| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Iš Vaižganto tilto Žaliojoje liko tik prisiminimas Vytautas BAGDONAS
Kam šią vasarą teko važiuoti plentu Utena-Kupiškis, tas turėjo daug vargo. Mat, nuo Žaliosios (Svėdasų sen.) kone iki pat Utenos vyko kelio remontas plentas buvo gerokai platinamas, įrengiami dviračių ir pėsčiųjų takai, daromos vandens pralaidos, kelio sankasos, atliekami kiti ne mažiau svarbūs darbai. Čia dirbo daugybė Aukštaitijos trakto, Utenos regiono kelių, Panevėžio kelių ir kitų firmų technikos, vietomis kelias dėl remonto darbų susiaurėjo, kai kur įrengti apvažiavimai, nemažai laiko teko praleisti belūkuriuojant prie šviesoforų. Remontuojamoje kelio dalyje buvo ribojamas greitis, draudžiama lenkti, reikėjo būti labai atidiems, susitikus iš priekio atvažiuojančias transporto priemones. Šiek tiek lengviau galėjai važiuoti šia kelio atkarpa ankstyvą rytmetį, kai kelininkų technika dar nedirbo, o ir transporto srautas buvo mažesnis, arba jau po darbo valandų. Piko metu ypač daug transporto priemonių susirikiavo į eilę prie laikino tilto per Šventąją ties Žaliosios kaimu. Ruošiantis būsimajam senojo tilto remontui, prie upės buvo sumontuotos naujo laikino tilto metalinės konstrukcijos. Nuo pagrindinio kelio abiejų upės krantų link buvo įrengtas siaurokas vienos eismo juostos kelias, kuris dar ir išasfaltuotas. Liepos pradžioje milžiniškas kranas pakėlė tą ką tik rūpestingai sumontuotą metalinį tiltą, sujungiantį abu upės krantus, ir padėjo į vietą lygiai ten, kur abipus Šventosios buvo įrengtas asfaltuotas apvažiavimo kelias. Abiejose apvažiuojamojo kelio pusėse, dar gerokai prieš laikinąjį tiltą, buvo įrengti šviesoforai. Be jų būtų buvę neįmanoma ir tas naujasis tiltas, ir tas apvažiavimui skirtas kelias tapo labai siauri, netgi lengvieji automobiliai, priešpriešiais susitikę neprasilenktų, o ką jau kalbėti apie sunkiasvores mašinas Kai laikinasis tiltas buvo sumontuotas ir juo nuo pagrindinio kelio Utena-Kupiškis nukreiptas visas transporto srautas, prasidėjo senojo tilto demontavimo darbai. Tas tiltas, statytas prieškario metais, dar buvo pakankamai tvirtas ir saugus, esant mažesniam transporto srautui, dar galėjo sėkmingai tarnauti ne vieną dešimtmetį, tačiau dabartinio eismo intensyvumo sąlygomis jis jau nebeatitiko šiuolaikinių reikalavimų buvo per siauras, transporto priemonės ant jo vargiai galėjo prasilenkti. Tad prie tilto buvo įrengti kelio ženklai, nurodantys eismo dalyviams važiavimo eiliškumą, kad mašinos galėtų tiltu važiuoti tik viena ar kita kryptimi. Senąjį tiltą kokiu nors būdu išplatinti, primontuojant papildomas konstrukcijas būtų buvę nesaugu. Todėl žinomo inžinieriaus, tiltų statytojo, lengvų gelžbetoninių konstrukcijų kūrėjo Prano Markūno ( 1873-1964), kilusio iš Anykščių krašto, Andrioniškio parapijos Butkiškių kaimo, projektuotam ir statytam tiltui šią vasarą atėjo liūdnos dienos. ( Baigęs Peterburgo technologijos institutą, Pranas Markūnas 1923-1941 m. dėstė Kauno universitete, buvo privatus docentas. 1945-1956 m. dirbo konstruktoriumi Pramonės statybos projektavimo institute, suprojektavo daug įvairių pramonės įmonių. Iki 1940-ųjų suprojektavo ir pastatė arti dviejų dešimčių tiltų: keturis per Šventąją, keturis per Nevėžį, aštuonis per Šešupę, taip pat per Miniją ties Gargždais, per Nemuną ties Prienais. Jis buvo vienas pirmųjų lengvų, plonasienių gelžbetoninių konstrukcijų pastatams kūrėjų, vadintas net betono karaliumi...). Tiltas per Šventąją ties Žaliąja buvo vienas iš šio garsaus inžinieriaus darbų. Kad šis tiltas yra labai tvirtas, kokybiškas, pastatytas rimtų meistrų, įsitikino darbuotojai iš betono konstrukcijų demontavimo firmos, kai pradėjo atlikti ardymo darbus. Betoninės konstrukcijos buvo pradėtos ardyti nuo tilto vidurio, kad lengviau būtų privažiuoti išvežti išardytas detales. Specialistų teigimu, ardant tiltą nuo vieno ar kito kranto pusės, vidurinioji dalis gali įgriūti į upę, dėl to paskui atsirastų papildomų darbų ir išlaidų. Įspūdingo dydžio specialūs pjūklai be didelio vargo suraikė, susmulkino tvirtą gelžbetonį, kurį net penkios dešimtys sunkiasvorių mašinų išgabeno į prie Svėdasų esantį žvyro karjerą. Čia atvežtas iš Žaliosios gelžbetonis specialiame malūne sumaltas į smulkias dalis ir panaudotas naujų kelių tiesimui arba senųjų remontui. Visi, kas turėjo progos matyti tilto demontavimo darbus, negalėjo nesistebėti šiuolaikinės technikos galimybėmis, visokių mechanizmų pajėgumais. Nors ir neįtikėtina, tačiau specialios žirklės storiausius vamzdžius, įvairias metalines konstrukcijas sukarpė, supjaustė labai lengvai ir greitai. Kai kurie metalo gaminiai nuo tilto pateko į laužą, kai kas bus panaudota mažiau sudėtingiems objektams. Valstybinės įmonės Panevėžio keliai kolektyvas, statysiantis naująjį tiltą, turi sukaupęs to darbo patirtį, nes jau yra statęs naujus arba rekonstravęs senuosius tiltus. Kai kurie darbuotojai yra aukštos kvalifikacijos specialistai, kai kas, pavyzdžiui, polių kalimo mašinos operatorius, yra stažavęsis, kvalifikaciją kėlęs net Norvegijoje... Netrukus šalia senųjų masyvių gelžbetonio polių į sraunios Šventosios dugną buvo kalami, montuojami nauji, o ant jų sumontuotas tiltas taps gerokai platesnis už senąjį, atitiks visus šiuolaikiniams tiltams keliamus reikalavimus. Prieškario metais statytas Žaliosios tiltas per Šventąją buvo pavadintas lietuvių literatūros klasiko kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto vardu. Vaižgantas ne kartą lankėsi šiame kaime pas giminaičius, kuriuos paskatino pastatyti Žaliojoje ir paminklą Lietuvos Nepriklausomybės garbei. Vaižganto tiltą iš vidinės pusės puošė du žymaus skulptoriaus Juozo Zikaro sukurti bareljefai. Vienoje pusėje puikavosi Vaižganto bareljefas, kitoje pusėje buvusiame bareljefe buvo pavaizduotas ant žirgo šuoliuojantis Vytis. Sovietmečiu tiltą vadinti Vaižganto tiltu buvo uždrausta, bareljefai buvo nuplėšti ir sunaikinti. (Šių eilučių autoriui vietiniai žmonės pasakojo, esą, nudraskytus bareljefus partiniai aktyvistai sumetė upėn...). 1988 metų rugpjūčio 19-ąją Žaliojoje šalia tilto įvyko Svėdasų krašto žmonių ir iš svetur atvykusiųjų sambūris, skirtas labai prasmingam tikslui. Tądien po ilgos pertraukos tiltui vėl buvo sugrąžintas Vaižganto vardas, o ant tilto buvo pašventinti vėl sumontuoti bareljefai. Tiesa, tuomet pagal išlikusius skulptoriaus Juozo Zikaro eskizus buvo pagaminti ir pritvirtinti abiejose tilto pusėse du vienodi bareljefai su Vaižganto atvaizdu. Mintimis tuomet upės pakrantėje šalia tilto dalijosi profesorius Česlovas Kudaba, išeivijos dailininkas Kazimieras Vytautas Jonynas, Dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, rašytojas Juozas Baltušis, menininko Juozo Zikaro dukra Alytė Zikaraitė ir kiti šviesuoliai, kurių dėka į gyvenimą tuomet sugrįžo tiesa, ir Žaliosios tiltas vėl visus galėjo pasitikti ir palydėti su Vaižganto atvaizdais. Deja, deja... Po kelių metų tais bareljefais susidomėjo spalvoto metalo vagišiai (o gal ir kokie kolekcionieriai). Vietoje pavogtų Vaižganto bareljefų tilte liko žiojėti tiktai didelės skylės. Su tomis skylėmis tiltas sulaukė remonto dienos... Dabar yra vilties, kad naujajame tilte vėl atsiras piktadarių nudraskytų Vaižganto bareljefų kopijos. Tuo iš anksto rūpinasi ir kelininkai, ir Svėdasų seniūnas Valentinas Neniškis, ir anykštėnai bei paminklosaugos specialistai, muziejininkai. Tiktai nerimą kelia klausimas, ar pavyks gauti J. Zikaro sukurtų bareljefų originalus, iš kurių būtų galima atlieti kopijas, ar atsiras specialistų, galinčių tokius kūrinius atlieti? Ta pačia proga norisi kreiptis ir į mūsų laikraščio skaitytojus: gal kas ką nors žinote apie Vaižganto bareljefų likimą, gal jie kur nors dar išlikę nesunaikinti, nesulydyti į metalo laužą. Gal atsirastų geradarių, kurie tuos bareljefus sugrąžintų ten, kur jiems ir būtų derama vieta, arba bent nors paskolintų kopijoms atlieti. O gal kas nors iš menininkų panorėtų pasitarnauti visuomenės labui ir padarytų paslaugą nemokamai ar už simbolinę kainą pagamintų Vaižganto bareljefų kopijas, tinkančias įmontuoti į naujojo tilto konstrukcijas?
Anykščių rajonas
© 2011 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |