Pirmasis puslapis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Kryžkelės
Lietuva
Pasaulis
Pozicija

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

„Homo sovietikus“ visuomenė ir okupacinių budelių ilgesys

Petras Girdzijauskas

 Mes, „Homo sovietikus“ visuomenės nariai, galime meluoti, vogti, arba tik šiek tiek meluoti, graibštyti (pusiau vogti, pavyzdžiui, nemokėti mokesčių), galime neiti rinkti savo atstovų į bet kurią valdžią ir apsimesti, kad esame niekuo dėti dėl valdžios korupcijos, nes jos nerinkome, o save skelbiame „didžiai padoriais žmonėmis“ .

Iš kur mes, kas mes tokie? Kodėl tokia sutrikusi visuomenė? Šį tą prisiminkime:

Jurbarko apskrities vykdomojo komiteto pirmininko V. Eidukaičio LKP (b) Jurbarko apskrities sekretoriaus A. Barausko, LPK (b) įgaliotinio P. Solovjovo ataskaita LKP (b) CK sekretoriui A. Sniečkui ir LSSR MT pirmininkui M. Gedvilui apie Jurbarko apskrities partizanų, jų rėmėjų, politinių kalinių, ūkininkų šeimų trėmimą

Jurbarkas, ne vėliau kaip 1948 m. birželio 1d.

Lietuvos KP (b) CK sekretoriui

Drg. A. J. Sniečkui
Visiškai slaptai

Lietuvos SSR ministrų tarybos pirmininkui Drg. M. A. Gedvilui

Atlikto darbo iškeldinant banditų, banditų pagalbininkų ir buožių šeimas Jurbarko apskrityje.

ATASKAITA

Organizuodamas banditų, banditų pagalbininkų ir buožių šeimų iškeldinimo ir tuo reikalu tarp darbo valstiečių, darbininkų ir darbo inteligentijos atlikdamas masinį politinį darbą Lietuvos KP (b) apskrities komitetas nuveikė atitinkamą parengiamąjį darbą.

Iš apskrities ir valsčių aktyvo buvo mobilizuota 250 žmonių. Be to 39 žmonės komandiruoti iš Kauno ir 5 tarybinių darbuotojų kursų klausytojai iš Vilniaus.

<...> Pažymėtina, kad buvo išlaikyta vykdomų priemonių konspiracija.

Š. m. gegužės 22 d. 20 val. praktiškai visos iškeldinamos šeimos buvo suvežtos į sutelkimo punktus ir dauguma išsiųstos į geležinkelio stotį.<...>

Vežant į sutelkimo punktus, keli mėgino pabėgti, todėl buvo nušauti buožės: Brozas Antanas, Antano s. iš Eržvilko v. Pašaltuonio apyl. ir Muckaitis Vytautas, Kazio s. iš Veliuonos ir vienas buožė sužeistas.

Aktyvas, MGB darbuotojai, karinių dalinių kareiviai ir karininkai jokių nuostolių nepatyrė.

Ešalonas su iškeldinimais išvyko š. m. gegužės 23 d. 21 val. 20 min.

  Iš viso iškeldinta 150 šeimų arba 501 žmogus, tarp jų vaikų iki 15 m. – 123 asmenys.

(Ištrauka iš „Lietuvos gyventojų trėmimai 1940–1941, 1944–1953 metais sovietinės valdžios dokumentuose“, psl. 407–412). Lietuvos istorijos institutas. Vilnius 1995).

  Vaikai kažkodėl skaičiuojami tik iki 15 metų, bet 16, 17 ir 17,5 metų taip pat vaikai. Tremiamame jurbarkiečių kontingente vaikų daugiau nei trečdalis. Prie pustrečio šimto vietinio garnizono, stribų ir apginkluotų KPSS‘ninkų pasitelkta kareivių ir karininkų iš Vilniaus ir Kauno, nes trėmimo karinė grupė griežtai reglamentuota: du MGB kareiviai ir vienas karininkas, du stribai, arba ginkluoti KPSS‘ninkai. Tokios grupės užduotis ištremti dvi šeimas. Tremiamų šeimų – 150, trėmimo karinių grupių – 75. Štai koks melas pateikiamas būsimoms kartoms – trėmė apskrities ir valsčių aktyvas. Žinoma, kad kiekviename valsčiuje buvo įkurdintos MGB karinės  įgulos ir kolaborantų-stribų būriai. Ataskaitoje parodyta, koks karinis, gerai ginkluotas kontingentas (250) iš rusų kareivių ir vietinių kolaborantų budėjo prieš beginklius Jurbarko apskrities gyventojus saugodami okupacines nuostatas.

     Tremiant MGB kareiviai okupacinį statusą išsaugojo – bandžiusius pasitraukti ir išvengti tremties nušovė arba sužeidė. Tokia okupantų savivalė tuomet Lietuvoje klestėjo kasdien.

Melo ausys kyšo ataskaitos tekste: trėmė sutelktas aktyvas, kas sušaudė arba sužeidė tremiamuosius, bandžiusius pasitraukti, – nepaaiškinta, tačiau išlenda ausys: „ MGB darbuotojai, karinių dalinių kareiviai ir karininkai jokių nuostolių nepatyrė“. Aiškus karinis puolimas prieš taikius gyventojus ir jų mažamečius vaikus, represuojamus tiesiog ešalonais: „Ešalonas su iškeldinamaisiais išvyko š. m. gegužės 23 d. 21 val. 20 min.“

Masinių trėmimų iš Lietuvos, tuo pačiu iš Jurbarko apskrities, buvo devyniolika. Įskaitant ir smulkesnius, jų suskaičiuojama virš trisdešimties. Atšiauriose, mūsų gyventojams, ypač mažamečiams, neįprastose tremties vietose, jie buvo verčiami dirbti sunkų, alinantį, neribotos trukmės darbą. Be to, specialus  okupantų personalas nuolat niekino tremtinių tautybę, religiją, papročius, kitas žmogiškąsias vertybes, nuolat diegdami azijietiškas nuostatas kaip naujos  gyvensenos būdą. Tėvams vaikų auklėjimui laiko neliko, jie buvo visiškai priklausomi nuo okupantų mokyklos, daugelyje sričių diegusios melą, nepagarbą ištremtųjų kraštams bei bolševikinį cinizmą. Iš tremtinukų ir jų tėvų buvo daromi negalvojantys, paklusnūs okupantams „homo sovietikus“.

Kokioje situacijoje atsidūrė Lietuvos žmonės, palaistę ašaromis savo artimųjų ešalonus, nukreiptus į atšiauriausias Sibiro sritis? Karinis okupantų kontingentas, atlikęs tremiamųjų konvojavimo darbus, grįžo į valsčius ir užsiėmė likusių Lietuvos gyventojų  žemės ir kito turimo turto atėmimu bei prievartiniu suvarymu į konclagerinio tipo darinius, pavadintus kolchozais. Buvę laisvi ūkininkai atsidūrė šiek tiek didesniuose konclageriuose nei jų giminės Sibire. Kolchozuose jie buvo įtvirtinti su visomis šeimomis, neterminuotai, t.y. įrašyti į tos vietovės sąrašus be išvykimo teisės.

Juodą propagandinį darbą su studentais dirbo technikumų, institutų, akademijų ir universitetų administracijos bei dėstytojai. Pasitelkti marksistinės propagandos bei psichologijos specialistai. Studentai prievarta buvo mokomi marksistinių tezių, nesuteikiant jokios alternatyvos. Tokia galinga okupantų valstybinė propagandos mašina stengėsi sukurti naują „homo sovietikus“ – bukų žmonių, materialistų kartą, paklusnią okupacinei valdžiai . Šis teroras tęsėsi daugiau nei penkis dešimtmečius, palikdamas neigiamą poveikį net trims Lietuvos jaunimo kartoms. Tokia totali marksistinio materializmo propaganda žeidė jaunas besiformuojančias sielas, paneigdama krikščioniškus idealus. Dalis jaunimo patikėjo marksizmu, kaip idealia filosofija.

Nors suaugę, net vaikai, priešinosi tokiai nežabotai propagandinei ir fizinei savivalei ir dėl to buvo represuojami, net šaudomi, tačiau dalinių rezultatų okupantams pasiekti pavyko. Daug žmogiškųjų  vertybių mūsų kartos prarado. Patirti moraliniai nuostoliai jaučiasi visose gyvenimo srityse. Psichologai pastebėjo, kad Vokietijoje fašistinio sindromo atsikratė tik trečioji karta. Ji atsigręžė į savo pirmtakų padarytas nedorybes ir be kompleksų jas vertina. Reikia pastebėti, kad Vokietijoje fašizmas viešpatavo tik truputį ilgiau nei dešimtmetį. Raudonasis fašizmas mūsuose užsitęsė kelis kartus ilgiau, todėl jo pasekmės gali būti kur kas sunkesnės, jų gydymas ilgesnis.

Svarbiausia tos blogybės įsisenėjimo priežastis – nepašalintos okupacinės pasekmės. Iš viešosios veiklos sferos nebuvo eliminuoti buvę atsakingi KPSS ir marksistinės ideologijos veikėjai. Jie pirmieji suskubo prie valstybės materialinių vertybių ir be skrupulų jas pasisavino, tuo pačiu paimdami valdžios svertus į savo rankas. Viešosios erdvės situacija tapo pusiau okupacinė arba kolaborantinė. Visos mūsų šalies savivaldybės nominuoja savo „Garbės piliečius“, kurių didesnė dalis – buvę KPSS nariai (gal ir tebeesantys, nes V. Putinas neseniai paaiškino, kad iš jų organizacijų neišstojama). Ne visi KPSS nariai trėmė, ne visi prievartos būdu jaunimui bruko marksizmą, ne visi laikė uždarę Lietuvos žmones kolchoziniuose kacetuose, bet visi be išimties rėmė tą programą – buvo terorizuojančių ir banditaujančių narių atrama, nusikalstamos partijos nariai. Štai toks moralinis nuopuolis bujoja mūsų valstybės pookupacinėje erdvėje. Jo niekas nestabdo, jis nuolat plinta. Ryškiausiai pasireiškia buvę bolševikiniai apologetai, be apynasrio besiganantys KPSS emisarai V. Astrauskas, A. Česnavičius, L. Diržinskaitė-Piliušenko,  Lietuvoje apsimetantys lojaliais Lietuvos valstybei, rašantys buvusių tautos budelių suklastotas biografijas, pavyzdžiui „Sniečkaus fenomenas“ (Vilnius, 2003). Apie A. Sniečkaus Lietuvos valstybės valdymo aparato sunaikinimui surinktą gan įdomią komisiją, sudarytą iš Eusiejaus Rozausko, Iciko Dembo, Juditos Komodaitės, Frido Krastinio, Danieliaus Todeso bei Kazio Micevičiaus, ir jos nuveiktus Lietuvai pražūtingus darbus – nei žodžio. Beje, prie tos komisijos inicijuotų valstybės finansinių resursų sunaikinimo prisidėjo tuometinis LSSR banko komisaras Dzidas Budrys (nuo Vadžgirio), perduodamas Lietuvos valstybės auksą Maskvai.

Šalia tos komisijos kitas A. Sniečkaus parankinis – Eugenijus Meškauskas (nuo Vadžgirio), „Tarybų Lietuvos“ redaktoriaus pavaduotojas, liaupsinęs komisijos darbus naikinant Lietuvos valstybę. Tiek pastarasis, tiek D. Budrys – marksistinių būrelių kūrėjai ir išlaikytojai (už MOPR’o lėšas), Nepriklausomoje Lietuvoje telkę pastangas, kad Lietuvos kariuomenė nepasipriešintų okupantams.

Periferinio miestelio knyga „Vadžgirys“ (2006) seka „Sniečkaus fenomenu“. Jai geriau tiktų ir pavadinimas „Vadžgirio fenomenas“, nes Vadžgirio vidurinės mokyklos direktorius kartu su savo pavaduotoju įdavė okupantų specialiosioms tarnyboms savo nepilnamečius mokinius, kurie ilgiems metams atsidūrė katorgoje. Knygoje direktorius su pavaduotoju puikuojasi plačiapetėmis nuotraukomis ir nuopelnais. Apie genocidinį nusikaltimą minima beveik paraštėje. Berods Lietuvoje tai vienintelis (fenomenalus) tokio eksceso atvejis. Šioje knygoje išgirti, nufotografuoti, bet neįvardinti okupantų specialiųjų tarnybų agentai. Žymus „kameros agentas“ pristatomas kaip rašytojas, „maršrutinė agentė“ – inteligentė memuaristė. Kaip ryšininkė, plačiai aprašyta „agentė-smogikė“. Save dezertyru laikęs „Raila“ „Vadžgirio“ autoriaus pavadintas partizanu. Pasirodo, sunki tiesos sakymo našta, kai pečius slegia „homo sovietikus“ mentalitetas. Gerais norais nešinas gali pragaran pataikyti.

Aptūpusi gausoka giminėlė liaupsina „Vadžgirį“ ir kitus analogiškus leidinius, pavyzdžiui „Trylika tekstų apie vieną gyvenimą“, vadindami save patriotais, nors tokia elgsena panašėja į penktosios kolonos atgarsius...

Pateikti tiek sostinės, tiek atkampios periferijos pavyzdžiai rodo  okupantų ilgesį tarsi ir po patriotizmo skraiste. Mūsų visuomenės laukia ilgas ir grublėtas Tiesos sakymo ir Demokratijos siekimo kelias.

© 2011 „XXI amžius“