| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Kun. Kazimiero Vaičionio tikėjimo ir aukos kelias Virginija Mikalauskienė
Rugsėjo 18 dieną Panemunėlio bažnyčioje po šv. Mišių prisiminėme kunigo Kazimiero Vaičionio gyvenimo kelią, kupiną tikėjimo ir pasiaukojimo. Šiemet jam būtų sukakę 90 metų. Deja, 2002 m. lapkričio 9 d. jo pavargusi širdis sustojo besimeldžiant koplyčioje. Būsimasis kunigas liudyti tikėjimą mokėsi giliai tikinčioje šeimoje, kurioje gavėnios metu buvo laikomasi sauso pasninko, o vakarais apmąstomos Kristaus Kančios stotys. Tiek mokykloje, tiek ir gimnazijoje Kaziukas buvo pirmūnų gretose, padedant literatūros mokytojui Juozui Tarvydui, jis ėmė kurti prozos kūrinėlius ir skaityti per literatų susirinkimus bei rašyti į moksleivių laikraštėlį. Kaziukas pūtė miško ragą, dainavo moksleivių chore, tapo vienu aktyviausių ateitininkų organizacijos narių. Kai gimnazijoje ateitininkų organizacija buvo uždrausta, susirinkimai vykdavo Rokiškio bažnyčios požemyje, o Kaziukas, gavęs iš Panemunėlio vikaro naujų religinių knygelių, pristatydavo jas savo bendraminčiams, dėl to, būdamas paskutinėje gimnazijos klasėje, 1941 m. vasario 16-osios naktį suimtas, patyrė nelaisvės ir brutalaus Rokiškio čekistų tardymo skonį. Skaudžiai išgyveno besitraukiančių čekistų žiaurumą, neteko metais vyresnio brolio Jonuko. Brolio netektį minėdavo kaip auką, iš nepatenkintų čekistų keiksmų supratęs, kad kulkos buvo skirtos jam. 1941 m. vasarą Panevėžyje Kaziukas lankė mokytojų kursus, bet mokytojauti neteko, nes vieno dėstytojo rūpesčiu pateko į Kauno kunigų seminariją. Po metų įsteigus lietuvišką kunigų seminariją Vilniuje, persikelia ketindamas skleisti krikščionybę ir lietuvybę sulenkintame Vilniaus krašte. Prieš pradedant kunigo tarnystę Kazimieras su trim kurso draugais pasižada kas penkeri metai duoti apyskaitą iš savo gyvenimo kelionės ir pasirašo Keturių sutartinę, prašydami Kristaus ir Aušros Vartų Marijos palaimos. 1945 m. spalio 28 d. arkivyskupas Mečislovas Reinys jį įšventino į kunigus ir paskyrė vikaru į Švenčionis. Čia, radęs nuostabų kleboną kunigą Gimžauską, giliai religingą vargonininką Julių Sinių, Kazimieras atsiskleidė kaip dvasininkas, kurį parapijiečiai, ypač jaunimas, labai pamilo. Kunigas Kazimieras pagarsėjo kūrybingais pamokslais, gražiu giedojimu ir žmonių meile. Jis su pamokslais, rekolekcijomis aplankydavo visas dekanato parapijas. Matydamas, kad kunigui Vasiliauskui sunku organizuoti lietuvišką chorą Kalesnykuose, pasiūlė susikeisti vietomis ir, pritarus Vilniaus bažnytinei vadovybei, nuo 1947 m. rugpjūčio kun. K. Vaičionis kiekvieną vakarą važiuodavo į kaimus pas žmones, kūrė chorą ir rengė lietuviškas pamaldas Kalesnykuose. Po to buvo perkeltas į Eišiškes, dar vėliau į Vilniaus Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčią, o ją bolševikams uždarius, kunigas Kazimieras tampa kunigu nebaigtoje statyti Švenčiausios Jėzaus Širdies bažnyčioje. Uždarius Aušros Vartų kolegiją, keturias bažnyčias Vilniuje, studentai ateitininkai organizavo grupę, pavadintą Švenčiausios Aušros Vartų Mergelės kolegija. Visą 1948 metų vasarą beveik kiekvieną vakarą kunigai K. Garuckas, K. Vaičionis ir K. Vasiliauskas bendraudavo su jaunimu, nuolat pasikeisdami sakydavo pamokslus, norėdami išsaugoti tikėjimą tarp akademinio jaunimo, greitai atsidūrė čekistų dėmesio lauke. Išsiuntus kun. K. Vasiliauską iš Vilniaus, katalikiško jaunimo traukos centru tampa Šv. Jėzaus Širdies bažnyčia, kurioje Aušros Vartų kolegija išvystė daugiašakę veiklą. Kolegijos organizavimo pradžia galima laikyti kun. K. Vaičionio iniciatyva paruoštą Aušros Vartų kolegijos įkūrimo ir pasiaukojimo Švenčiausiai ir Nekalčiausiai Marijos Širdžiai aktą, pasirašytą Kristaus Karaliaus šventėje 1948 m. spalio 31 d. Šis aktas buvo ir Dvasinio Kryžiaus karo paskelbimas raudonajam marui bedieviškam bolševizmui. Aktas ir laiškas Šventajam Tėvui Pijui XII tą pačią dieną pasirašyti Šv. Jėzaus Širdies bažnyčioje, šventėje dalyvaujant ir kun. K. Vasiliauskui. Plintant Aušros Vartų kolegijos veiklai, kun. Vaičionis stengėsi jai suteikti ne vien religinį, bet ir akademinį pobūdį. Su studentais bendravo V. Mykolaitis-Putinas, profesorius Jonynas, Jucys, skaitydavo paskaitas ir K. Vaičionis. Kun. K. Vaičionis pirmasis iš trijų bendražygių buvo suimtas 1949 m. birželio 26 d. ir nuvežtas į MGB rūsius. Kun. K. Vasiliausko pasakojimu, tardytojai, ieškodami kuo apkaltinti kun. K. Vaičionį, klausę, kuo jis jaučiasi nusikaltęs tarybų valdžiai. Kun. K. Vaičionis atsakęs: Tuo, kad per mažai kovojau prieš bolševikus. Bausmę jam paskyrė be teismo 10 metų lagerio. Po metų kalėjimo kunigas vėl buvo atvežtas tardymui į Vilnių atskleista Aušros Vartų kolegijos veikla, surasti paslėpti priesaikos aktai. Kunigas Vaičionis, supratęs, kad klausinės apie Aušros Vartų kolegiją, pareiškė: Jeigu prieš metus būčiau su jumis daugiau kalbėjęs, tai dabar, kai pamačiau, kaip jūs tyčiojatės, kaip niekinate žmones, aš daugiau nė vieno žodžio neištarsiu. Ir nekalbėjo. Nuosprendį priėmė be teismo Ypatingasis pasitarimas (Osoboje sovieščanije) Maskvoje už akių. Už grupinę antisovietinę agitaciją kun. K. Vaičionis nuteistas 25 metams lagerio. 1951 m. atsiduria Vorkutoje, aštuntame Olpe, anglies kasyklose. Ten, apmąstydamas Tautos kančias, jis rašo Lietuvos Jeremiadą Tėvynės raudojimą ir kitus religinius, filosofinius ir patriotinius eiliuotus kūrinius, aukoja šv. Mišias, visapusiškai gelbsti ir padeda lagerio draugams. Po J. Stalino mirties Vorkutos lageriuose vyko kalinių sukilimas. Pamatęs, kaip jis žiauriai malšinamas, kaip šaudomi žmonės, kun. K. Vaičionis parašo pareiškimą, kad matydamas, kaip elgiamasi su žmonėmis, nusprendė daugiau nė vieno gramo anglies savo priešams neduoti ir į darbą neiti. Pareiškimą paliko barake ant stalo. Iš pradžių jį pasodino į karcerį ir bandė įkalbinėti. V. Petkus prisimena atvejį, kai lagerio viršininkui įkalbinėjant ir susiginčijus, jis nieko nelaukdamas griebė ilgą pliauską ir užsimojo. Ginčai baigėsi. Sykį karceryje, jau visai nusilpęs iš alkio ir šalčio, gavo iš sargybinio dubenėlį putros kartu su patyčiomis. Jis sviedė tą putrą sargybiniui į veidą. Sargybinis įsiutęs norėjo Vaičionį paskandinti parašėje, tačiau pamatęs, kad šis vos gyvas, iškvietė medikus. Tąkart iš karcerio į zoną jį paleido. 1953 metais, po bado streiko karceryje, kun. Kazimieras Vaičionis sukuria eilėraštį Artėki, artėki, tu mano Tėvyne: Svyruojant pasauliui audroj uraganų
Iš Vladimiro kalėjimo išvežtas į Vorkutą susitiko su vėl suimtu kun. K. Vasiliausku. Žinoma, šachtose kun. K. Vaičionis nedirbo, valdžiai anglies nekasė, bet būdamas zonoje padėdavo skalbykloje, kurią aptarnavo invalidai; išplaudavo barakus, užjausdamas sunkiai judančius budinčiuosius, taigi, mokėjo negailėdamas jėgų padėti kitiems. Būdamas otkazčiku, buvo gerbiamas tarp recidyvistų, kurie jį laikė vieninteliu tikru jų sutiktu kunigu. Kartą, kai kaliniai buvo sušaukti į salę klausytis ateistinės paskaitos, pranešėjui pradėjus kalbėti prie jo priėjo kažkoks kalinys ir parkritęs pradėjo raitytis kaip epileptikas. Kiti ėmė šaukti, kad lektorius kuo greičiau išeitų. Lagerio administracija greitai suprato, kieno čia darbas, ir nusprendė K. Vaičionį išvežti iš lagerio. Liepė jam su visais daiktais ateiti prie sargybos pastato. Žinoma, K. Vaičionio nesulaukė. Grįžęs iš darbo, kun. K. Vasiliauskas sutiko džiūgaujantį K. Vaičionį visą dieną manęs nepagauna. Vis dėlto sugavo ir vėl išvežė kažkur už Baikalo, į miške esantį kalėjimą. Būdamas lageriuose kun. K. Vaičionis ant popieriaus skiautelių rašė ne tik lietuvių tautos kančių Jeremiadą, bet ir Žolynėlių kantatą, poemas apie pirmųjų amžių kankinius. Savo poetinį žodį puikiai pritaikė versdamas iš lotynų kalbos psalmes, Giesmių giesmę, iš rusų kalbos A. Tolstojaus Joną Damaskietį. Namiškiams siųsdavo nuostabius laiškus maldos perliukus. Aprašydavo ten kalinčių kunigų ir tautiečių didvyriškumą. Ypač gražiai aprašė italą kunigą Leoni, jaunuolį, studentą iš Aušros Vartų kolegijos Algutį. Nepaliaujamai ilgėdamasis gimtinės 1959 metais Motinos dienai skiria eiles Mano susitikimas su Motina Tėvyne: Mane kai varė iš namų Kun. K. Vaičionio eilės alsuoja meile Tėvynei, Dievui, begaliniu skausmu dėl nelaisvėje kenčiančios tautos. Lageriuose rašytomis eilėmis jis kentėjo kartu su broliais ir sesėmis, giliai įsijausdamas į jų skausmus, netektis, neviltį. K. Vaičionio kūryboje atskleidžiama svarbi tiesa, jog kiekvieno mūsų gyvenimas prasmingas tuo, ką jis šviesiausio, talentingiausio sugeba padaryti, ir tai yra svarbiausias įnašas ne tik savos asmenybės ugdymui, bet ir visos žmonijos pažangai. Pasibaigus bausmės terminui 1959 m. kunigą Kazimierą paleido į laivę be teisės gyventi Lietuvoje. Prisiregistravo Pskovo srityje, po pusmečio leido prisiregistruoti Latvijoje, Rezeknėje. Kadangi dirbti pastoracinio darbo neleido, kun. K. Vaičionis dirbo kūriku, vėliau Jekabpilyje cukraus, plytų fabrikuose, statybose, vežiojo gėles gėlininkystės ūkyje, buvo vargonininku Rezeknės ir Jekabpilio bažnyčiose. Slapta atvykęs į tėviškę, mažame kambarėlyje kunigas Kazimieras aukodavo šv. Mišias, į kurias ateidavo patys patikimiausi kaimynai. Aukodavo šv. Mišias ir Jekabpilyje. Namų, kuriuose rado prieglobstį kun. Vaičionis, šeimininkė melsdavosi ir mokėjo visus atsakymus lotynų kalba. Būdamas tremtyje Latvijoje išmoko latviškai ir išvertė latvių klasikų J. Rainio, Aspazijos ir kitus poezijos gintarėlius, labai artimus originalo skambesiui. Vertė į latvių kalbą lietuviškas giesmes; jos ir dabar ten mielai giedamos bažnyčiose. Po vienuolikos metų tremties, 1970 metais, kunigui Kazimierui buvo leista gyventi Lietuvoje ir dirbti pastoracinį darbą, o reabilituotas tik 1990 metais. Iš pradžių paskirtas į Švenčionis, tačiau neilgai, nes kulto reikalų įgaliotinis leido jį skirti tik į lenkiškas parapijas, todėl buvo kilnojamas į Pabradę, Paberžę, Turgelius. Tik po dvidešimties metų paskirtas į Ceikinius, lietuvišką parapiją, kurioje dirbo iki 2001 metų. Visose parapijose darbavosi uoliai, vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo aukoti šv. Mišias gimtąja kalba. Vaikus ir jaunimą įtraukė į liturgiją, pagal II Vatikano suvažiavimo nurodymus. Tuo įsitikinau matydama kunigo Kazimiero aukojamas šv. Mišias ir labai šiltą bendravimą su parapijiečiais, ypač jaunimu, kai studijuodama pedagoginiame institute nuvažiuodavau į Pabradę. Jau tada, 1974 metais, kunigo Kazimiero parapijiečiai bažnyčioje aktyviai dalyvaudavo pamaldose giedodami arba visi garsiai melsdamiesi. Taip meldėsi žmonės visose kun. K. Vaičionio aptarnaujamose parapijose. Nors daug iškentėjęs, netekęs sveikatos lageriuose ir tremtyje, kunigas Kazimieras nesiskųsdavo, jam visuomet svarbiausia būdavo troškimas padėti ieškančiam pagalbos. Parapijiečiai jį vadino tėveliu, o vėliau tiesiog Kazimieru. Žmonės žinojo, kad jis turi plačią širdį, todėl prašančių niekada nestigo, nors dažnai pačiam kunigui būtų pravertusi pagalba. Dirbdamas lenkiškai kalbančiose parapijose išvertė šiuolaikines lenkų giesmes į lietuvių kalbą. Tai, ką parašydavo, padaugindavo, kad galėtų su kitais pasidalinti. Lankydamasis pas draugus kunigus ar gimtinėje, palikdavo savo kūrybos ar vertimų, giesmių. Ir dabar galima rasti pageltusias, kukliai susegtas rankraštines knygeles: Penkios viduramžių sekvencijos, Psalmynas, Metai su Kristumi ir Marija, Rekolekcijos kunigams, Gėlių kantata, Marytė Goretti, Piemenaujanti karalaitė Regina ir kt. Dirbdamas Lietuvoje buvo liturginės komisijos narys, padėjo redaguoti giesmyną, kuriame yra ir jo giesmių. Kelias kun. K. Vaičionio kurtas giesmes galima ir dabar išgirsti per šv. Mišias Panemunėlio bažnyčioje. Rankraščiuose sukaupė daug įtaigių pamokslų, aktualių ir šiandien. Per Lietuvos krikščionybės 600 metų jubiliejų dalyvavo Lietuvos kunigų delegacijoje Romoje. Buvo Vilniaus vyskupijos kunigų Tarybos narys. 2001 metais monsinjoro Kazimiero Vasiliausko skatinimu, remiant Ignalinos savivaldybei, buvo išleista Lietuvos Jeremiada, kurioje atskleista maža kun. K. Vaičionio kančios ir kūrybos dalelė. Kunigo tikėjimo ir kančios kelyje keliamas klausimas, kaip viską, ko esame kupini iki sielos gelmių, perteikti kitiems, kad tiesa ne gniuždytų ir keltų vien liūdesį ar beviltiškumą, bet ugdytų stiprybę, pasitikėjimą savimi, pasididžiavimą pasirinkto kelio aiškumu, meilę Tėvynei išaugintų iki drąsos įgyvendinti šviesiausius savo siekius.
© 2011 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |