupciniai projektai (3 K). Lietuva tapo ir tarptautinės mafijos vadeivų pamėgtu kraštu. Mūsų šalyje dažnai lankosi ir nekilnojamąjį turtą yra įsigiję ne tik plačiai žinomi tarptautinės mafijos vadeivos J. Goldovskis, G. Lučianskis, D. Buriakas ir kiti, bet ir didelę įtaką visoje Europoje turintys mafijos „pilkieji kardinolai“ – tokie kaip Rusijos mafijos caru vadinamo J. Kobzono žentas J. Rapoportas, bankininkas J. B. ir dar keli įtakingi jų bendražygiai. Kadaise buvęs vieno Lietuvos banko akcininkas J. B. neįleidžiamas į kelias Europos valstybes, bet į Lietuvą jis atvyksta ir čia be jokių kliūčių praleidžia daug laiko.

Lietuvoje įsigalėjo kastų sistema. Mūsų kraštas vis labiau darosi panašus į kaimyninę Rusiją, kur irgi klesti privilegijuotos kastos – oligarchai, korumpuoti politikai bei pareigūnai ir kriminaliniai baronai. Rusijoje aukščiausios kastos galią simbolizuoja Rubliovka ir šio turtuolių geto gyventojai: A. Usmanovas, O. Deripaska, S. Kerimovas, I. Machmudovas, M. Rachimkulovas, broliai Kovalčiukai ir kiti oligarchai bei politikai. Lietuvoje oligarchus simbolizuoja šalia Vilniaus egzistuojantis prabangus turtuolių getas – Laurų kvartalas ir jo gyventojai, lietuviškieji deripaskos ir usmanovai – žymusis „krikštatėvis“ G. Kėvišas, buvęs „Leo LT“ vadovas R. Juozaitis, G. Kirkilo žentas, įtakingas verslo magnatas J. Basalykas, stambius maisto prekių parduotuvių ir vaistinių tinklus valdantys garsieji marketavičiai bei kiti vadinamojo elito atstovai. Bet viešojoje erdvėje dažnai matome propagandos asų ir korumpuotų politikų propagandinius spektaklius, kuriuose aiškinama, kad neva Lietuva jau įveikė krizę ir jau žengiame į „šviesų rytojų“. Kaip galima taip ciniškai meluoti? Juk šiandieninė Lietuva – tai mažoji Rusija.

Pastaruoju metu Rusija atvirai vadinama kriminaline valstybe, ir taip ją įvardija ne tik opozicijos veikėjai, bet ir ilgai Rusijos vidaus reikalų ministerijoje dirbęs generolas V. Ovčinskis, šioje šalyje vykstančius procesus atidžiai stebintys užsienio piliečiai – verslininkas V. Brauderis, žurnalistas iš Vokietijos J. Rotas ir kiti mokslininkai bei žurnalistai. Deja, turime pripažinti, kad ir Lietuvą valdo kriminalinis režimas, skurdinantis ir žeminantis tautą, vykdantis nusikaltimus. Kriminalizuoto elito veikėjai – kirkilai ar kubiliai, kėvišai ar stoniai, bosai ar gusiatinai ir kiti jų bendražygiai nuskurdino, pažemino Lietuvą.

Labai prasta padėtis susiklostė ir žmogaus teisių srityje. Nuolat masiškai pažeidinėjamos  žmogaus teisės, korumpuoti valstybės pareigūnai atvirai persekioja jiems neparankius piliečius, toliau veikia įtakingų pedofilų klanai. Tokių kriminalizuoto elito veikėjų, melagių ir išdavikų, reikia paklausti: „Už kokią kainą jūs sutikot Tėvynę Lietuvą parduot?“ Pastaruoju metu žvelgiant į vykstančius politinius procesus galime pastebėti įvairių permainų: vyksta naujų partijų kūrimasis. Jau įkurta Žaliųjų partija, steigiasi ir G. Songailos bei K. Uokos vadovaujamas Tautininkų sąjūdis, Vilniaus mero A. Zuoko buriama partija, nuo gegužės mėnesio pradėjo kurtis ir „Drąsos kelio“ partija. Stagnacijos apimtoje Lietuvoje būtinos esminės permainos, iš laukinio kapitalizmo labirintų išeisime tik tada, kai bus sutramdytas Lietuvą žlugdantis ir klaidinantis išnaudotojų sluoksnis – kriminalizuotas elitas. Tik tada bus atkurta teisinė demokratinė valstybė ir panaikinta Lietuvai kenksminga kastų sistema.

© 2011 „XXI amžius“