Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Popiežiškasis padėties pasaulyje vertinimas

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI atvyksta į susitikimą su Vatikane akredituotais diplomatais

Šventasis Tėvas sveikinasi su viena iš gausaus diplomatinio korpuso narių

Vatikano tarptautinės diplomatijos mastai

Metų pradžioje vykstančiame tradiciniame popiežiaus Benedikto XVI susitikime su Vatikane akredituotais užsienio šalių diplomatais Šventasis Tėvas tampa didžiuoju ir kritišku tarptautinės politikos vertintoju iš krikščioniškų ir Bažnyčiai įprastų socialinio mokymo pozicijų. Taip atsitiko ir šį kartą, kai sausio 9 dieną Apaštališkuose rūmuose priėmęs 179 valstybių, su kuriomis Šventasis Sostas palaiko diplomatinius santykius, atstovus, savo metinėje apžvalgoje „Apie padėtį pasaulyje“ popiežius Benediktas XVI vėl nurodė tebesitęsiančią ekonomikos krizę, jaunų žmonių neužtikrintumą dėl savo ateities, grėsmes žmogiškosios gyvybės orumui ir šeimai, gausius religinės laisvės pažeidimus ir globalinį pavojų gamtai.

Kalbos pradžioje, atsiliepdamas į diplomatinio korpuso dekano Honduro ambasadoriaus Alechandro Valjadarezo Lansos ir vicedekano Monako kunigaikštystės ambasadoriaus Žano Klodo Mišelio sveikinimus, Šventasis Tėvas prašė perduoti gerus palinkėjimus tautoms, su kuriomis Vatikanas palaiko diplomatinius santykius. Tai beveik visos pasaulio valstybės, nes tik Jungtinės Amerikos Valstijos pralenkia Vatikaną savo diplomatinių atstovybių skaičiumi. Tarp to nedaugelio šalių, kurios dar neturi savo ambasadorių, akredituotų prie Šventojo Sosto, galima paminėti Kiniją ir Saudo Arabiją. Tarp Vatikano ambasadorių – apaštalinių nuncijų – taip pat yra įvairių tautų atstovų: praėjusiais, 2011 metais, buvo pranešta, kad pirmą kartą Šventojo Sosto diplomatų būryje italai jau nebesudaro daugumos.

Paliesdamas šią diplomatinę temą popiežius Benediktas XVI pasidžiaugė, kad 2011 metais su Vatikanu diplomatinius santykius užmezgė dar viena valstybė – Malaizija, kurioje daugumą gyventojų sudaro musulmonai. Praėjusiais metais taip pat pasirašytos naujos Šventojo Sosto sutartys su Azerbaidžanu, Juodkalnija ir Mozambiku dėl Bažnyčios ir Valstybės bendradarbiavimo. Šventasis Tėvas taip pat pastebėjo, kad Vatikanas, vedantis dialogą ir palaikantis santykius su daugeliu tarptautinių bei regioninių organizacijų, pavyzdžiui, Europos Sąjunga, 2011-aisiais įgijo narystę labai įtakingoje Pietryčių Azijos šalių asociacijoje (ASEAN). Šiai struktūrai, be galingiausių Azijos valstybių – Kinijos ir Japonijos, – taip pat priklauso Jungtinės Valstijos ir netgi Rusija.

Šventojo Sosto priėmimas į ASEAN, taip pat anksčiau praneštas tapimas pilnateisiu Tarptautinės migracijos organizacijos nariu patvirtina popiežiaus Benedikto XVI moralinį autoritetą tarptautinėje politikoje, bei neginčytiną Katalikų Bažnyčios indėlį ieškant tinkamų sprendimų bendrajam gėriui kiekvieno asmens ir visos žmonijos mastu. Savo kalboje diplomatams Šventasis Tėvas paminėjo gausų valstybių vadovų dalyvavimą gegužės mėnesį vykusioje jo pirmtako Jono Pauliaus II beatifikacijoje, taip pat paties Benedikto XVI kunigystės 60-mečio šventime. Globalinės ir regioninės politikos etiniai aspektai buvo aptarti 2011 metais vykusių Šventojo Tėvo apaštalinių vizitų į Kroatiją, San Mariną, Ispaniją, Vokietiją ir Beniną eigoje. Gruodžio mėnesį popiežius Benediktas XVI specialiomis pamaldomis Romoje celebravo katalikiškosios Lotynų Amerikos šalių nepriklausomybės 200-ąsias metines ir pranešė, kad 2012 metų pavasarį aplankys šio žemyno šalis Meksiką ir Kubą. Pagaliau popiežius Benediktas XVI pasveikino naująją Afrikos valstybę Pietų Sudaną, palinkėjo taikiai spręsti su tuo susijusius etninius ir teritorinius klausimus.

Globalinės krizės ir nestabilumas regionuose

Pereidamas prie dabartinės visuomeninės padėties pasaulyje analizės, Šventasis Tėvas priminė, kad susitikimas su diplomatais vyko Bažnyčios švenčiamo Kalėdų laikotarpio pabaigoje, laikotarpio, kuriame tikintieji ypatingai džiaugiasi Išganytojo Gimimo atnešta šviesa. Tačiau pasaulyje dar daug vietų, neapšviestų Dievo šviesos, ir ši prietema netgi plėtojasi dėl sekuliarizmo, kada žmonės nebepripažįsta ryšio su Kūrėju, tokiu būdu keldami pavojų ir pačiai kūrinijai. „Dabartinis momentas, kuris paženklintas gilaus nerimo ir įvairių krizių – ekonominės, politinės ir socialinės – yra kaip tik tos (sekuliaristinės) padėties dramatiška išraiška“, – sakė Benediktas XVI. Jis pastebėjo, kad globalinė ekonominė ir finansinė krizė yra stipriai paveikusi daugelį šeimų tiek išsivysčiusiose, tiek mažiau turtingose šalyse ir ypač jaunimą, kuris junta neviltį dėl savo ateities.

Kaip tik todėl „krizė gali ir turi būti paskata apmąstyti žmogiškąją egzistenciją ir etinio dėmens svarbą dar prieš aptariant mechanizmus, kurie valdo ekonominį gyvenimą“, – pabrėžė Šventasis Tėvas. Tik tada galima tikėtis reikiamų naujų sprendimų, naudingų visai bendruomenei, o ne grupinių interesų patenkinimo. Tai įgalintų patikimas įžvalgas ir naujiems pastarojo meto procesams, tokiems, kaip vadinamasis „arabų pavasario“ sąjūdis Artimuosiuose Rytuose, kurį sukėlė jauni žmonės, „kenčiantys dėl skurdo, nedarbo bei nerimo dėl netikros ateities“. Dabar dar anksti daryti galutinius šio proceso vertinimus ir įtaką regiono stabilumui – ypač energetiniu atžvilgiu, – tačiau akivaizdu, jog permainų Artimiesiems Rytams reikėjo, nes pažangą čia lems pagarba žmogaus teisėms.

Neminėdamas tiesiogiai Egipto, kuriame dabar vyksta daugiaetapiai parlamento rinkimai ir rengiamasi prezidento rinkimams, bet, matyt, turėdamas mintyse šią didžiausią arabų šalį, Popiežius prašė tarptautinę bendruomenę aktyviai dalyvauti tuose procesuose, kad būtų kuriama stabili ir sutaikyta visuomenė, kartu priešinantis „bet kokiai diskriminacijai, ypač religinei, kuri yra žymiai svarbesnė nei trumpalaikė rinkiminė nauda“. Tai svarbi pastaba, žinant, kad po Hosnio Mubarako režimo žlugimo nepasitenkinimas Egipto visuomenėje nemažėja, o, aktyvėjant radikalioms islamistinėms jėgoms (kurios turbūt ir laimės rinkimus), nesilpsta smurtiniai išpuoliai prieš vietinę krikščionių koptų mažumą. Šventasis Tėvas pabrėžė, jog meldžiasi, kad būtų nutrauktas kraujo praliejimas Sirijoje, kurioje, nepaisant tarptautinių stebėtojų dislokavimo, padėtis primena pilietinio karo būklę. Jis sveikino taikingą Jordanijos karalystę, iškėlusią iniciatyvas dėl Izraelio ir Palestinos arabų dialogo atnaujinimo ir reiškė viltį, kad tvirtą taiką garantuos abiejų tautų teisės saugiai gyventi savarankiškose valstybėse, kurių sienos bus pripažintos tarptautinėje plotmėje. Benediktas XVI taip pat sakė, kad atidžiai seka padėtį Irake, kuriame po JAV okupacinės kariuomenės išvedimo nesiliauja skirtingų islamo grupių – sunitų ir šiitų – atstovų susidūrimai ir privalu žengti „keliu į pilnutinį nacionalinį susitaikymą“.

Šeima ir gyvybės gynimas

Su Bažnyčiai būdingu nusistatymu popiežius Benediktas XVI savo metinėje kalboje diplomatams daug dėmesio skyrė jaunimo, šeimos ir gyvybės gynimo, aktualioms visuomeninėms problemoms. Jis priminė, kad neseniai minėtai Pasaulinei taikos dienai jis parinko švietimo temą, paminėjo, kad ugdymas „apibrėžia kiekvieno asmens ir visos visuomenės sveiką pažangą“. Jaunų žmonių pilnutinis tiesos pažinimas pirmiausia sietinas su „šeimos, grindžiamos vyro ir moters santuoka“, suvokimu. Kiekviena politika, kuri bando sumenkinti šią sampratą – o kaip tik dabar tai ir daroma kai kuriose šalyse, kai įstatymais bei teismų sprendimais šeima atsiejama nuo santuokos ar bandoma įteisinti iškrypėlišką homoseksualų „santuoką“ – „kelia grėsmę žmogiškajam orumui ir pačios žmonijos ateičiai“, – perspėjo Šventasis Tėvas. Santuoka, grindžiama šeima, nėra kokia nors visuomeninė sutartis, bet iš prigimties kylanti fundamentali kiekvienos visuomenės ląstelė. Todėl valstybinės politikos uždavinys yra palaikyti ir stiprinti darnų šeimos gyvenimą.

Su šeimos gyvenimu glaudžiai susijusi gyvybės apsaugos tema, nes būtent šeimoje yra užtikrinamas gyvybės pratęsimas. Pabrėždamas valstybinę gimstamumo palaikymo svarbą, ypač Vakaruose (čia jis katastrofiškai sumažėjęs), popiežius Benediktas XVI sakė, kad šeimos „atvirumas gyvybei yra atvirumo ateičiai ženklas“. Bet kokios įstatyminės priemonės, kurios ne tik leidžia daryti abortus, tai yra žudyti negimusius kūdikius, bei juos skatina dėl kokių nors medicininių ar kitų motyvų, „kompromituoja jaunų žmonių auklėjimą ir žmonijos ateitį“. Todėl Šventasis Tėvas teigiamai įvertino spalio mėnesį Europos Tarybos parlamentinės asamblėjos priimtą rezoliuciją, kuri pasmerkė prenatalinę selekciją dėl lyties. Ši nusikalstama praktika, ypač išsiplėtojusi Kinijoje ir Indijoje, kai, nustačius, jog užsimezgęs vaisius yra moteriškos lyties, yra daromas abortas, pastaruoju metu plinta ir kai kuriose pokomunistinėse Rytų Europos šalyse: Albanijoje, Armėnijoje, Azerbaidžane, Bulgarijoje bei Gruzijoje. Europos Tarybos parlamentinė asamblėja savo minėtame dokumente paminėjo, kad tokie selektyvūs abortai yra vertintini kaip „psichologinio smurto forma“ ir didina lytinę nelygybę bei suardo demografinę pusiausvyrą.

Popiežius Benediktas XVI diplomatams nurodė kitą gyvybei palankų teisminį sprendimą – spalio mėnesį Europos Sąjungos Teisingumo teismo Liuksemburge paskelbtą verdiktą, kuriuo uždraudžiamas žmogaus embriono kamieninių ląstelių patentavimas. Draudimas patentuoti žmogaus embrionų naudojimą pramoniniais ir komerciniais tikslais apima ir mokslinius tyrimus. Patentus galima išduoti tiktai tuomet, jeigu embriono naudojimas terapijai ar diagnostikai naudingas pačiam žmogaus embrionui, jį saugo, o ne sunaikina. Šį sprendimą po jo paskelbimo sveikino ir Europos Sąjungos katalikų episkopatų komisija (COMECE), pažymėdama, kad taip pripažįstant žmogiškosios būtybės biologinės egzistencijos pradžią nuo apvaisinimo momento, yra sutvirtinama pagarba žmogaus orumui, pabrėžiant, kad embrionas, kaip žmogiškosios gyvybės užuomazga, turi būti saugojamas. Šie bei kai kurie kiti atvejai su tarptautinių teismų sprendimais patvirtina, kad teisinė kova už žmogaus gyvybę gali ir turi būti tęsiama ir Europos sekuliarizmo kontekste.

Religijos laisvės ir gamtosaugos svarba ateičiai

Nurodydamas dabar ir tarptautinėje politikoje jautrią religinės laisvės temą, Šventasis Tėvas priminė, kad teisė išpažinti tikėjimą yra „pirmoji žmogaus teisė, išreiškianti fundamentaliausią asmens realybę“ ir turi aiškų kolektyvinį bei institucinį dėmenį. Deja, pastaruoju metu krikščionys daugelyje šalių yra nušalinti nuo šių teisių, yra diskriminuojami, smurtaujama prieš juos pačius ir jų šventoves. Krikščionys dabar sudaro beveik tris ketvirtadalius religiškai motyvuotų smurto aukų, žuvusių musulmonų daugumos šalyse ir regionuose. Popiežius Benediktas XVI su pagarba prisiminė – tai buvo vienintelė jo kalboje paminėta asmens pavardė – Pakistano ministrą kataliką Šabasą Bhatį, „kurio nepaliaujama kova už mažumų teises buvo užbaigta jo tragiška mirtimi“ (Š. Bhatis kovo mėnesį buvo islamo ekstremistų nužudytas prie savo motinos namo). Kaip tik šia prasme iškyla vadinamojo „religiškai motyvuoto terorizmo“ blogis, kurį pasmerkė Šventojo Tėvo spalio mėnesį į Asyžių sukviesti įvairių tikybų dvasiniai vadovai maldai už taiką visame pasaulyje.

Taip pat yra nepateisinama kai kuriose labai sekuliarizuotose šalyse vykdoma politika, „nukreipta į religijos vaidmens marginalizavimą visuomenės gyvenime“, nes, neva, skatina netoleranciją. Teisingai naudojami religiniai principai daug prisideda prie pagarbos žmogiškajam orumui, teisingumui ir taikai ugdymo, – aiškino popiežius Benediktas XVI, nurodydamas vieningos Europos kūrėjų ir pokarinės Vokietijos konstitucijos rengėjų krikščioniška vizija paremtas pavyzdines demokratines nuostatas. Iš naujųjų religijos laisvės užtikrinimui palankių sprendimų Šventasis Tėvas paminėjo Europos žmogaus teisių teismo verdiktą, palaikantį kryžių buvimą mokyklose, Gruzijoje priimtą įstatymą religinėms mažumoms leidžiantį turėti juridinio asmens statusą ir stabilius santykius tarp Vatikano ir Italijos, pernai minėjusios valstybinio suvienijimo 150-ąsias metines.

Baigdamas kalbą popiežius Benediktas XVI vėl priminė jam labai rūpimos Afrikos padėtį, paragino tarptautinę bendruomenę prisidėti prie žemyno skausmingų problemų – pilietinių ir tarpreliginių konfliktų, sunkių išbandymų kelyje į demokratiją, gamtinių nelaimių (sausrų) sukelto bado – sprendimą. Jis taip pat pabrėžė būtinumą vis labiau gerbti kūriniją atitinkamomis švietėjiškomis bei ekologinėmis pastangomis. „Gamtosauga bei kova su skurdu ir su klimato kaita yra svarbios sritys integralios pažangos skatinimui“, – aiškino Šventasis Tėvas. Nurodęs didžiuosius pastarojo meto tarptautinius ekologinius bei ekonominius forumus Durbane (Pietų Afrika) ir Rio de Žaneire (Brazilija), jis sakė, kad jų pagrindu stiprinama autentiška pasaulio „tautų šeima“ su reikiamu solidarumo pojūčiu ir atsakomybe kartų dabarčiai bei ateičiai. Bažnyčia, skelbdama didįjį žmogaus pašaukimą su dieviškosios sėklos jame buvimu, yra pasirengusi nuoširdžiai bendradarbiauti tos visuotinės brolybės kūrime.

© 2012 „XXI amžius“