| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Labanoras greitai vėl turės bažnyčią Vytautas BAGDONAS
Rugsėjo pradžioje Labanore bus švenčiami tradiciniai Švč. Mergelės Marijos gimimo atlaidai. Šiemet šie atlaidai, įprastai vietinių žmonių vadinami Labanorine ir sutraukiantys būrius maldininkų ne tiktai iš Švenčionių krašto, bet ir iš visos Lietuvos, bus ypatingi. Juk būtent per Labanorinę bus pašventinta naujai po gaisro atstatyta Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijos bažnyčia. Susirinks į iškilmes tūkstančiai tikinčiųjų ir tie, kurie pakraupę matė baisųjį savo šventovės gaisrą, ir tie, kurie viltingai sekė kiekvieną žinelę apie ketinimus Labanoro bažnyčią atstatyti, rinksis ir tie, kurie netikėjo, kad per tokį trumpą laiką bažnyčia atgims, prisikels iš pelenų tarsi tasai mistinis paukštis Feniksas Labanoro Švč.Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia buvo pastatyta XVIII amžiuje, tai buvo viena vertingiausių architektūriniu ir istoriniu požiūriu medinių bažnyčių Lietuvoje. Čia buvo net 17 dailės paminklų. 2006 2007 metais Kultūros paveldo departamento ir Švenčionių rajono savivaldybės skirtomis lėšomis buvo restauruota varpinė, o 2008 metais buvo atlikti bažnyčios pastato tvarkymo darbai. Tuomet buvo sutvarkyti pamatų įtrūkimai, suremontuotas cokolis, įrengta kritulių nuvedimo sistema, pakeisti sutrūniję sienų apatinio vainiko rąstai, stogas uždengtas autentiška stogo danga malksnomis, atstatyti ir varine skarda uždengti bokšteliai, nudažytas bažnyčios fasadas. Deja, po restauracijos tikintiesiems neilgai buvo lemta džiaugtis išgražėjusia, atgimusia savąja bažnytėle. 2009-aisiais metais Šventų Kalėdų išvakarėse, naktį iš gruodžio 21-osios į 22-ąją, Labanoro bažnyčia unikalus sakralinio kultūrinio paveldo paminklas supleškėjo iki pamatų. Ugniagesiams pavyko išgelbėti tiktai medinę varpinę, taip pat priskiriamą prie kultūros paveldo objektų, istorijos paminklų. Nors labanoriškiai neteko savo šventovės, tačiau neliko be galimybės melstis. Jie pradėjo rinktis į netoli bažnyčios esantį klebonijos pastatą. Braukdami ašaras, su gilia širdgėla parapijiečiai rinkosi valyti gaisravietės, atvyko talkininkų ir iš kitų vietovių. Kartu su visais triūsė, nevilčiai nepasiduoti ragino parapijos klebonas kun. Jurgis Kazlauskas, Labanoro seniūnas Vincas Jusys. Jau tuomet, pirmųjų talkų metu, pasigirdo mintys apie būtinybę atstatyti sudegusią bažnyčią. Viltis vėl turėti savo jaukius maldos namus ypač įsižiebė, kai, valant nuodėgulius, vienoje vietoje buvo surastas kažkieno užkastas lobis. Deja, mintis panaudoti surastą lobį sudegusios bažnyčios atstatymui greitai išblėso, sužinojus, kad tasai radinys yra vertingas tik istoriniu požiūriu, tačiau yra menkavertis finansine prasme. Tai apie 70 kg baltojo metalo ir per tūkstantį vienetų senų laikų smulkių monetų rusiškų kapeikų, lietuviškų centų, vokiškų pfenigių. Šis radinys labai pravers, kadangi ateityje ketinama klebonijos pastate įrengti muziejų. Juk tai neįkainojamas eksponatas! Muziejuje atsiras vietos ir įvairioms kitoms relikvijoms, rastoms gaisravietėje... Mintis apie bažnyčios atstatymą vis kirbėjo ir klebono kun. Jurgio Kazlausko, ir parapijiečių mintyse bei širdyse. Toji mintis vis labiau atrodė įgyvendinama. Juk atsirado tiek daug geros valios žmonių, kurie aukojo Labanoro bažnyčios atstatymui. Tam tikslui buvo renkamos aukos ne tik Labanore, bet ir kitose šalies bažnyčiose. Tikintieji paaukojo daugiau kaip 250 tūkstančių litų, 100 tūkst. Lt skyrė Švenčionių rajono savivaldybė, Vyriausybė pirmajam statybų etapui skyrė pusę milijono litų. Premjero Andriaus Kubiliaus Vyriausybė žadėjo Labanoro bažnyčios atstatymui surasti ir daugiau lėšų. Vienas vietinis ūkininkas paaukojo 300 kubinių metrų medienos sienoms, dar nemažas kiekis rąstų buvo įsigytas lengvatinėmis sąlygomis. Pernai vasaros pabaigoje, rugpjūčio mėnesį, buvo pašventintas naujos bažnyčios projektas ir prasidėjo statybos darbai. Uteniškės uždarosios akcinės bendrovės Vidista darbuotojai su dideliu entuziazmu triūsė neįprastame objekte. Pamažu ant naujai išlietų pamatų, bet toje pačioje vietoje, kur iki gaisro stovėjo bažnyčia, pradėjo kilti naujosios bažnyčios sienos. Tiesa, žiemos metą darbai sustojo, o anksti pavasarį statybininkai vėl įtemptai triūsė savo darbo vietose. Velykinės pamaldos Labanore šiemet jau vyko prie iškilusių naujosios bažnyčios sienų. Ir kitomis progomis maldininkai jau burdavosi šventoriuje šalia naujosios bažnyčios. Dabar jau kuris laikas meldžiamasi maldos namų viduje, nors čia dar tebedirba statybininkai. Kaip ir dera, bažnyčioje ant galinės sienos jau kabo kryžius, prie kurio galima persižegnoti, pasimelsti... Visą laiką, kai tiktai prasidėjo naujosios bažnyčios statyba Labanore, čia pilna aplinkui besižvalgančių, žioplinėjančių žmonių. Juk tai ne šiaip sau paprasta statyba. Ir dar visi stebisi neatsistebi, kaip taip greitai sudegusios bažnyčios vietoje išdygo naujoji. Statyba domisi ir užsieniečiai, ir iš įvairių Lietuvos vietovių atvažiuojantys į Labanorą žmonės. Juk ši vietovė traukia turistus, o tarp lankytinų objektų visuomet buvo ir senoji medinė bažnyčia. Šiaip jau įprasta, kad į statybos objektus pašaliniai asmenys neįleidžiami, o itin įkyrūs smalsuoliai, užklydę į statybas, ne itin mandagiai išprašomi. Labanore yra priešingai. UAB Vidista darbuotojai ne tiktai nevaiko prašalaičių, bet dar ir aprodo statybvietę, paaiškina, papasakoja. Iš karto galima pajusti, kad bažnyčią stato mandagūs, kultūringi ir dvasingi žmonės... Kai rugpjūčio pradžioje užsukau į šį objektą, darbas virte virė. Visas vaizdas akivaizdžiai bylojo, kad iki tradicinių Labanorinių naujoji bažnyčia bus užbaigta. Iš tolo švietė iš maumedžio medienos pagamintų lentelių malksnų, kitaip dar vadinamų gontais stogas. Šviežia mediena kvepėjo naujosios bažnyčios sienos. Pastogėje buvo išvedžioti variniai lietvamzdžiai. Statybininkai dar tvarkė virš stogo iškilusius bokštelius. Netrūko darbų ir bažnyčios viduje buvo montuojami ką tik atvežti vienoje firmų pagaminti langai labai panašūs į plastikinius, bet pagaminti ne iš plastiko, o iš gerai išdžiovintos, apdorotos medienos. Naujojoje bažnyčioje kol kas nebus grindų iš lentų: maldininkams ir bažnyčios tarnams kokius porą metų teks vaikščioti grindimis, išklotomis iš medžio pluošto plokščių. Lauko ir vidaus bažnyčios sienos kol kas bus rąstinės. Vėliau rąstai iš išorės ir vidaus bus apkalti dailylentėmis. Tuomet bus sudėtos ir lentinės grindys. Pasak darbų vykdytojų, šviežia mediena turi susigulėti, tuomet ant rąstų jau galima kalti dailylentes, dėti grindis ir pan. Palei bažnyčios vidines sienas dar galima pamatyti kažką panašaus į griovį. Pasirodo, ten bus įrengta šildymo sistema, o šiluma į bažnyčią keliaus specialiu storu guminiu vamzdžiu iš katilinės, kuri bus įrengta dabartinės katilinės pastate (anksčiau Labanoro bažnyčia nebuvo šildoma). Atgimusioje bažnyčioje bus ir daugiau naujovių. Kadangi bažnyčia šiame miestelyje yra ant aukštoko kalnelio, garbaus amžiaus žmonėms sunkoka būdavo patekti į maldos namus, ypač daug vargo tekdavo patirti, kai lauke būdavo slidu. Dabar bus įrengti patogūs laiptai su ranktūriais. Bus įrengtas ir specialus įvažiavimas į bažnyčią neįgaliesiems. Netgi ketinama įrengti tualetą. Kadangi bažnyčios gaisro metu apdegė šventoriuje augę medžiai, juos teko išpjauti. Vietoj jų bus pasodinti jauni medeliai. Nors atgimusioje bažnyčioje bus kai kurių naujovių, jos nekris į akis, nešokiruos, nepakeis statinio interjero ir eksterjero. Bažnyčia bus tokia pat, kokia buvo ir XVIII amžiuje, kai ją meistrai pastatė, kokia buvo po restauravimo 2008-aisiais ir kokia buvo tą lemtingą 2009-ųjų gruodžio naktį, kai ją negailestingai laižė ugnies liežuviai... Dabar, kol dar bažnyčia tebestatoma, viduje tuščia ir nyku nėra jokių šventų paveikslų, religinių atributų, bažnytinių baldų. Tiktai ant sienos bažnyčios priekyje kabo kryžius, o visur aplinkui gali matyti vien statybines medžiagas. Daug visokių grožybių sukaupta klebonijos pastate, ir viskas bus perkelta į bažnyčią prieš Didžiuosius atlaidus rugsėjo pradžioje. Tiesa, dar nebus vargonų ir kai kurios įrangos. Tai planuojama nupirkti, įrengti, sumontuoti antrajame darbų etape, žinoma, jeigu šalies Vyriausybė dar skirs žadėtus pinigus, jei atsiras daugiau rėmėjų. Beje, aukos Labanoro bažnyčiai dar teberenkamos, todėl pačiu laiku buvo išplatintas aukštaitiška tarme parašytas kreipimasis į visus Aukštaitijos krašto tikinčiuosius uteniškius, anykštėnus, zarasiškius, ignaliniečius, rokiškėnus ir kitų rajonų gyventojus, kviečiantis aukomis prisidėti prie sudegusios Labanoro bažnyčios atstatymo... Klebonijos pastate dabar galima pamatyti dailius menininkų darbus altorių ir sakyklą, kurie tikrai papuoš dar medžiu kvepiančią naująją bažnyčią. Menininkai kuria išraiškingas Kristaus kelio stotis stacijas, kurios kabos ant bažnyčios sienų. Labai įdomus faktas: tokios pat stacijos, tiktai žymiai mažesnės, dabar kabo klebonijoje. Kiekvieno piešinio apačioje yra parašytos žmonių pavardės, užrašyti kaimų pavadinimai. Taip įvardinti kiekvienos stacijos aukotojai. Jų lėšomis tie paveikslai yra kuriami, aukotojai šalia stacijų bus įvardinti. Bažnyčios ugnyje sudegė ir stebuklingu laikytas Švenčiausios Dievo Motinos paveikslas. Tokio paveikslo kopija bažnyčioje dabar irgi bus viena talentinga kūrėja Švč. Mergelės Marijos su kūdikėliu Jėzumi ant rankų paveikslą sudėliojo iš įvairiaspalvių karoliukų. Dar vienas panašus paveikslas buvo išsiuvinėtas, kūrinio autorė tą spalvingą darbą irgi dovanojo bažnyčiai. Jis taps bažnyčios vėliava... Klebonijoje galima pamatyti ir vieną ypač jaudinantį kūrinį Švč. Mergelės Marijos statulą, išdrožtą iš bažnyčios gaisravietėje surasto apdegusio rąsto. Ta juoda, apanglėjusi skulptūra kiekvienam primins 2009-ųjų gruodžio gaisrą, prarijusį bažnyčią su visais meno šedevrais, dailės paminklais. Be abejo, ne vienam parapijiečiams ir labanoriškiams prijaučiam primins tai, kad piktadarys (ar piktadariai) dar tebevaikšto žeme, kad sukėlusieji bažnyčios gaisrą iki šiol nesurasti ir nenubausti...
Labanoras, Švenčionių rajonas
© 2011 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |