|
Klystkeliai
Tenka išgyventi dėl kai kurių jaunuolių modernizuotų moralinių ir patriotinių nuostatų. Neseniai pasirodė Dainiaus Dikšaičio internete išreikštas susirūpinimas, kad į universitetus esą per daug įsileidžiama Katalikų Bažnyčia, ir tai rodo uždarumo ir provincialumo sindromą. D. Dikšaitis nepatenkintas, kad Lietuvos aukštosios mokyklos noriai atveria duris Katalikų Bažnyčiai universitetuose veikia koplyčios, ganytojiška veikla užsiima kapelionai. Taip jis nori pakeisti du tūkstantmečius gyvuojančią krikščionišką pasaulėžiūrą, o gal ir įžeisti katalikus, ilgus okupacijos metus kovojusius ir už tautos laisvę, ir už tikinčiųjų teises išpažinti savo tikėjimą. Juk būtent katalikai, vadovaujami drąsių, tikėjimui atsidavusių kunigų, okupuotoje Lietuvoje kovojo už krikščioniškąsias vertybes, aukojo savo laisvę, o dažnai net gyvybę, kovodami su okupantais ar kolaborantais. Jeigu tokias nuostatas reikštų eilinis jaunuolis, gal į tai nereikėtų kreipti didesnio dėmesio. Tačiau esmė ta, kad D. Dikšaitis yra Lietuvos studentų sąjungos (LSS) prezidentas (geriau gal reikėtų rašyti, vadinamasis prezidentas, nes Lietuvoje jau atsiranda per daug prezidentų). Kokį pasiūlymą teikia prezidentas? Jam labai tiktų pažangiausiose, vakarietiškiausiose pasaulio aukštosiose mokyklose priimtas noras steigti net po keletą maldos namų prezidentas žinąs atvejų, kai toje pačioje aukštojoje yra ir musulmonų mečetės, ir budistų pagodos, ir katalikų maldos namai, net žydų ir panašiai. Štai kokias naujoves nori įvesti studentų vadas katalikiškoje Lietuvoje.
Tačiau kodėl studentų prezidentas toks nepakantus katalikybei ir siūlo kitokias konfesijas, netgi nekrikščioniškus tikėjimus? Pasirodo, kad savo modernumą jis demonstruoja jau senokai ir labai įdomiai. Būtent tas pats D. Dikšaitis neseniai radijo pokalbyje teigė, jog jaunimas į užsienį emigruoja tik todėl, jog ten nežeminamas jo orumas, kaip yra atsilikusioje Lietuvoje. Užsienyje niekas kreivai nežiūri į gatve einančius du susikibusius vaikinus ar dvi mergaites. Nejaugi D. Dikšaitis mano, kad apie pusė milijono išvykusių iš Lietuvos yra homoseksualai gėjai ir lesbietės? O gal labiau juos ten gena nedarbo rykštė? Nejaugi D. Dikšaitis galvoja, kad užsienyje tėra vien homoseksualai? Iš kur tada gimsta vaikai, iš kur gimė patys šių idėjų skleidėjai? O gal Lietuvoje telikę tik gėjai? Štai, pasirodo, kokios laisvės išsiilgęs studentų prezidentas. Bet ar jis dėl to kentėjo lageriuose? Ne, jis paprasčiausiai sulaukė momento kalbėti bet ką ir elgtis bet kaip. Ar dėl tokių jaunimo laisvių kovojo Laisvės kovotojai? Juk tokių nuostatų diegimas ribojasi su amoralumu. Ir tikrai ne už tokią laisvę kovojo tikintieji ir kunigai.
Dar sunkiau suprasti, kai ir kovojusiųjų ar žuvusiųjų jaunieji palikuonys gina tokias krikščioniui ir lietuviui nepriimtinas laisves. Seime vykusiame Sausio 13-osios minėjime Apolinaro Juozo Povilaičio sūnus Robertas koneveikė patriotais save įvardijančius asmenis, kurie siūlo Lietuvą kurti be žydrų, raudonų ir juodų, keikė kažkokią koncertavusią pronacistinę grupę, svajojusią apie degantį Šalčininkų rajoną. Jis koneveikė vieną Nepriklausomybės akto signatarą, po jo pasisakymo sušukusį tolerastai, taip išreiškusį savo panieką. Jis Lietuvoje girdi nacionalistinius bei ksenofobinius šūkius ar kai kurių Seimo narių pamėgtą atvirą neapykantos kurstymą.
Klausantis tokių išvedžiojimų ir kaltinimų kyla klausimas: nejaugi mes jau praradome supratimą, kad visa tai mūsų ilgai užsitęsusios okupacijos pasekmės? Laisvė dar nesuteikia galimybės elgtis prieš moralės normas, egzistuojančias šimtus ir tūkstančius metų, išpuoselėtas religinių nuostatų, įrašytų į Šventąjį Raštą. Gyventi būtina tik pagal Dievo sukurtą tvarką. Tada Jis laimina tokią tautą. Lietuvai, net ir technologiškai moderniai, nėra moralu eiti žydrosios Europos, prarandančios gyventojus ir jaunimą, keliu.
Lina ŠALNAITĖ
© 2012 XXI amžius
|