Pirmasis puslapis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Kryžkelės
Lietuva
Pasaulis
Pozicija

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Kovoje žuvo ilgametis Libijos diktatorius

Libijos lyderis Muammaras Gaddafi ketvirtadienį buvo nukautas naujojo režimo pajėgų paskutiniame pasipriešinimo taške – jo gimtajame Sirto mieste. Laikinosios nacionalinės tarybos (LNT) atstovas pranešė, kad buvęs Libijos lyderis M. Gaddafi pagaliau žuvo sukilėlių pajėgoms į savo rankas perėmus Sirto miesto, kurį valdė diktatoriui lojalios pajėgos, kontrolę. Iš pradžių buvo pranešta, kad  „buvęs Libijos diktatorius Muammaras Gaddafi nuo per šturmą patirtų sužalojimų mirė“. Vėliau buvo teigiama, kad buvęs lyderis sužeistas – pašautas į abi kojas, kai bandė pabėgti. Vienas iš Libijos kariuomenės pareigūnų Sirte žurnalistams sakė, jog M. Gaddafi slėpėsi požeminėje slėptuvėje, o kai sukilėliai priartėjo, pradėjo šaukti: „Nešaudykite, nešaudykite!“ M. Gaddafi po aštuonis mėnesius trukusio slapstymosi buvo sučiuptas kanalizacijos vamzdyje, „ginkluotas auksiniu pistoletu“ netoli gimtojo miesto Sirto. Tikrosios M. Gaddafi žūties versijos nėra, todėl Jungtinių Tautų Organizacija pareikalavo atlikti incidento Sirte tyrimą. Šiuo metu yra keturios ar penkios versijos, kaip jis mirė.

Taip pat žuvo ir vienas iš M. Gaddafi sūnų – Muatisimas, slapstęsis kartu su tėvu. Vienam iš M. Gaddafi sūnų – Seifui al Islamui – pavyko pabėgti. Šeštadienį Seifas al Islamas pažadėjo atkeršyti už savo tėvo mirtį. Kalbėdamas per Sirijos televiziją „Alrai“ jis kreipėsi į savo šalininkus, pareikšdamas, jog yra gyvas ir vis dar slepiasi Libijoje. Jis teigė kovosiantis su sukilėliais iki pat galo. M. Gaddafi šalininkų tinklalapyje buvo pranešta, kad S. al Islamas paskelbtas Libijos diktatoriaus įpėdiniu, jis vadovauja su sukilėliais kovojančioms pajėgoms.

Išlaisvinto Sirto centre, virš didžiulės įstaigos pastato, LNT kovotojai iškėlė naująją raudonos, juodos bei žalios spalvų nacionalinę vėliavą ir salvėmis sveikino džiūgaujančius savo kovos draugus. Šimtai LNT karių kelias savaites laikė apsupę šį Viduržemio pakrantės miestą, dėl kurio kovose žuvo dešimtys jų kovų draugų ir nežinomas M. Gaddafi šalininkų skaičius. Kaip pasakojo LNT kariai, atkariavę paskutines pozicijas iš M. Gaddafi ištikimų pajėgų, rado daug lavonų.

M. Gaddafi į valdžią Libijoje atėjo 1969 metais. 1969 rugsėjo 1 dieną tada dar jaunas pulkininkas M. Gaddafi vadovavo perversmui, kurio metu buvo nuverstas Vakarų remtas pagyvenęs karalius Idrissas, ir greitai įtvirtino savo, kaip karingo ir neprognozuojamo lyderio, pozicijas.

Netrukus po valdžios užgrobimo M. Gaddafi, gimęs beduinų palapinėje dykumoje, netoli Sirto, 1942 metų birželio 7 dieną, atstūmė Vakarus ir apkaltino juos pradėjus „naują kryžiaus žygį“ prieš arabus. Jam sektinas pavyzdys buvo Egipto prezidentas ir aistringas arabų nacionalistas Gamalas Abdel Nasseras, be to, jis ne kartą skelbė save Stalino ir Hitlerio gerbėju. Ištisus dešimtmečius M. Gaddafi Libija buvo siejama su virtine tarptautinių teroro atakų ir kaltinama tuo, kad iš savo gausaus pelno, gauto už naftą, finansuoja ir ginkluoja sukilėlių grupuotes visoje Afrikoje ir už jos ribų. Po 1988 metų teroro išpuolio, kai virš Škotijos Lokerbio miesto buvo susprogdintas lėktuvas, Libija tarptautinėje arenoje buvo visapusiškai pasmerkta, bet santykiai su ja pradėjo šilti, kai ji 2003 metais sutiko sumokėti kompensacijas 270 per tą išpuolį žuvusių žmonių šeimoms. M. Gaddafi taip pat atsisakė terorizmo 2003 metais, kai buvo surengta JAV vadovaujama invazija į Saddamo Husseino Iraką, ir paskelbė, kad nebesieks įsigyti masinio naikinimo ginklų. Dėl to buvo panaikintos Jungtinių Tautų (JT) sankcijos Libijai. Toji deklaracija taip pat smarkiai pagerino Libijos ryšius su Vakarais, ir 2008 metų rugsėjį į Libiją vizito atvyko tuometinė JAV valstybės sekretorė Condoleezza Rice. M. Gaddafi Libija dažnai patraukdavo tarptautinės bendrijos dėmesį. 2007 metais Tripolis paleido bulgarų medikus, kurie aštuonerius metus praleido kalėjime, nes esą perpildami kraują užkrėtė šimtus libių vaikų ŽIV. Ilgiausiai arabų pasaulyje valdęs lyderis sugebėdavo suerzinti Vakarų ir arabų šalių lyderius savo karingais ir provokuojančiais vis pasikartojančiais protrūkiais. 2009 metų liepą jis savo kalboje per Neprisijungusiųjų judėjimo viršūnių susitikimą JT Saugumo Tarybą pavadino tam tikra „terorizmo forma“. Tačiau M. Gaddafi būdavo greitas girti save. „Aš esu arabų lyderių lyderis, Afrikos karalių karalius ir musulmonų imamas“, – kartą pareiškė jis. 1977-ųjų kovą paskelbęs Libiją Džamahirija – „liaudies valstybe“, kurią valdo vietos komitetai, – M. Gaddafi buvo oficialiai vadinamas „revoliucijos vedliu“, nes visuomet kratėsi tokių oficialių titulų kaip prezidentas. Pranešama, kad buvęs Libijos lyderis buvo slapta iš šalies išsiuntęs ir investavęs užsienyje daugiau kaip 200 mlrd. dolerių – dvigubai daugiau negu įtarta Vakaruose. Remdamasis vienu Libijos aukšto rango pareigūnu laikraštis „Los Angeles Times“ pažymi, kad JAV administracija praėjusį pavasarį net apstulbo sužinojusi, jog Jungtinėse Valstijose laikytose Libijos režimo sąskaitose ir investicijose yra 37 mlrd. dolerių. Šis turtas skubiai buvo įšaldytas, kad M. Gaddafi ar jo padėjėjai negalėtų jais naudotis. Prancūzijos, Italijos, Britanijos ir Vokietijos vyriausybės pasirūpino dar apie 30 mlrd. dolerių kontrole. Anksčiau, tyrėjų vertinimu, M. Gaddafi kitose pasaulio vietose buvo paslėpęs dar apie 30 mlrd. dolerių, o iš viso – apie 100 mlrd.  Nuo valdžios M. Gaddafi buvo nuverstas vasarį, kai šalyje prasidėjo sukilimas.

Pasaulio vadovai išreiškė pasitenkinimą diktatūros Libijoje pralaimėjimu. Europos Sąjungos (ES) Tarybos pirmininkas Hermanas van Rompuy’us ir Europos Komisijos pirmininko Jose Manuelio Barroso ketvirtadienį pareiškė, kad Gaddafi mirtis „žymi despotizmo eros pabaigą“. Jų pareiškime taip pat sakoma, kad pranešimas apie M. Gaddafi mirtį per reidą Sirte žymi „represijų, nuo kurių per ilgai kentėjo Libijos žmonės, pabaigą“. Libijos Laikinoji nacionalinė taryba dabar privalo „vykdyti visuotinį susitaikymo procesą, kuris pasiektų visus libius ir leistų vykti demokratinėms, taikioms ir skaidrioms permainoms šalyje“. Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Davidas Cameronas ketvirtadienį pareiškė, kad M. Gaddafi mirtis davė progą prisiminti jo aukas ir pagalvoti apie Libijos „demokratinę ateitį“. Prancūzijos užsienio reikalų ministras Alainas Juppe irgi pasveikino „42-jų tironijos metų pabaigą“ Libijoje ir pareiškė, kad Prancūzija didžiuojasi padėjusi išlaisvinti šalį. JAV prezidentas Barackas Obama, kuris iš pradžių nebuvo linkęs imtis karinių veiksmų Libijoje, pareiškė, kad Jungtinės Valstijos ir jų sąjungininkai „padarė būtent tai, ką mes ketinome nuveikti Libijoje“. B. Obama sakė: „Aš labai didžiuojuosi tuo darbu, kurį padarėme per šią operaciją. Svarbiausia, didžiuojuosi tuo, ką pasiekė Libijos žmonės. Mes dabar suteikėme jiems progą nuspręsti savo pačių likimą“. JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton pareiškė, kad nuversto Libijos lyderio mirtis žymi naujos epochos pradžią šios šalies žmonėms, taip pat pažadėjo Vašingtono pagalbą pradedant kurti demokratiją Libijoje. Venesuelos prezidentas Hugo Chavezas išreiškė savo pyktį dėl „kankinio“ Muamaro Gaddafi mirties, kurią pavadino pasipiktinimą keliančiu dalyku. 2004 metais H. Chavezui buvo paskirta al Gaddafi tarptautinė žmogaus teisių premija, kurią teikdavo nušalintasis Libijos lyderis. Šios premijos laureatai taip pat yra Kubos diktatorius Fidelis Castro ir Nikaragvos – Danielis Ortega.

© 2011 „XXI amžius“