|
Be Laisvės kovotojų aukų mes nebūtume turėję laisvės
Garbė Tau, Viešpatie, už amžinąjį taką
Nuo žemės dulkių lig dangaus žvaigždžių.
Garbė už Saulę, kur kas rytą teka,
ir už didybę mūs mažų širdžių.
(B.Brazdžionis)
Kol kas partizanų vėl netremia į Sibirą ir nešaudo, bet kai kur jau neleidžia Lietuvoje viešai pasisakyti... Rugpjūčio 6 d. Ariogaloje (Raseinių r.) vyko metinė Lietuvos partizanų ir Laisvės kovotojų pagerbimo šventė, bet ji baigėsi liūdnai mano kalbą nutraukė šventės organizatoriai. Belieka vienintelis kelias išsakyti savo mintis dešiniojoje spaudoje. Gavau kvietimą rugpjūčio 6 d. atvykti į Ariogalą į Lietuvos tremtinių, politinių kalinių ir Laisvės kovų dalyvių sąskrydį, kuris buvo apvainikuotas šūkiu Su Lietuva širdy. Kaip organizacijos komiteto pirmininkai pasirašė Juozo Gruodžio konservatorijos rektorius Kęstutis Bliujus ir LPKTS pirmininkas dr. Povilas Jakučionis. Lietuvos radijas paskelbė, kad Ariogaloje bus politinių kalinių ir tremtinių sąskrydis. Važiuodamas į Ariogalą nežinojau, kaip šį sąskrydį pavadinti. Mano supratimu, šio sąskrydžio pagrindinis subjektas turėtų būti Lietuvos partizanai, jų ryšininkai, rėmėjai ūkininkai, kurie davė duonos partizanams ir leido įsirengti bunkerius savo sodybose, nors gerai žinojo, kad jų auka baigsis sodybos ir šeimos sunaikinimu, geriausiu atveju ilga kančia, o gal ir mirtimi Sibire. Sąskrydžio dalyvių sąraše turėtų pagal eilę būti partizanai, politiniai kaliniai, tremtiniai ir visi Laisvės kovotojai. Deja, šios šventės kvietime partizanai nefigūravo, tarsi jie nebūtų dalyvavę Laisvės kovoje. Aiškiai matyti, kad partizanų pakvietimas į šventę yra tarsi saldainis, kuris turėtų juos nuraminti visiems metams iki kito sąskrydžio. Manau, kad dr. Povilas Jakučionis puikiai žinojo, jog Laisvės kovose dalyvavo ir partizanai. Šio kvietimo programoje buvo parašyta šv. Mišios, sveikinimai ir koncertas, bet ne svarbių problemų iškėlimas. Ne vienam partizanų ir Laisvės kovotojų trūksta sveikatos, pinigų vaistams ar kitiems buitiniams reikalams apie tai nebuvo numatyta kalbėti. Be to, nebuvo planuota iškelti ir vieno svarbiausių dabarties klausimų aiški naujos Lietuvos okupacijos grėsmė ir sunaikinimas.
Šio renginio metu, kai apeinamos svarbios problemos, natūraliai kyla klausimas: ar daug gali padėti vien sveikinimai ir koncertai? Taigi politiniai kaliniai ir tremtiniai negali imtis visos atsakomybės ant savo pečių. Jeigu vyskupai ir kunigai nebūtų padėję partizanams, jie nebūtų kovoję 10 metų. Daugelis Lietuvos žmonių jau nepamena arba išvis nežino apie partizaninę kovą už nepriklausomybę. Šia proga noriu priminti ir paaiškinti kai kurias tos kovos priežastis ir ypatumus, atkreipdamas dėmesį į ankstyvą partizanų žūtį. 1948 metais sovietinė valdžia Rusijos pavyzdžiu sukūrė kolchozus. Lietuvos žmonės neteko duonos už darbadienius buvo mokama tik 100 gramų prastų grūdų už dieną. Taip pat neteko duonos ir partizanai, kurie tuo metu buvo populiarūs Lietuvoje, o tauta juos vadino meiliai žaliūkais. Partizanai nebeturėjo ginklų, jiems trūkdavo šaudmenų, ir žūdavo dažniausiai jauni, miške išsilaikę vidutiniškai tik pusantrų metų. Kyla ir kitas klausimas kas tada Lietuvos jaunuolius suvarė į miškus? Atsakymas aiškus: okupantai, padedami vietos kolaborantų, nes, kas tarnavo Lietuvos Respublikai, buvo nusikaltėlis, kas geriau gyveno ir buvo turtingesnis nusikaltėlis ir buožė, kas vadovavo religinėms ar kultūrinėms organizacijoms vėlgi nusikaltėlis. O ką jau kalbėti apie šaulius ir ateitininkus jie ypatingi nusikaltėliai. Lietuvių šeimose vaikai buvo ugdomi krikščioniškai ir tautiškai. Lietuvė katalikė Motina, Bažnyčia ir Mokykla gerai išauklėjo Lietuvos jaunimą. Okupacijos pradžioje, kai sovietai paskelbė mobilizaciją, teko kiekvienam jaunuoliui apsispręsti: ar eiti į frontą, ar priešintis. Dauguma jaunuolių buvo be karo mokslo, neparuošti, todėl jie greitai žūdavo.
Lietuvoje žuvo apie 22 tūkstančiai partizanų. Dalis pateko į KGB rankas ir buvo Vilniuje sušaudyti. Jų pavardės yra išrašytos ant šių baisių KGB rūmų sienos, bet dar ne visos aiškinama, kad per 22 laisvės metus nesuspėta. Reikia tikėtis, kad gal kada nors suspės...
Amžiną atilsį duok visiems Laisvės kovotojams, Viešpatie!
Šiais metais Ariogalos sąskrydyje buvo mažiau žmonių. Ir labai gaila, kad per šv. Mišias dalinant Komuniją jau buvo valgoma ir geriama. Degtindarių ir pinigų mėgėjų agentai ir vėl suniekino šią prasmingą ir gražią šventę. Politiniai nusikaltėliai, padedant vietos kolaborantams, kaip visada, stengėsi tikinčią Lietuvą paniekinti ir pažeminti.
Per dvidešimt nepriklausomybės metų įvairūs asmenys bei organizacijos, dažnai niekuo nesusiję su partizanų kova, ruošdavo šituos šventinius minėjimus, ir dažnai Maskvos ir jų mentalitetas nedaug skirdavosi. Klausimas: kas tuos žmones įgaliojo ruošti partizanų šventes? Norima parodyti, kad partizanai yra neturtingi, nes neturi lėšų šiems renginiams organizuoti. Tokius renginius turėtų finansuoti valstybė. Jeigu A. M. Brazausko paminklui vyriausybė panorėjo skirti 128 tūkst. litų, tai kodėl ji negali paskirti 30 ar 50 tūkst. litų Laisvės kovotojų renginiui. Jeigu to negalima padaryti, tada galima pasiūlyti, kad visi, vykstantys į Ariogalą, įsidėtų į kišenę po 2 litus ir juos įmetus į aukų dėžutę prie altoriaus, būtų galima patenkinti organizacinius šventės poreikius.
Be partizanų Laisvės kovotojų aukų mes nebūtume turėję laisvės, ir Lietuva būtų tik Rusijos provincija, kaip ir caro laikais. Deja, Lietuvoje, kaip niekur kitur pasaulyje, partizanai yra negerbiami. Ypač šiuo metu, kai bolševikai pradėjo naują Lietuvos okupaciją. Jie prisimena, kad didžiausia kliūtis buvo partizanai ir Bažnyčia. Lietuvoje veikia priešo svetainė www.pokaris.lt, iš kurios sklinda bjauriausi žodžiai partizanų adresu. Stebėtina, bet mūsų valdžia tokiems nusikaltėliams neužkerta kelio. Dar daugiau, NKVD generolas M. Misiukonis teisme teisinasi ne dėl savo nusikaltimų, bet reikalauja, kad iš žuvusio partizano Vyčio kryžiaus ordino kavalieriaus A. Kraujelio (kuris į partizanų eiles atėjo tik 1948 metais, kai partizanai buvo bebaigiami naikinti) būtų atimtas Laisvės kovotojo statusas. Jau rašiau, kad Lietuvos valdžia piktybiškai tyli ir neskelbia, jog bolševikai nužudė penkiolika LR ministrų, dešimt ministrų žuvo kalėjimuose arba tremtyje, sušaudyti devyni generolai, aštuoni majoro Vytauto Bulvičiaus kovotojai, daug vyskupų ir kunigų.
Prieš mūsų akis yra du mirtini Lietuvos priešai. Tarp kitko, jie yra sąjungininkai degtinė ir vis dar egzistuojanti sovietinė mąstysena (apie tai Ariogaloje vykusios šventės pamoksle išsamiai kalbėjo arkivyskupas Sigitas Tamkevičius). Bolševikai net ir nepriklausomoje Lietuvoje iš naujo kelia savo didvyrius. Visi puikiai žinome, kad tarp A. Sniečkaus ir A. Brazausko galima dėti lygybės ženklą. Ir vienas, ir antras iš visų jėgų tarnavo okupantams, kai šie naikino lietuvių tautą. A. Sniečkus viską darė per kraują, o A. Brazauskas Lietuvą sovietizavo melu. Puikiai prisimename, kad pirmajame Sąjūdžio mitinge 1988 metais A. Brazauskas paniekino trispalvę ir tvirtino, kad Lietuva be SSRS negali gyvuoti. Labai garbinamas ir kitas didvyris Just. Marcinkevičius. Nors daug kas iš mūsų jį vertina už įvairias poetines dramas, beje, dažniausiai antikrikščioniškas, bet nepajėgia suvokti, kad okupacijos metais jis sėkmingai perėjo visus aukščiausius komunistų partijos postus, buvo labai įtakingas Maskvoje ir Lietuvoje, ir tikrai nė vienu žodžiu negynė žudomos tautos. Jo draugai tvirtina, kad jo parašyti eilėraščiai apie Leniną yra patys geriausi lietuvių kalba. Bet skaudu yra tai, kad jo veikaluose, kurie taip garbinami, yra niekinami Lietuvos dvasininkai. Galima apgauti kai kuriuos žmones, bet negalima apgauti istorijos.
Ir pagaliau, mano, kaip Laisvės kovotojo, pasiūlymas Bažnyčios ir Tautos vadams bei patriotams vieną dieną reikia susirinkti į Vilniaus Katedrą, pasimelsti už pamirštus nužudytus ministrus, generolus, Vilniaus sukilėlius, ir tuojau pat Respublikos Seime suruošti iškilmingą aktą ir paskelbti visų šių didvyrių pavardes. Lietuvių Tauta turi žinoti savo didvyrius, pagerbti jų aukas ir pristatyti juos jaunajai kartai. Šio akto negalima atidėlioti, nes gali būti per vėlu. Taip būtų tikrai gerai įvertintas kovotojų ir žuvusiųjų atminimas.
Ir baigsiu Bernardo Brazdžionio žodžiais:
Garbė už lopšį kūdikio nekalto,
garbė už kapą Laisvės milžinų,
už praeitį sunkių skausmų sugeltą,
už ateitį be nuodėmių senų.
Mons. Alfonsas Svarinskas,
Lietuvos partizanų kapelionas, Vyčio Kryžiaus ir Šaulių Ordino kavalierius
Vilnius
© 2011 XXI amžius
|