Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Intrigos einant prie valdžios lovio

Linas ŠALNA

Sekmadienį įvyko nelabai reikšmingas įvykis, tačiau    šiek tiek būdingas dabarties politinei Lietuvos padėčiai – susipyko ir išsiskyrė vienas kitam politines simpatijas rodžiusieji Kristina Brazauskienė ir Vytautas Šustauskas. Dar neseniai, vasaros pabaigoje, jie iškilmingai visai Lietuvai pareiškė įkuriantys partiją ir kartu sieksiantys vesti tautą į šviesų rytojų, į kurį taip nenuilstamai vedė ir komunizmo (sovietinės okupacijos), ir kapitalizmo (atkurtos nepriklausomybės) laikais a. a. Algirdas Mykolas Brazauskas. V. Šustauskas net savo sukurtą ir puoselėtą, bet į nebūtį vis labiau grimztančią Lietuvos laisvės sąjungą (LLS) vadovauti perdavė entuziazmu trykštančiai, tik politinius dividendus visai prarandančiai antrajai A. M. Brazausko žmonai. Tačiau prasidėję nemalonumai registruojant V. Šustausko pigiai „parduodamą“ partiją nauju pavadinimu Teisingumo ministerijoje galiausiai tapo netgi naujų dviejų pranašų kivirčo priežastimi. Pirmuoju savo pavaduotoju V. Šustausko nepaskyrusi  K. Brazauskienė neleido partijos pavadinti „Kovotojų už Lietuvą sąjunga“, o „piršo“ pavadinimą su žodžiu „vienybė“ – „Vienybės už Lietuvą sąjunga“. Dar daugiau, kaip konferencijoje skundėsi vienvaldžiu partijos vadovu tapęs V. Šustauskas, būdama pirmininke K. Brazauskienė „geidė partijai suteikti savo vardą“ ir ją pavadinti „Kristinos Brazauskienės vienybės sąjunga“. Tas kivirčas dėl pavadinimo („audra stiklinėje“) pasidarė toks didelis, kad LLS pirmininkės pareigas ėjusi K. Brazauskienė sekmadienį nedalyvavo Kaune vykusioje partijos konferencijoje ir pranešė pasitraukianti iš partijos narių. Vargti su partijos nesėkmėmis vienas paliktas V. Šustauskas konferencijoje „išrinko“ partijos pavadinimą – Kovotojų už Lietuvą sąjunga, ir vėl ėmėsi jai vadovauti. Beje, šiam pavadinimui kaip tik ir pasipriešinusi K. Brazauskienė savo nesutarimus su V. Šustausku aiškino ir kitomis priežastimis, esą ji į politiką žengė „turėdama labai konkrečius tikslus – tęsti a. a. Algirdo Brazausko politiką, ginti žmogaus teises ir vienyti suskaldytą tautą“, o V. Šustausko tikslai buvo „absoliučiai priešingi – suvedinėti sąskaitas su buvusiais, esamais ir būsimais kitaminčiais“. Iš LLS išstojusi ir „visus politinius saitus su partijos vadovybe“ nutraukusi K. Brazauskienė apgailestavo, kad V. Šustauskas apgavo LLS žmones, „vietoj ateities kūrimo piršdamas jiems pilietinį karą“. V. Šustauskui atrodo, kad buvusią jo bendražygę galėjo išgąsdinti įstatuose atsiradęs punktas apie tai, kad politinės jėgos pirmininką esant reikalui pavaduotų pirmasis pavaduotojas, t. y. V. Šustauskas. Jam net buvo kilusi mintis, kad K. Brazauskienės pasiūlymas bendradarbiauti tebuvo noras be išlygų perimti 19 metų veikiančios partijos vairą, o jos vadovą nustumti į šalį. Taigi skyrybos su tris mėnesius LLS „vadovavusia“ K. Brazauskiene konferencijoje buvo įformintos ir juridiškai. Jau po atsiskyrimo K. Brazauskienė leido suprasti, kad burs organizaciją, kuri galbūt bus ne partija, bet visuomeninis judėjimas.

Filmas apie moteris-lagerininkes

Lapkričio 20-ąją, sekmadienį, 16.35 val., per LTV2 žiūrėkite Vytauto Damaševičiaus ir Juozo Matonio filmą „Lagerių moterys“. Filme pasakojama apie prieškario ir pokario patriotes Adelę Dirsytę, Stefaniją Ladigienę, Nijolę Sadūnaitę. 1946 metų  vadinamojoje ateitininkų byloje nuteistos ir trys moterys – Adelė Dirsytė, Stefanija Pailiulytė-Ladigienė ir Karolina Bekšaitė-Čepulienė. Jos perėjo KGB rūsiuose buvusį kalėjimą, o paskui ilgus metus praleido Sibiro lageriuose. A. Dirsytė buvo nuteista 10 metų lagerio ir 5 metams tremties. Pirmieji – Vorkutos, paskui – Taišeto, Kolymos lageriai. Trapi, idealistiniais siekiais besivadovavusi mergina neatlaikė lagerių kankinimų, išprotėjo ir mirė likus visai nedaug iki kalinimo pabaigos. Jos kapas nežinomas – kažkur šalia Chabarovsko. S. Ladigienei pateikti kaltinimai – priklausymas „antisovietinėms“ ateitininkų, katalikių moterų organizacijoms. Jai paskirta 10 metų lagerio ir 5 metai tremties. Kalėjo Vorkutos, Taišeto lageriuose. Buvo vyriausia  tarp kalinių lietuvių, globojo jaunesnes, mokė, skaitė poeziją, kartu rūpinosi, kad būtų pavalgiusios, virė spyglių arbatą nuo skorbuto. Tik tremtyje sužinojo, kad kalinamas lageryje mirė jos vyras, Nepriklausomybės kovų didvyris generolas Kazys Ladiga, su kuriuo augino 6 vaikus, okupantų nuteistas dar 1941 metais. N. Sadūnaitė matė pokario kovas, suguldytus partizanus miestelio aikštėje, areštus, trėmimus. Nijolė pasirinko vienuolės kelią, dalyvavo leidžiant pogrindžio „LKB kroniką“. 1974 metais suimta ir nuteista, kalėjo Mordovijos politinių kalinių lageriuose.