Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Afrikoje vėl lankosi Popiežius

Mindaugas BUIKA

Didžiausio Benino miesto Kotonu Dievo Motinos katedra

Benino sostinė džiaugsmingais plakatais laukia Popiežiaus vizito

Kardinolas Bernardinas Gantinas (kairėje) ir kardinolas Jozefas Ratcingeris (dešinėje) po paskyrimo 1977 metais į kardinolų Kolegiją

Vienas žymiausių Afrikos Bažnyčios hierarchų kardinolas Bernardinas Gantinas (1922–2008)

Intensyvi vizito Benine programa

Popiežius Benediktas XVI išsirengė į savo antrąją apaštalinę kelionę Afrikoje, šį kartą lankysis vakarinėje žemyno dalyje esančiame Benine. Šalyje, kurioje jo pirmtakas palaimintasis Jonas Paulius II yra pabuvojęs du kartus – 1981 ir 1993 metais. Šventasis Tėvas paskelbė savo Posinodinį apaštalinį paraginimą, kaip 2009-ųjų spalį Vatikane vykusios Afrikai skirtos Vyskupų Sinodo asamblėjos baigiamąjį dokumentą. Lapkričio 20–23 dienomis vyksiančio vizito metu bus taip pat iškilmingai paminėtos Benino evangelizavimo 150-osios metinės. Popiežius Benediktas XVI šioje kelionėje norėjo ir pagerbti atminimą vieno žymiausių Afrikos Bažnyčios hierarchų, iš Benino kilusio kardinolo Bernardino Gantino (1922–2008), buvusio Vyskupų kongregacijos prefekto ir Kardinolų kolegijos dekano, su kuriuo daugiau kaip du dešimtmečius kartu ėjo tarnystę Romos Kurijoje ir bendradarbiaudami sprendė daug svarbių bažnytinio gyvenimo klausimų.

Pagal sudarytą vizito programą, penktadienio popietę atvykęs į Benino didžiausią Kotonu miestą, po iškilmingo sutikimo kaip tik Kardinolo Bernardino Gantino vardą turinčiame tarptautiniame oro uoste – šis hierarchas prieš paskyrimą į Vatikaną buvo Kotonu arkivyskupu ir pelnė didžiulę pagarbą savo tėvynėje – Šventasis Tėvas susikaups privačiai maldai vietinėje Katedroje ir pasakys sveikinamąją kalbą šalies katalikų bendruomenei. Kitos dienos, lapkričio 21-osios rytą, popiežius Benediktas XVI atskirai pasimatys su Benino prezidentu Tomu Boni Jaji – beje, iš islamo į evangelinę krikščionybę atsivertusiu politiku – ir ten pat, prezidento rūmuose susitiks su šalies vyriausybės nariais, akredituotu diplomatiniu korpusu, įvairių religijų, bendrijų vadovais, kuriems skaitys pranešimą. Šiemet kaip tik sukanka 40 metų, kai buvo užmegzti Benino ir Šventojo Sosto diplomatiniai santykiai, išsaugoti per visas politines permainas, netgi kai tą Vakarų Afrikos valstybę 1972–1989 metais valdė faktinė marksistinė-lenininė diktatūra.

Ateinantį šeštadienį Šventasis Tėvas taip pat apsilankys Uidaho mieste veikiančioje Šv. Galio kunigų seminarijoje, ir, koplyčioje pasimeldęs prie kardinolo B. Gantino kapo, susitiks su šalies kunigais, seminaristais, vienuolijų nariais ir narėmis bei apaštalavimo darbuose aktyviai dalyvaujančiais pasauliečiais. Šiame mieste, kuris yra pagrindinis šalies uostas, o kažkada, Dahomėjos karalystės laikais, buvo vienas didžiausių afrikiečių vergų prekybos centrų, į kurį 1861 metais atvyko pirmieji katalikų misionieriai. Sugrįžęs į Kotoną tą pačią dieną Šventasis Tėvas bus priimtas Šv. Ritos parapijoje veikiančiuose Meilės misionierių seserų išlaikomuose slaugos namuose ir vėliau susitiks su jauniausiais parapijiečiais, vaikais. Taip pat vakare apaštalinėje nunciatūroje įvyks popiežiaus Benedikto XVI svarbus susitikimas su Benino vyskupais, jame dalyvaus ir kitų Afrikos šalių ganytojai. Dar vienas Afrikos Vyskupų Sinodo dokumento aptarimas su hierarchais prie pietų stalo apaštalinėje nunciatūroje įvyks sekmadienį, lapkričio 20 dieną. Prieš tai Šventasis Tėvas aukos iškilmingas šv. Mišias Kotonu „Draugystės“ stadione, Čia bus pristatytas jo apaštalinis paraginimas.

Religinė įvairovė ir nesutarimų pavojai

Šio svarbaus visai Afrikos katalikybei dokumento paskelbimui Beninas buvo pasirinktas neatsitiktinai: nedidelė 9 milijonus gyventojų turinti Vakarų Afrikos valstybė su savo 150-mete krikščionybės istorija, daugiaetniškumu ir tikybų įvairove bei socialinėmis problemomis gana tiksliai atspindi viso žemyno padėtį. Štai, pavyzdžiui, Benine gyvena daugiau kaip 40 genčių ir kitų etninių grupių, ir nors šioje šalyje jos gyvena darniai, valstybine paskelbta buvusių kolonizatorių prancūzų kalba. Kitur Afrikoje tarpetniniai konfliktai dažnai buvo ir lieka didesnių smurtinių nelaimių priežastimi.

Prisimenant senosios Dahomėjos karalystės (dabartinio Benino) istoriją, paminėtina, kad etninėse kovose į nelaisvę paimti priešininkai buvo žudomi arba kaip vergai parduodami europiečiams. Ši baisi prekyba žmonėmis buvo taip išvystyta – kasmet parduodama iki 20 tūkstančių vergų, – kad Dahomėjos pakrantės regionas net oficialiai vadintas Vergų Krantu.

Neseniai, spalio pabaigoje, Vatikane susitikęs su „ad limina“ vizitui atvykusiais kitos Afrikos šalies – Angolos, kurią jis buvo aplankęs 2009 metais, – vyskupais, popiežius Benediktas XVI perspėjo dėl „etninio tribalizmo“ (gentinės nesantaikos) pavojų. Toks uždarumas tarp bendruomenės narių, atmetant visus, gyvenančius kitose šalies vietose, kalbančius kitais dielektais, Bažnyčiai yra visiškai nepriimtinas. „Bažnyčioje, naujojoje šeimoje, kuriai priklauso visi tikintys į Kristų, nėra vietos bet kokios rūšies (priešiškam) pasidalijimui, – sakė Šventasis Tėvas. – Skirtingų tautų, genčių, kalbų vyrai ir moterys, susirinkę prie altoriaus, kur dalijamasi vienu Jėzaus Kūnu ir Krauju, tampa tikrais broliais ir seserimis. Ir šis broliškumo ryšys yra stipresnis, nei tas, kuris egzistuoja mūsų žemiškose šeimose ir gentyse“.

Benine, kaip ir visoje Afrikoje, yra ryški religinė įvairovė su savais nesutarimų pavojais bei kitais rūpesčiais, o taip pat tarpreliginio ir ekumeninio bendradarbiavimo paskatomis. Maždaug 30 proc. šalies gyventojų yra katalikai ir dar apie 20 proc. priklauso kitoms protestantiškoms evangelinėms bendruomenėms bei sektoms, kurių atsiradimas ir augimas – taip pat naujas Afriką palietęs reiškinys. Pavyzdžiui, čia galėtų būti 1947 metais kaip tik Benine įkurta vadinamoji Kristaus dangiškoji Bažnyčia, kurios pradininkas vietinis amatininkas Samuelis Žozefas Bilevu Ošofa teigė patyręs privačius apreiškimus ir net gebėjimą prikelti mirusiuosius. Savo doktrinoje perpynusi sekminininkų mokymą su vietiniu pagonišku dvasingumu „Dangiškoji Bažnyčia“ dabar turi apie pusę milijono narių (6 proc. gyventojų) pačiame Benine ir būrį savo pasekėjų kitose Afrikos šalyse, netgi Jungtinėse Valstijose.

Tarp vietinių animistinių tikybų, kurias praktikuoja apie penktadalis Benino gyventojų, labiau žinoma Vodu sinkretinė religija, savo gretose turinti apie 18 proc. šalies gyventojų. Ši taip pat iš Vakarų Afrikos kilusi tikyba dabar gana plačiai paplito tarp buvusių juodaodžių vergų palikuonių Haityje ir kitose Centrinės Amerikos šalyse, Brazilijoje bei JAV pietinėse valstijose ir neigiamai veikia vietinę katalikybę. Todėl Šventasis Tėvas minėtame  pokalbyje su Angolos vyskupais taip pat perspėjo dėl šių nukrypimų, nieko bendro neturinčių su liaudiškojo pamaldumo tradicijomis ir nesuderinamo su tikrąja priklausomybe Kristaus išpažinėjų bendruomenei ir Evangelijos mokymu. Pagaliau nurodant, kad apie ketvirtadalis Benino gyventojų yra musulmonai, ir žinant gana sparčią „afrikietiškojo islamo“ plėtrą su radikalizmo atmainomis, ši tarpreliginio dialogo sritis taip pat yra katalikybės taikos palaikymui.

Katalikybės socialinis vaidmuo

Katalikybė Benine, kaip ir didžiojoje Afrikos dalyje (čia kalbama apie „juodaodę“ žemyno dalį į pietus nuo Sacharos, nes šiaurinėje, „arabiškojoje“ jo dalyje jau seniai vyrauja islamas), dar gana jauna. Pirmasis vietinis kunigas tuometinėje Dahomėjoje įšventintas tik 1928 metais, o pirmasis vietinis vyskupas, vėliau kardinolas Bernardinas Gantinas, konsekruotas 1957-aisiais. Tačiau nors dabar jungianti tik apie trečdalį Benino gyventojų, Katalikų Bažnyčia yra stipriausia ne tik religinė, bet ir socialinė šalies jėga. Katalikų bendruomenėje, administraciniu atžvilgiu padalintoje į dešimt vyskupijų, sielovados srityje darbuojasi apie 900 kunigų, kuriems talkina 11 tūkstančių katechetų, o kunigystei ruošiasi daugiau kaip 300 seminaristų. Dar apie 200 Benino kunigų darbuojasi užsienio misijose sekuliarizuotame Vakarų pasaulyje, taip patvirtindami šiandieninę tendenciją, jog kažkada Europos misionierių sukrikščioninti afrikiečiai dabar „grąžina duoklę“ veikdami Senojo žemyno naujojoje evangelizacijoje. Tokia kunigų „migracija“ iš Afrikos vertintina kaip prieštaringas reiškinys, nes dažnai išvyksta patys pajėgiausi sielovadininkai, kurie labai reikalingi savo tėvynėse.

Socialinėje srityje Benino Katalikų Bažnyčios esminis vaidmuo atsiskleidžia išlaikant šalies švietimo ir auklėjimo bei sveikatos apsaugos struktūras. Katalikiškos institucijos  bei vienuolijos Benine vadovauja dviem šimtams vaikų darželių, pradinių ir vidurinių mokyklų, dviem aukštosioms mokykloms, taip pat išlaiko 12 ligoninių ir daugiau kaip šimtą senelių prieglaudų bei našlaičių globos ir jaunimo reabilitacijos centrų. Vienoje neturtingiausių Afrikos valstybių, neretai išgyvenančioje sunkias stichines nelaimes, – per 2010 metų potvynį žuvo dešimtys žmonių, ketvirtis milijono buvo praradę savo būstą – šalyje, kur 88 proc. gyventojų neturi adekvataus medicininio aptarnavimo, kur daugiau kaip 20 proc. vaikų patiria maisto stoką ir tik 23 proc. moterų yra raštingos, minėtos bažnytinės socialinės struktūros teikia svarbų įnašą nelengvai afrikietiškai egzistencijai.

Unikalų vaidmenį Benino bažnytinė hierarchija suvaidino šaliai pereinant iš beveik du dešimtmečius (1972–1990) trukusios marksistine-leninine ideologija paremtos diktatūros į demokratinį valdymą. Po 1960 metais iškovotos nepriklausomybės nuo Prancūzijos tuometinėje Dahomėjoje iki 1972-ųjų įvyko net šeši kariniai perversmai, pasikeitė vienuolika vyriausybių, priimtos penkios konstitucijos, kol  po paskutinio perversmo pulkininkas Matju Kereku įvedė faktinį komunistinį valdymą. Dahomėje paskelbta Benino liaudies respublika, kurioje, kaip ir dera komunizmui, nacionalizuotos pramonės įmonės, bankai, eksproprijuoti stambesni žemdirbiai, o politikoje galėjo veikti tik vienintelė Liaudies revoliucinė partija, kurios Centro komiteto pirmininku buvo pats diktatorius M. Kereku. Orientuojantis į Sovietų Sąjungą ir Kiniją buvo užmegzti diplomatiniai santykiai netgi su Šiaurės Korėja, o siekiant gauti finansinę paramą iš Libiją valdžiusio Muamaro Kadafio režimo, „chameleonu“ pramintas M. Kereku atsivertė į islamą. Didelius sunkumus patyrė ir Katalikų Bažnyčia: iš šalies buvo išvaryti svetimšaliai misionieriai, uždarytos katalikiškos mokyklos ir ligoninės.

Po tokio marksistinio-lenininio eksperimento, stebėtojų pajuokiančiai vadinto „laksizmu-beninizmu“, Beniną ištiko visiška ekonominė katastrofa, iš šalies išvyko mokytojai ir kiti specialistai, o atlyginimų nebebuvo iš ko mokėti netgi režimui ištikimiems kariuomenės dalinių vadams. Prasidėjus maištams ir pilietiniams neramumams M. Kerebu buvo priverstas paleisti politinius kalinius ir leisti opozicijai sušaukti Nacionalinę konferenciją, kad ji parengtų sugrįžimo į demokratiją planą. Šiai Nacionalinei konferencijai, vykusiai 1990 m. vasario mėnesį ir tiesiogiai transliuotai per televiziją, su popiežiaus Jono Pauliaus II leidimu buvo pakviestas vadovauti didžiausias šalies autoritetas tuometinis Kotonu arkivyskupas Izidorius de Souzu.

Į susitikimą atvykęs diktatorius M. Kereku jaudinančioje aplinkoje viešai išpažino savo kaltę ir paprašė tautos atleidimo. Dešimt dienų posėdžiavusi arkivyskupo I. de Souzos vadovaujama Nacionalinė konferencija sudarė atitinkamas institucijas į komisijas, kurios parengė naują Benino konstituciją ir pirmuosius visos Afrikos mastu demokratinius valstybės vadovo – prezidento – rinkimus, įvykusius 1991 metų vasario 17 dieną. Taip Beninas tapo unikaliu pavyzdžiu, kaip diskriminaciją patyrusios Katalikų  Bažnyčios taikdariškų permainų pastangomis šalis be kraujo praliejimo gali pasukti į demokratijos ir politinio atsinaujinimo kelią. Beje, laukdamas popiežiaus Benedikto XVI atvykimo Beninas žengė dar vieną žingsnį šiuolaikinės civilizuotos šalies kryptimi: rugsėjo pradžioje buvo pranešta, kad jis stapo 17-ąja Afrikos valstybe, panaikinusia mirties bausmę.

Maldoje lydėdami Šventąjį Tėvą šioje apaštalinėje kelionėje ir laukdami  posinodinio dokumento „Africae munus“ („Afrikos užduotis“) paskelbimo, reiškiame įsitikinimą, kad jis sustiprins visų 54 Afrikos šalių krikščionių tikėjimą ir viltį. Tai svarbu šiame žemyne patiriamo dažno nestabilumo, nesaugumo ir visokio stygiaus aplinkoje.

© 2011 „XXI amžius“