|
Vasaros mintys
Lankydamiesi Žemaičių Kalvarijoje, mes pajuntame Kristaus Kančios pėdsakus, einame Kryžiaus kelią. Kiekviena Kryžiaus kelio vieta turėtų mums įstrigti į širdį, paskatinti eiti aukos keliu. Gyvenimas Kryžiaus kelias. Ar šis požiūris nėra pesimistinis? Ar tai nėra smūgis krikščioniškam džiaugsmui, ar tuo nenuvertinamas gyvenimas? Iš pirmo žvilgsnio atrodytų lyg ir taip. Bet mūsų gyvenimas susideda ne vien iš džiaugsmo, juoko ir saulėtų valandų. Gyvenimui taip pat priklauso ir tamsios valandos, kurios sukruvina širdį.
Tai mintys iš išlikusio pamokslo, kurį pasiruošiau pirmaisiais kunigystės metais ir turėjau sakyti Žemaičių Kalvarijoje... Nuo to laiko prabėgo 18 metų. Ne vieną vasarą atlaidų metu teko pagyventi Žemaičių Kalvarijoje, klausyti išpažinčių, aukoti šv. Mišias, kopti su maldininkais Žemaičių Kalvarijos kalvomis. Teko artimai bendrauti su Žemaičių Kalvarijos kunigais I. Žeberskiu, A. Beniušiu, N. Petriku, mons. St. Brazdeikiu, kanauninkais J. Aču ir A. Sabaliausku. Pastariesiems kunigams dirbant Žemaičių Kalvarijoje 2008 metais stebuklingas Žemaičių Kalvarijos Dievo Motinos paveikslas buvo vainikuotas Šventojo Tėvo Benedikto XVI pašventintomis auksinėmis karūnomis ir Šeimų Karalienės titulu.
Liūdnai įsiminė praėjusių metų Žemaičių Kalvarijoje praleista paskutinė atlaidų diena. Nuvykome į atlaidus dviese su mama. Žemaičių Kalvarijos šventovės gyvenimas turbūt jau nesiskyrė nuo eilinio sekmadienio gyvenimo, atviros mažosios bazilikos durys kvietė maldai. Rūpėjo ne tik atlikti kunigo pareigas, pasimelsti prašant sau sveikatos, bet ir pasiimti prepedeutinio kurso ir lankytojų patalpose paliktą Švč. Jėzaus Širdies paveikslą... Tikrai visa aplinka gerai žinoma. Pasiėmęs jį su mama pėsčiomis kiūtinau į Žemaičių Kalvarijos autobusų stotelę. Iš toli nesupratau, kas ten ištuštėjusioje autobusų stotelėje vyksta. Priartėję pamatėme: vienas jaunas apygirtis vyras sėdi ant suoliuko, bando kažką sakyti, sveikintis,o jo vargšas draugelis guli ant žemės. Pasitraukiau keletą metrų į šoną, paveikslą įsikėliau į žemaūgį trišakį berželį. Po kelių minučių atsikėlė ir nelaimingasis, prisėdo prie savo draugo, ėmė kažką aptarinėti. Netrukus pasirodė autobusas, vykstąs į Plungę.
Brangieji, mes turime puikius namus, kasdien lankomės sutvarkytose prekybos centrų salėse, mūsų virtuvių stalai, šaldytuvai sutvarkyti, langai nublizginti. Šalia mūsų ne šimtai, o šimtai tūkstančių netvarkingų, apleistų butų, kuriuose gyvena visiškai degradavusių lietuvių, rusų ir lenkų tautybės žmonių. Nuo ryto iki vakaro pro murzinus langus, atlapas duris girdisi keiksmai ir barniai. Viduje šeimininkauja niekaip neišsiblaivantys žmonės. Vargu ar kas sutiktų gyventi butuose, kurie savo apleistomis, nusilupinėjusių dažų sienomis niekuo nesiskiria nuo pokario lagerių barakų. Ne vienas mietelio ar kaimo seniūnas turbūt puikiausiai žino tuos vaiduoklius butus, numano, kas juose vyksta. Gaila, kad girtuoklystės agitacinės reklamos pralenkia Prezidento, Seimo, savivaldybių rinkimų reklamas. O kur reklamos už blaivybę, dorą gyvenimo būdą?
Praėjusiais metais teko dalyvauti Marijampolės savivaldybės patalpose vykusiame Blaivybės sąjūdžio kongrese. Viskas kuo puikiausiai paruošta. Prie mikrofono kalba prof. A. Veryga, priekyje net keturi vyskupai, kartu su jais prel. J. Šiurys, mons. A. Svarinskas. O toliau valančiukai ir Lietuvos blaivininkai, tačiau jų tiek nedaug kaip medinės valtelės įgula įsisiūbavusioje alkoholizmo jūroje...
Organizuojame Klaipėdoje blaivybės broliją. Gal kas pagūžčios pečiais: Kam to reikia, vis tiek nepavyks. Bet juk pats Dievas už blaivumą ir dorą gyvenimo būdą! Todėl turime veikti.
Šiais Dievo Gailestingumo metais liepos 16 dieną Klaipėdos Šv. Brunono Kverfurtiečio koplyčioje vyko Švč. Sakramento adoracija, kurios metu melsdėmės už mirusius, žuvusius ir kenčiančius dėl priklausomybių nuo alkoholio ir kvaišalų.
Kun. Alvydas Vaitkevičius
Klaipėda
© 2011 XXI amžius
|