2012 m. sausio 20 d.    
Nr. 3
(1978)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

Svetainė įkurta
2001 m. spalio 3 d.

RUBRIKOS

XXI Amžius


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Kristus ir pasaulis

Sidabrinė gija

Atodangos

Abipus Nemuno


Lietuvos
Krikščioniškosios
Demokratijos
Partija


Kelionės


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai


PRIEŠPASKUTINIS NUMERIS

XXI Amžius


REKLAMA LAIKRAŠTYJE

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją


MŪSŲ
RĖMĖJAS

 

Šiame numeryje:

Klystkeliai

Adventas
iki Trijų Karalių

Maldos
už kunigus grupelė

Kūčios pensionate

Kaip laukėme
Šv. Kalėdų stebuklo

Sausio 13-oji
Vilniaus
Arkikatedroje
Bazilikoje

Laisvės gynėjų
dienos
minėjimas Šiluvoje

Popiežiškasis padėties pasaulyje vertinimas

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI atvyksta
į susitikimą su Vatikane
akredituotais diplomatais

Vatikano tarptautinės diplomatijos mastai

Metų pradžioje vykstančiame tradiciniame popiežiaus Benedikto XVI susitikime su Vatikane akredituotais užsienio šalių diplomatais Šventasis Tėvas tampa didžiuoju ir kritišku tarptautinės politikos vertintoju iš krikščioniškų ir Bažnyčiai įprastų socialinio mokymo pozicijų. Taip atsitiko ir šį kartą, kai sausio 9 dieną Apaštališkuose rūmuose priėmęs 179 valstybių, su kuriomis Šventasis Sostas palaiko diplomatinius santykius, atstovus, savo metinėje apžvalgoje „Apie padėtį pasaulyje“ popiežius Benediktas XVI vėl nurodė tebesitęsiančią ekonomikos krizę, jaunų žmonių neužtikrintumą dėl savo ateities, grėsmes žmogiškosios gyvybės orumui ir šeimai, gausius religinės laisvės pažeidimus ir globalinį pavojų gamtai.


Laisvas žmogus – visada nepatogus valdžiai

Minint mons. Alfonso Svarinsko 87-ąsias gimimo metines

Prof. Ona Voverienė

Mons. Alfonsas Svarinskas
Vido Venslovaičio nuotrauka

Tačiau tauta ko taip nekenčia,
tarytum šunys vilko?
Tai – laisvės dvasios ir
                    ŽMOGAUS,
kurs trauko pančius
ir garbinti nelinkęs nieko
                    IŠSKYRUS DIEVĄ...

F. Nyčė

Ši vokiečių filosofo F. Nyčės mintis įstrigo atmintin, paskelbus Laisvės žmogaus nominaciją, ir iki šiol joje kunkuliuoja, dega... Apsidžiaugiau tarp nominantų šiai premijai išvydusi prof. Vytauto Landsbergio, mons. Alfonso Svarinsko ir pogrindinės leidykos iniciatoriaus ir jos ilgamečio darbininko Vytauto Andziulio vardus. Galvojau, ačiū Dievui, Lietuva bunda iš raudonojo ledynmečio miego... Atbunda pagaliau, dvidešimt antrais Lietuvos nepriklausomybės metais, Teisingumas... Visi jie verti Tautos ir Valstybės pripažinimo ir įvertinimo. Nesakau, kad tos garbės ir Laisvės žmogaus vardo nevertas disidentas, Laisvės šauklys ir Lietuvos laisvės kovos pagalbininkas Sergejus Kovaliovas. Vertas. Tačiau ir pats S. Kovaliovas, doras ir sąžiningas žmogus, pripažino, kad pirmoji Lietuvos Laisvės premija turėjo būti paskirta tautiečiui. Juk tai turi ne tik realią, bet ir simbolinę prasmę... MŪSŲ LAISVĖ NEBUVO IŠ NIEKUR IMPORTUOTA... Patys ją iškovojome.

 


Kristuje yra tikrosios vienybės ašis

Kun. Vytenis Vaškelis

2012 metų sausio mėnesį vykstančių ekumeninių (ekumene, gr. apgyventa žemė) pamaldų už krikščionių vienybę įžangoje vadovas perskaito prasmingus žodžius: „Pergalė reikalauja didžio darbo ir pastangų. Jei meldžiame ir siekiame visiškos regimos Bažnyčios vienybės, mes – ir tradicijos, kurioms mes priklausome, – būsime pakeisti ir supanašėsime su Kristumi. Mes, krikščionys, norime visi kartu siekti vienybės nesipuikuodami, o nuolankiai tarnaudami Dievui ir darydami gera savo artimui Jėzaus Kristaus pavyzdžiu. Siekdami vienybės trokštame visi drauge melsti Dievą tokio nusiteikimo“.


Perlaidoti Lietuvos partizanų palaikai

Gedulingose šv. Mišiose Rietavo
Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje,
perlaidojant Butigeidžio
rinktinės narius

Sausio 13-ąją, minint Lietuvos laisvės gynėjų dieną, Rietavo kapinėse perlaidoti Lietuvos partizanai – 1952 metų sausį Žadvainų miške žuvę Butigeidžio rinktinės nariai: Antanas Kontrimas-Parama, Pranas Graužlys-Pavasaris, Juozas Oželis-Dagilis, Ona Juškienė-Onutė ir Antanas Gedmintas-Lakštutis.

Rietavo Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje gedulingas šv. Mišias aukojo ir laidotuvių apeigas atliko Telšių vyskupas Jonas Boruta.


Žygis prie Kazimieraičio žeminės

Rūta Averkienė

Naktinio žygio dalyviai.
Autorės nuotrauka

Sausio 13-osios išvakarėse, kaip ir kasmet, suorganizuota prasminga akcija – naktinis žygis prie vieno iš Pietų Lietuvos partizanų vadų, pulkininko Juozo Vitkaus-Kazimieraičio žeminės, esančios šalia Rudnelės kaimo. Šį žygį kasmet organizuoja Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato darbuotojai, prie jų prisijungia mokiniai, jaunimas ir visi tie, kas nori pagerbti pokario laisvės kovų dalyvius.


Įteikta pirmoji Laisvės premija

Laisvės premijų komisijos
pirmininkas Petras Auštrevičius,
Seimo pirmininkė Irena Degutienė,
pirmosios Laisvės premijos
laureatas Sergejus Kovaliovas,
Veronika Povilionienė
Olgos Posaškovos (Seimo
kanceliarija) nuotrauka

Sausio 13-ąją Seimo Kovo 11-osios salėje įvyko iškilmingas Laisvės gynėjų dienos minėjimas, kurio metu buvo įteikta pirmoji Seimo įsteigta Laisvės premija. Šį apdovanojimą atsiėmė 81 metų Rusijos disidentas, žmogaus teisių gynėjas ir kovotojas už laisvę bei demokratiją Sergejus Kovaliovas. Laureatui buvo įteikta Laisvės premijos statulėlė, sukurta pagal skulptoriaus Juozo Zikaro Laisvės paminklą (aut. J. Noreikaitė), taip pat piniginė premija. „Laisvės premija nėra tik dar vienas valdžios įsteigtas apdovanojimas – tai pačių Lietuvos žmonių išskirtinė iniciatyva išreikšti savo valią ir vertybių, už kurias buvo tvirtai kovota, įprasminimą“, – teigė Laisvės premijos steigimo iniciatorius, Laisvės premijų komisijos pirmininkas Petras Auštrevičius. Parlamentaro teigimu, kruvini 1991 metų sausio 13-osios įvykiai Lietuvoje atvertė naują mūsų šalies ir viso regiono istorijos puslapį. „Lietuviai savo kovoje už laisvę niekada nebuvo vieni“, – pabrėžė P. Auštrevičius. Parlamentaras, pradėdamas premijos teikimo ceremoniją, prisiminė pernai mirusio iškilaus kovotojo už demokratiją Rytų bei Vidurio Europoje, buvusio Čekijos Respublikos vadovo Vaclavo Havelo išsakytus žodžius: „Disidentas veikia ne vardan galios, jis jos nesiekia. Disidentas nesiekia sužavėti publikos, jis nieko nesiūlo ir nieko nežada. Jeigu ką ir gali pasiūlyti, tai tik save patį, nes jis neturi kito būdo, kaip išreikšti savo ginamą tiesą“. P. Auštrevičiaus teigimu, šie žodžiai puikiai iliustruoja ištisus dešimtmečius besitęsiančią S. Kovaliovo veiklą ir atspindi jo nuveiktų didžių darbų dvasią. S. Kovaliovas į žmogaus teisių gynimo judėjimą aktyviai įsitraukė septintajame XX amžiaus dešimtmetyje. Jis 1969 metais tuometinėje Sovietų Sąjungoje įkūrė pirmąją iniciatyvinę grupę žmogaus teisėms ginti ir aktyviai dalyvavo publikuojant periodinius leidinius, kurie skatino atgimti žmonių viltis sunkiausiais laikotarpiais. Už disidentinę veiklą 1975 metais jis buvo nuteistas Vilniuje ir septynerius metus kalėjo gulage. Šiandien Seimo rūmuose eksponuojama 30 sufabrikuotų KGB bylų, kurios mums darsyk primena tą niūrią praeitį.


Rusas, sumokėjęs didelę kainą už draugystę su lietuviais

Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius

„Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, Prezidente Valdai Adamkau, gerbiamoji Seimo Pirmininke, Premjere, mielas Lietuvos bičiuli Sergejau Kovaliovai ir gerbiamieji šio susirinkimo dalyviai,

Kai 1983 metais mane apgyvendino KGB rūmų požemyje, izoliatoriaus kamera priminė ano meto Lietuvos tikrovę: betoninės sienos ir grindys, geležimi apkaustytose duryse mažas langelis, per kurį tris kartus per dieną gaudavome kalėjimo davinį, ir nepermatomas grotuotas langas. Tik pačiame lango viršuje siauras plyšelis, pro kurį matėsi dangaus mėlynė. Pakliuvęs į šią kamerą suvokdavai, kad esi tobulai atskirtas nuo pasaulio. Čia, šioje kameroje, tik mažytis voras sugebėdavo be KGB leidimo ant kameros lango megzti tinklą.


Pergalės be atminties

Linas ŠALNA

Lietuva paminėjo Sausio 13-osios pergalės 21-ąsias metines. Ne, tai nebuvo tik perversmo organizavimas, tai buvo ir mūsų pergalė, mūsų, neginkluotos tautos, pergalė prieš karinę jėgą bei išradingai ir klastingai suplanuotą perversmą – jis užslopo sutikęs tautos, tuo metu parodžiusios gyvą vienybę, vienybę tarp valdžios ir tautos, pasipriešinimą. Tos vienybės taip trūksta dabar, praėjus 20 metų. Gerai, kad Lietuvos televizija (antroji programa) parodė Leono Glinskio užfiksuotas įtemptas tragiškų įvykių dienas. Buvo atgaivintos labai įdomios akimirkos: savanorių priesaikos davimas, kai kartu prisiekė ir V. Landsbergis, ir kun. R. Grigas, ir A. Patackas, kiti savanoriai, tarp kurių labiausiai pasižymėjo Kauno kuopa. Kokie jie, tuometiniai savanoriai, tuometiniai laisvės gynėjai, buvo jauni! Labai įdomūs istoriniai momentai, kai aplink parlamentą grūmėsi dvi grupės – jedinstveninkai ir patriotai, prie kurių prisijungė ir Terlecko LLL, dar prieš kelias dienas vijusi K. Prunskienę ir komunistus iš vyriausybės. Tai buvo tikrai grėsmingas pavojus Lietuvai. Scenarijus buvo suplanuotas idealiai: pakeliamos kainos, kyla nepasitenkinimas ir iš patriotų, ir iš „liaudies“ pusės, įsikiša Ivanovo „draugovininkai“, tada „sukuriamas“ Nacionalinis gelbėjimo komitetas, atvyksta Pskovo desantininkai, sovietiniai tankai, vyksta susišaudymas, Gorbačiovas pasimetęs, iki tol tik žodžiu grasinęs įvesti „prezidentinį“ valdymą ir nežinodamas kaip elgtis dėl jam kasdien po kelis kartus pateikiamų „slaptų“ pranešimų apie „nestabilią“ padėtį „broliškoje respublikoje“, palūžta ir sutinka su perversmininkų reikalavimais. Tik Dievas ir žmonių maldos tada išgelbėjo Lietuvą.

 
Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija