Pirmasis puslapis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Kryžkelės
Lietuva
Pasaulis
Pozicija

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Visi bijo Bumblausko

Vytautas Visockas

Pastaruoju metu dalyvavau dviejose konferencijose Seimo Konstitucijos salėje lietuvių ir lenkų santykių tema. Kalbėjo Lietuvai ir lietuviams palankus lenkas Ryšardas Maceikianecas, kelios lenkės iš lietuviams jau beveik prarastų Vilniaus ir Šalčininkų rajonų, bet daugiausia lietuviai, kuriems ne vis tiek, kas dedasi minėtuose rajonuose, kodėl ten neveikia Lietuvos įstatymai. Buvo konkrečiais pavyzdžiais konstatuojama daugeliu atvejų tiesiog beteisiška lietuvių padėtis savo tėvynėje, ne ką geresnė ir Lenkijoje, kur niokojami jų paminklai, uždaromos ir kitaip diskriminuojamos mokyklos. Vargu ar Lietuvoje yra bent vienas žmogus, visiškai nieko negirdėjęs ir nežinantis apie Lietuvos lenkų rinkimų akcijos ir Lenkijos šovinistų melo ir šmeižto kampanijas, istorijos faktų iškraipymus, aukštų Lenkijos pareigūnų aroganciją, užgaulius pareiškimus, net grasinimus.

Nieko negirdėjusių gal ir nėra, bet abejingųjų – labai daug. Ne mano daržas – ne mano pupos. Vilniaus ir Šalčininkų rajonų lenkėjimas – ten dar gyvenančių lietuvių ir vilniečių, Vilniuje veikiančių valdžių reikalas. Ar aš teisus? Labai norėčiau klysti. Įtakingoji lietuviška žiniasklaida irgi iš esmės – Lietuvai priešiškai nusiteikusių lenkų autonomininkų, „kortuotojų“, Lenkijos pusėje. Tai pasakytina ir apie Lietuvos istorikus, politologus, politikus, daugelį intelektualų, kurie arba baikščiai tyli, arba pila vandenį ant tomaševskininkų malūno rato, pataikauja Varšuvai, nes „ne šienas eina prie ožkos, o ožka prie šieno“, nes „Lenkija be Lietuvos apsieiti gali, o Lietuva be Lenkijos – ne“. Galima ir kitaip, tiksliau pasakyti: kažkodėl imperijos niekaip nepalieka ramybėje mažesnių, silpnesnių kaimynų. Imperinės nuotaikos Lenkijoje, deja, gyvos iki šiol.

Konferencijoje, į kurią dabar ir ketinu užklysti, vienas jos dalyvis prie kavos puodelio apie inteligentijos nenorą veltis į Lietuvos–Lenkijos reikalus pusiau juokais, pusiau rimtai pasakė: „Visi bijo Bumblausko... Nesijuokite, dabar jis visur kišasi, viskam vadovauja, nuo jo iš dalies priklauso įvairūs konkursai, apdovanojimai. Viską jis žino, geriausiai viską išmano. Bent jau pats taip mano. Kaip sakoma, kuklumas – jam ne mirtina liga...“

O ta konferencija-diskusija įvyko spalio 13 d. Vilniaus universiteto Senato salėje. Diskutuota tema „Jerzy Giedroic ir pokomunistinės Lenkijos užsienio politika“ iš ciklo „Atminties kultūrų dialogas ULB erdvėje“. Taip rašoma kvietime, kurį man atsiuntė vienas istorikas, pats nepanorėjęs toje diskusijoje dalyvauti. Nuėjau, nes magėjo palyginti konferencijas Seimo Konstitucijos ir Vilniaus universiteto Senato salėse. Pastarojoje turėjo būti siekiama „neutralizuoti funkcionuojančius nacionalistinius praeities vaizdinius, kurie stipriai įtakoja tarpvalstybinius santykius ir įvairių tautų tarpusavio bendradarbiavimą regione“, bandoma aiškintis, „kas nebuvo padaryta, jog santykių pagerėjimas netapo tarpvalstybinių santykių konstanta“.

Nesirengiu čia išsamiai pasakoti, ką kas diskusijoje pasakė, tą, tikiuosi, padarys „Lietuvos rytas“ ir „Gazeta Wyborcza“, kaip projekto informaciniai partneriai, kurie projekto pabaigoje (t.y. po 12 tokių diskusijų) net išleis knygą lietuvių, lenkų, baltarusių ir ukrainiečių kalbomis.

Iškart galiu pasakyti: diskusija nenusivyliau, nes tik du kalbėtojai (ir abu – iš Lietuvos) neiškentė nepasmerkę konkrečių „funkcionuojančių nacionalistinių vaizdinių“. Prof. Alfredas Bumblauskas pasakė, kad Lietuva susismulkino dėl pavardžių, vietovardžių, dvigubos W rašybos, o ministras Eligijus Masiulis, neminėdamas pavardžių, paniekinamai kalbėjo apie kai kuriuos Seimo narius, tą „susismulkinimą“ remiančius.

Iš E. Masiulio nieko daugiau ir nesitikėjau, o A. Bumblauskas vis dėlto galėtų pasiskaityti vyresniojo kolegos prof. Vinco Urbučio knygelę „Lietuvių kalbos išdavystė“. Apie Juozapo Giedraičio koncepciją, Lietuvoje mažai žinomą, o Lenkijoje – neanalizuojamą, apie Lietuvos ir Baltarusijos sieną, „kvailiausią Europoje“, apie Rusijos ir Lenkijos imperializmą, apie istorikams būdingą bailumą, pataikavimą politikams jis kalbėjo įdomiai ir sklandžiai.

Apie istorikų bailumą ir pataikavimą kalba visi, tik ne tą patį turi galvoje, vieni kitus kaltina. A. Bumblausko bailumu neapkaltinsi, o pataikavimu, visažinyste – dar ir kaip.

Būtina pradėti dialogą – kas gali su tuo nesutikti! – tačiau ir vieniems, ir kitiems mintyse turėti tą patį – neįmanoma. Taip sakė „Memorialo“ vadovas Arsenijus Roginskis. Dialogas dėl dialogo, – sakė jis. Reikia siekti, kad dauguma priimtų skirtingas pozicijas. Kai kuriais klausimais visiškai sutarti neįmanoma. Rusai išvadavo Estiją, jie – išvaduotojai. Estams jie – okupantai, ir nieko čia nepadarysi. Argi tai ne pataikavimas politikams? Čia jau mano retorinis klausimas. Rusijai šiandien tiesos nereikia, reikia „pozicijos“. O Lenkijai? Ji buvo okupavusi Vilnių ir Vilniaus kraštą, ar nebuvo? Nebuvo! – sako Lenkija, ir nieko čia nepadarysi, nes esi silpnesnis, nes tiesa Lenkijai nenaudinga. Taip bent mano kai kurie Lenkijos politikai. Diskusijos dalyviai taip nesakė. Lenkijos istorijos muziejaus direktorius R. Kotro ragino sąžiningai atskleisti faktus, net nemalonius įvykius reikia analizuoti. Svarbu ieškoti bendrų sąlyčio taškų, suprasti kitą pusę, įvairius požiūrius, skirtingą istorijos vertinimą.

Teisus „Memorialo“ vadovas A. Roginskis: dialogas dėl dialogo. Konferencijose galima rasti sąlyčio taškų, galima mandagiai apsimesti, kad stengiesi suprasti kitą pusę, galima nuoširdžiai stengtis, bet gyvenime viskas daug sudėtingiau. Valstybių, ypač tokių kaip Rusija ir Lenkija, santykiuose su Lietuva labai daug nenuoširdumo, paslėptų ir neslepiamų negerų tikslų. Klausydamasis įgudusių kalbėtojų, nuolat bandžiau suprasti: ar jie nuoširdūs, ar nepilsto iš tuščio į kiaurą? Ar tiki tuo, ką sako? Kiek čia dialogo dėl dialogo, dėl pasipuikavimo savo žiniomis, dėl būsimos knygos, kurios veikiausiai beveik niekas neskaitys, tik tie patys jos autoriai?

„Negalima tikėtis labai daug, mažiausia pažanga būtų gerai“, – realistiškai samprotavo J. Malickis. Nereikia apsimesti, kad problemų nėra. Jas reikia spręsti, užmegzti dialogą tarp visuomeninių organizacijų, akademinio jaunimo. Siūlau nekreipti dėmesio į smulkmenas, į vienetinius atvejus. Kas taip pasakė? Bijau suklysti, nepasižymėjau. Kalbėtojas ragino nekreipti dėmesio į „išleistą knygą, į  pakabintą atminimo lentą“, esą, demokratija reikalauja aukų. Tikriausiai mintyse turėjo šmeižikišką, antilietuvišką knygą. Negalėčiau sutikti, kad tai smulkmena, kad nereikia kreipti dėmesio į tokias knygas, į paminklų tepliojimą ir daužymą, į neteisėtus užrašus gatvėse ir gyvenvietėse, juo labiau, kad lietuviai nei tokias knygas leidžia, nei užrašus teplioja.

„Pirmiausia pradėkime kritiškai vertinti save“, – sakė R. Kotro. Bet jis nesakė, kad lietuviai jau seniai tai daro, net persistengdami, kaip A. Bumblauskas ir E. Masiulis. Bedarydami nė nepajutome, kad beveik praradome Vilniją, tą pačią, kurios okupacijos Lenkija niekaip nenori pripažinti. Ir dabar neprisipažįsta, kad siekia to paties. Nuo to reikėtų pradėti? Nuo Juozapo Giedraičio raginimo atsisakyti Vilniaus, Lvovo, Gardino, susitaikyti su trim kaimynais, remti jų nepriklausomybę, nesakyti, kad Lietuva Lenkijai – girnapusė prie kojos, kad J. Giedraičio koncepcija paseno. ULB  atžvilgiu Lenkija pakeitė politiką. Lietuvos ir Lenkijos „strateginė partnerystė“ buvo tuštoka, be turinio, be problemų sprendimo. Lenkijoje pritrūko jėgos, kuri pasakytų, kad būtina stiprinti rytų partnerystės strategiją. Siekdama pagerinti santykius su Rusija, Lenkija nedaug tepasiekė.

Diskusija nenusivyliau, bet didelis džiaugsmas neima. Bijau, kad čia ne dialogo, o vis didėjančio nesusikalbėjimo pradžia, net jeigu visos šio projekto diskusijos bus labai vaisingos. Ne čia šuo pakastas.

© 2011 „XXI amžius“