|
Nepriklausoma spauda Lietuvos valdžiai vis dar nereikalinga
Gintaras Aukštuolis
Žurnalisto Virginijaus Savukyno moderuotą laidą Savaitės atgarsiai apie žiniasklaidos, valdžios ir teismų tarpusavio santykius derėtų laikyti viena stipriausių paskutiniųjų tokio žanro diskusijų. Ar tik ne pirmą sykį viešojoje erdvėje buvo labai aiškiai įvardintos nerimą keliančios lietuviškosios tendencijos. Pirmiausia per žiniasklaidą kaimyninių valstybių daroma neigiama įtaka. Antra ne mažiau svarbi tema pinigai. Žiniasklaida brangus malonumas. Jei norima turėti prasmingas laidas profesionaliai kuriančių televizininkų ar analitinius, tiriamuosius profesionaliai rašančių žurnalistų straipsnius, jei norima turėti tikrai nepriklausomų žiniasklaidos priemonių, būtina sudaryti sąlygas žurnalistams ir leidinių savininkams bent minimaliai užsidirbti pragyvenimui. Bet visos Lietuvos valdžios dėl neišmanymo arba specialiai sukūrė būtent tokias žaidimo taisykles, kurios nepalieka žurnalistams kitos išeities tik bankrutuoti arba parsiduoti.
Trečioji negerovė stiprėjanti cenzūra. Lietuvoje cenzūros kaskart daugėja, ji darosi vis žiauresnė, nors ir subtiliai slepiama. Demokratinės valstybės laikosi per amžius išbandyto principo: geriau leisti žurnalistams pasakyti daugiau nei mažiau, mat ilgainiui visi bandymai įsprausti žiniasklaidos atstovus į griežtus veiklos rėmus pakenkia pačiai valstybei jos ekonomikai, moralei, kultūrai.
Laidoje viešėjęs politologas Lauras Bielinis, Žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius, Žurnalistikos instituto direktorius prof. Žygintas Pečiulis ir viešųjų ryšių specialistas Kęstutis Gečas, sulaukę aštrių klausimų, nevengė aštrių atsakymų. Būtent tokios turėtų būti visos laidos. Galbūt kai kam ir pasirodė keista, jog studijoje nėra politikų, kuriems žeriami priekaištai. Tačiau nesunku įsivaizduoti, koks būtų kilęs turgus, jei studijoje dar savo argumentus būtų dėstę ir politikai. Tokiu atveju neturėtume nė vienos deramai išdėstytos pozicijos. Dabar argumentuotai įvardinta bent jau Lietuvos žurnalistikai atstovaujančiųjų nuomonė. Pats laidos vedėjas paaiškino savo sprendimą taip: Norėjau išvengti beprasmio politikavimo.
Politologas L. Bielinis pripažino, jog informacinis srautas, ateinantis iš Rusijos, tikrai yra milžiniškas. Jei Lietuva norėtų jį sustabdyti arba amortizuoti, tai valstybei reikėtų įgyti maždaug ekivalentišką jėgą. Reikėtų ne tik stiprios, bet ir kryptingai nukreiptos jėgos. Tačiau taip organizuoti šiandieninę žiniasklaidą, kuri yra laisva ir veikia pagal savo logiką, labai sudėtinga. O ir Europos Sąjungos įstatymai sudėlioti taip, jog bet kokie bandymai blokuoti, sakykim, Latvijoje registruotą TV kanalą, tegul ir sąmoningai dezinformuojantį Lietuvos žmones, tampa neįmanomi.
Žurnalistikos instituto direktorius Ž. Pečiulis pastebėjo, jog tuščių, neužpildytų nišų nėra ir negali būti. Jei mūsų radijas ar televizija netransliuoja laidų naktį, vadinasi, naktimis nemiegantys žiūrovai ir radijo klausytojai klausosi kokios nors kitos televizijos ar radijo stoties. Jei Lietuvos visuomeninis transliuotojas skurdžiai finansuojamas, LRT negali deramai konkuruoti su finansiškai stipresnėmis televizijomis. Beje, silpnas visuomeninis transliuotojas neskatina pasitempti lietuviškųjų komercinių televizijų. Taigi aplinkinių šalių televizijos, be kita ko, turinčios gausesnes auditorijas, daugiau reklaminių užsakymų, sugeba pagaminti kokybiškesnės, įdomesnės produkcijos. Pasak prof. Ž. Pečiulio, valstybė privalo rūpintis savo žiniasklaidos priemonėmis jų neskriausdama per PVM ar kitus panašaus pobūdžio mokesčius.
Laidos vedėjas V. Savukynas pabrėžė, jog finansinis aspektas ypač svarbus. Mat dabar žiniasklaidai smarkiai padidintas PVM tarifas, o autoriniams honorarams irgi taikomi didesni nei vidutiniai europietiški mokesčiai. Vadinasi, žiniasklaidos priemonės tokiomis sąlygomis sunkiai išgyvena.
Žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius ironizavo, jog posakis arba arba čia netinka. Lietuvos žiniasklaida ir bankrutuoja, ir atsiduria Lietuvos verslininkų, užsienio žiniasklaidos koncernų rankose. Lietuva praranda lietuviškąją žiniasklaidą. Įsiplieskus ekonominei krizei Prancūzijos valdžia nepaliko savo žiniasklaidos likimo valiai. Oficialusis Paryžius prancūziškąją informacinę erdvę gelbėjo pinigais. Būtent ekonominės krizės sąlygomis prancūziškiems leidiniams ir televizijoms iš biudžeto skirtos milijoninės dotacijos. Vien tam, kad, pavyzdžiui, jauni prancūzai galėtų užsiprenumeruoti bent keletą leidinių ir priprastų skaityti rimtus laikraščius, o ne vien Facebook pranešimus. Prancūzijos vadovybė krizės metu taip pat skyrė lėšų, kad profesionaliems žurnalistams būtų išsaugotos iki nuosmukio galiojusios socialinės garantijos. Šios pastangos nereiškia, kad prancūzų žiniasklaida maudosi prabangoje. Tiesiog valdžia daro viską, kad iš žiniasklaidos į kitas sritis masiškai nepereitų profesionalai. Lietuvoje elgiamasi priešingai. Lietuvoje turime tokią laisvą ir nepriklausomą žiniasklaidą, kad ji ne tik laisva, bet jau ir basa, ir alkana, ir dar pastūmėta žaisti pagal laukinio kapitalizmo taisykles, teigė LŽS pirmininkas D. Radzevičius.
Prof. Ž. Pečiulis pabrėžė niekaip nesuprantąs, kodėl žiniasklaida prilyginta tokioms pat verslo šakoms kaip mėsos ar alaus gaminimas. Šiandieninės žaidimo taisyklės sveiku protu nesuvokiamos. Vaizdžiai tariant, lietuviškoji žiniasklaida nūnai verčiama gaminti kuo paklausesnes ir pigesnes prekes. O juk intelektualusis produktas nėra lengvai pagaminamas. Todėl žurnalistai ir priversti orientuotis ne į tiriamuosius darbus, bet į popsą, šokius ir kvailiojimus.
LŽS vadovas D. Radzevičius apgailestavo, kad žiniasklaidos priemones šiandien gali įsigyti tik tie, kurie turi pinigų. Ne intelektualai, ne rašytojai, ne filosofai, bet verslininkai, kurių interesai ne visuomet sutampa su visuomenės interesais gauti objektyvių žinių apie šių dienų realijas. O juk būtina galvoti ne tik apie dabartį, bet ir apie ateitį. Nes šiandieniniai valdžios sprendimai, įstūmę žurnalistus į apverktiną padėtį, darys įtaką ir po penkerių ar dešimties metų. LŽS pirmininko D. Radzevičiaus prognozės nebuvo optimistinės. Tokia padėtis atves prie liepto galo. Lietuviai greitai nebenorės mokėti net mažyčių mokesčių už savas televizijas mieliau rinksis tas, kurios nacionalinio saugumo požiūriu yra nepatikimos. Bet baisiausia yra tai, kad visi mato esamą padėtį, bet vis tiek niekas nieko netaiso ir netobulina.
V. Savukynas pabrėžė, kad Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas ne sykį viešai išreiškė susirūpinimą dėl žiniasklaidos problemų. Beje, Seimo narys A. Anušauskas valdančiosios daugumos atstovas. Bet kas iš tos jo kritikos? Valdančioji dauguma vis tiek padėties netaiso.
Viešųjų ryšių specialistas K. Gečas akcentavo, jog dabartinė padėtis galbūt byloja, jog valdžiai parankesnė silpna žiniasklaida. Be to, negalima pamiršti, jog daugeliui verslininkų žiniasklaidos nereikia kaip priemonės pelnui uždirbti žiniasklaidą jie perka arba siekdami populiarinti savo verslą, arba apginti savo įvaizdį.
K. Gečo nuomone, didelės neigiamos įtakos turi ir įteisinti viešieji pirkimai. Lietuvos valstybė įpratusi visuomenės dėmesį pirkti už pinigus, žiniasklaidai mokėdama už suteiktą plotą. Kitaip tariant, valdžia siekia visuomenės dėmesį pritraukti ne įdomiais, racionaliais sprendimais, o pasakojimais apie gerus, prasmingus, pavykusius vyriausybės, ministerijų ar departamentų darbus. Žinoma, nutylint klaidas. Ir visa tai daroma eikvojant biudžeto pinigus. Viešųjų ryšių specialisto manymu, gerai pasukusi galvą Vyriausybė arba ministerijos galėtų išsikovoti vietos žiniasklaidoje ir be viešųjų pirkimų pagalbos. Bet kūrybinis kelias ilgesnis ir sudėtingesnis. Todėl pasirenkamas lengviausias būdas juk pinigai mokami ne iš nuosavos kišenės.
LRT žurnalistas V. Savukynas prisiminė kai kuriuos Seimo NSGK pirmininko A. Anušausko pareiškimus, jog Lietuvoje egzistuoja reali cenzūra. Iš pirmo žvilgsnio tarsi galima apie viską rašyti. Tačiau tai tik dūmų uždanga. Viešojoje erdvėje vietos neranda tikrai rimtos problemos, susijusios su korupcinėmis ir svetimų valstybių įtakomis. Jei taip tvirtina pats Seimo NSGK vadovas, tai juk kažkas privalo imtis prevencinių priemonių? svarstė žurnalistas.
LŽS pirmininkas D. Radzevičius skėstelėjo rankomis. VSD tiesiog konstatuoja problemas ir tiek. Ko trūksta, kad lietuviškoji žiniasklaida taptų kokybiškesne? Žiniasklaidoje galioja tie patys dėsniai už mažus pinigus neįmanoma parengti rimtų laidų.
Šioje diskusijoje nagrinėta, ar teisingai dabartinė valdžia elgiasi, neskirdama normalių dotacijų visuomeniniam transliuotojui LRT ir, sprendžiant iš Wikileaks pranešimų, bandydama nuversti šiandieninį LRT vadovą. Prof. Ž. Pečiulis pareiškė matąs dabartinės valdančiosios daugumos norą turėti kur kas palankesnį LRT vadovą nei Audrius Siaurusevičius. Tačiau žvelgiant plačiau visuomeninio transliuotojo vadovybės kaitaliojimas sulig kiekvienais rinkimais vargu ar prasmingas. Nes LRT priedermė informuoti ne tik apie valdančiosios daugumos gerąsias puses. Dabartiniai konservatoriai su krikščionimis demokratais neturėtų pamiršti, jog šiandien tu pozicijoje, o rytoj opozicijoje.
Žodžiu, Lietuvai vargu ar vertėtų griežtai laikytis nuostatos, jog LRT vadovas būtinai privalo būti valdžioje esančiųjų gerbėjas. Jei LRT vairą perims valdančiosios daugumos atstovas, tai dar nereiškia, kad LRT kurs įdomesnes, geresnes laidas. D. Radzevičiaus įsitikinimu, visuomenei mažiausiai rūpi, kas vadovauja LRT tarybai visuomenei kur kas svarbesni LRT programos pasikeitimai.
Prof. Ž. Pečiulis atkreipė dėmesį, kad žiniasklaidos nepriklausomybę dažnai nulemia finansai. Žiniasklaidą galima kontroliuoti ir grubiais metodais, pavyzdžiui, keičiant vadovus ir skirstant lėšas. Arba neskiriant pinigų. Lietuvos politikai nesutiko, kad Lietuvos piliečiai patys iš savo kišenės išlaikytų LRT, kas mėnesį mokėdami po 5 ar 7 litus, ir taip subtiliai padarė LRT priklausomą nuo valdančiosios daugumos, skirstančios lėšas. Tačiau toks elgesys be perspektyvų. Žiniasklaidai visuomet būtina suteikti daugiau laisvių nei suvaržymų, nes tik tokiu atveju laimi visi: ir politikai, ir visuomenė, ir žiniasklaida.
Politologas L. Bielinis svarstė, kodėl politikai akivaizdžiai nori kontroliuoti žurnalistus. Ogi žiniasklaida jų konkurentas. Politikai puikiai supranta, kad be žiniasklaidos jie yra tuščia vieta. Todėl ir atsiranda instinktyvus noras žiniasklaidą pažaboti savo reikmėms. Bet šį norą protingi politikai tramdo. Protingi politikai suvokia, kad draudimais nieko gero nepasieksi. Bet koks žiniasklaidos varžymas baigiasi tragedija tiems, kurie bando užmauti apynasrį.
LRT vedėjas V. Savukynas prisiminė skandalingą paskutiniųjų dienų atvejį, kai žurnalistas Gintaras Visockas lietuviškosios Temidės buvo nubaustas kaip kriminalinis nusikaltėlis stambia pinigine bauda net ne už tai, ką konkrečiai parašė, o už tai, ką galbūt galėjo pamanyti jo straipsnį perskaitę statistiniai skaitytojai ir rinkėjai. LŽS vadovas D. Radzevičius pateikė pavyzdžių, kaip cenzūros suvaržymai imami taikyti provincijoje prieš neįtakingus, didelių tiražų neturinčius leidinius ar žurnalistus. Jis neatmeta galimybės, jog ši tendencija ilgainiui pakryps ir prieš stambesnius, įtakingesnius leidinius, jei valdžia, žurnalistai ir visuomenė nesuvienys savo pastangų ginant laisvąjį žodį. Pasaulyje jau atsisakoma praktikos žurnalistus už jų profesinę veiklą bausti kriminalinėmis bausmėmis. Šios praktikos net atsisako ir kai kurios Rytų valstybės. Tuo tarpu Lietuva pasuko atvirkščiu keliu.
Prof. Ž. Pečiulio teigimu, žiniasklaida itin aršiai kritikuoja teisėsaugą, demonstruoja jos trūkumus, abejoja teisėjų sprendimais. Taigi kai kuriais atvejais galimi keršto pasireiškimai iš abiejų pusių. Tačiau vienintelis teisingas kelias yra šis: geriau, kai žurnalistai nebijo, nei vengia peržengti leistiną kritikos ribą. Nes savicenzūra labai blogas dalykas.
Žodžiu, žurnalisto V. Savukyno diskusijų laidoje Savaitės atgarsiai tąsyk buvo įvardinta kaip niekad daug negerų tendencijų ir pateikta konkrečių išeičių. Tereikia imtis darbo jas įgyvendinti.
© 2011 XXI amžius
|