2011 m. rugpjūčio 19 d.
Nr. 58
(1938)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Be Laisvės kovotojų aukų mes nebūtume turėję laisvės

Garbė Tau, Viešpatie, už amžinąjį taką
Nuo žemės dulkių lig dangaus žvaigždžių.
Garbė už Saulę, kur kas rytą teka,
ir už didybę mūs mažų širdžių.

    (B.Brazdžionis)

Kol kas partizanų vėl netremia į Sibirą ir nešaudo, bet kai kur jau neleidžia Lietuvoje viešai pasisakyti... Rugpjūčio 6 d. Ariogaloje (Raseinių r.) vyko metinė Lietuvos partizanų ir Laisvės kovotojų pagerbimo šventė, bet ji baigėsi liūdnai – mano kalbą nutraukė šventės organizatoriai. Belieka vienintelis kelias – išsakyti savo mintis dešiniojoje spaudoje. Gavau kvietimą rugpjūčio 6 d. atvykti į Ariogalą – į Lietuvos tremtinių, politinių kalinių ir Laisvės kovų dalyvių sąskrydį, kuris buvo apvainikuotas šūkiu „Su Lietuva širdy“. Kaip organizacijos komiteto pirmininkai pasirašė Juozo Gruodžio konservatorijos rektorius Kęstutis Bliujus ir LPKTS pirmininkas dr. Povilas Jakučionis. Lietuvos radijas paskelbė, kad Ariogaloje bus politinių kalinių ir tremtinių sąskrydis. Važiuodamas į Ariogalą nežinojau, kaip šį sąskrydį pavadinti. Mano supratimu, šio sąskrydžio pagrindinis subjektas turėtų būti Lietuvos partizanai, jų ryšininkai, rėmėjai ūkininkai, kurie davė duonos partizanams ir leido įsirengti bunkerius savo sodybose, nors gerai žinojo, kad jų auka baigsis sodybos ir šeimos sunaikinimu, geriausiu atveju ilga kančia, o gal ir mirtimi Sibire. Sąskrydžio dalyvių sąraše turėtų pagal eilę būti partizanai, politiniai kaliniai, tremtiniai ir visi Laisvės kovotojai. Deja, šios šventės kvietime partizanai nefigūravo, tarsi jie nebūtų dalyvavę Laisvės kovoje. Aiškiai matyti, kad partizanų pakvietimas į šventę yra tarsi saldainis, kuris turėtų juos nuraminti visiems metams iki kito sąskrydžio. Manau, kad dr. Povilas Jakučionis puikiai žinojo, jog Laisvės kovose dalyvavo ir partizanai. Šio kvietimo programoje buvo parašyta – šv. Mišios, sveikinimai ir koncertas, bet ne svarbių problemų iškėlimas. Ne vienam partizanų ir Laisvės kovotojų trūksta sveikatos, pinigų vaistams ar kitiems buitiniams reikalams – apie tai nebuvo numatyta kalbėti. Be to, nebuvo planuota iškelti ir vieno svarbiausių dabarties klausimų – aiški naujos Lietuvos okupacijos grėsmė ir sunaikinimas.


Vasaros mintys

Lankydamiesi Žemaičių Kalvarijoje, mes pajuntame Kristaus Kančios pėdsakus, einame Kryžiaus kelią. Kiekviena Kryžiaus kelio vieta turėtų mums įstrigti į širdį, paskatinti eiti aukos keliu. Gyvenimas – Kryžiaus kelias. Ar šis požiūris nėra pesimistinis? Ar tai nėra smūgis krikščioniškam džiaugsmui, ar tuo nenuvertinamas gyvenimas? Iš pirmo žvilgsnio atrodytų lyg ir taip. Bet mūsų gyvenimas susideda ne vien iš džiaugsmo, juoko ir saulėtų valandų. Gyvenimui taip pat priklauso ir tamsios valandos, kurios sukruvina širdį.


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija