Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Laisvas žmogus – visada nepatogus valdžiai

Minint mons. Alfonso Svarinsko 87-ąsias gimimo metines

Prof. Ona Voverienė

Mons. Alfonsas Svarinskas Vido Venslovaičio nuotrauka

Tačiau tauta ko taip nekenčia,
tarytum šunys vilko?
Tai – laisvės dvasios ir
                    ŽMOGAUS,
kurs trauko pančius
ir garbinti nelinkęs nieko
                    IŠSKYRUS DIEVĄ...

F. Nyčė

Ši vokiečių filosofo F. Nyčės mintis įstrigo atmintin, paskelbus Laisvės žmogaus nominaciją, ir iki šiol joje kunkuliuoja, dega... Apsidžiaugiau tarp nominantų šiai premijai išvydusi prof. Vytauto Landsbergio, mons. Alfonso Svarinsko ir pogrindinės leidykos iniciatoriaus ir jos ilgamečio darbininko Vytauto Andziulio vardus. Galvojau, ačiū Dievui, Lietuva bunda iš raudonojo ledynmečio miego... Atbunda pagaliau, dvidešimt antrais Lietuvos nepriklausomybės metais, Teisingumas... Visi jie verti Tautos ir Valstybės pripažinimo ir įvertinimo. Nesakau, kad tos garbės ir Laisvės žmogaus vardo nevertas disidentas, Laisvės šauklys ir Lietuvos laisvės kovos pagalbininkas Sergejus Kovaliovas. Vertas. Tačiau ir pats S. Kovaliovas, doras ir sąžiningas žmogus, pripažino, kad pirmoji Lietuvos Laisvės premija turėjo būti paskirta tautiečiui. Juk tai turi ne tik realią, bet ir simbolinę prasmę... MŪSŲ LAISVĖ NEBUVO IŠ NIEKUR IMPORTUOTA... Patys ją iškovojome.

Esu dėkinga redakcijai, kad mons. A. Svarinsko 87-ojo gimtadienio proga (jis gimė 1925 metų sausio 21 d.) spausdina šį mano straipsnį, priminimą jam ir jį mylintiems bei gerbiantiems tautiečiams apie ryškiausias jo gyvenimo ir kovos akimirkas už Lietuvos ir Žmogaus dvasios laisvę vienoje to kelio atkarpoje (beje, vienintelėje dokumentuotoje monografijoje) – Viduklėje.

Nekartosiu mons. A. Svarinsko biografijos, šimtus kartų aprašytos gausioje literatūroje, jo draugų ir priešų straipsniuose ir knygose, taip pat ir mano knygoje „Antikomunizmas“ (V., 2010), įtrauktos į Lietuvos žymiausių žmonių žinynus ir vardynus, prie kurių neprisilietė aršaus jo nekentėjo ranka. Tik priminsiu jo kančių metus sovietiniuose kalėjimuose, okupacinio komunistinio režimo teisėjų jam skirtus už viso jo gyvenimo sąmoningą kovą prieš okupacinį režimą, už Lietuvos ir Žmogaus dvasios laisvę: 1946–1956 metai – Minlagas: Ufa, Abezė; 1958–1964 metai – Mordovijos griežtojo režimo lageriai; 1983–1988 metai – Mordovijos griežtojo režimo lageriai; 1988–1990 metai – tremtis į Vakarus. Į Lietuvą mons. A. Svarinskas grįžo tik 1990 metais, jau Lietuvai atgavus Nepriklausomybę...

Gavusi dovanų monografiją „Viduklė“ (iš jos sudarytojo Antano Pociaus), išleistą Simono Stanevičiaus gimimo 200-ųjų metinių minėjimo proga valstybinės komisijos nutarimu, išvydusi knygos viršelyje bažnyčią, supratau, kad šiame Lietuvos miestelyje dar gyva tikroji lietuvių tautos dvasia, gerbiamos amžinosios tautos vertybės ir tikėjimas. Ir neapsirikau. Žinojau, kad mons. A. Svarinskas, grįžęs iš sovietinių lagerių, dirbo Viduklėje. Tik nežinojau, kad jis šio miestelio dvasiniame gyvenime paliko tokią gilią žymę.

1976 m. rugpjūčio 17 dieną į Viduklę klebonu paskyrus kun. A. Svarinską, čia prasidėjo naujas kovos už tautinės dvasios atgimimą etapas. Kun. A. Svarinskas jau pirmuosiuose savo pamoksluose pakvietė vidukliškius ginti religijos laisvę, žmogaus orumą ir pilietines teises, asmeniniu pavyzdžiu skatino nelenkti galvos prieš Blogio imperiją. Savo dvasios lyderiu pasekė daugelis miestelio gyventojų. Tos kovos už žmogaus dvasios laisvę ir tikėjimą puslapiai – patys gražiausi visoje XX amžiaus Viduklės istorijoje. Pogrindinės ir laisvojo pasaulio žiniasklaidos – „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“, „Amerikos balso“ bei „Vatikano radijo“ – dėka Viduklė tapo žinoma visame pasaulyje kaip „laisvę mylinčių žmonių kraštas“ (Viduklė / sud. Antanas Pocius. – K., 2002, p. 324).

Knygoje rašoma apie kun. A. Svarinsko atliktus šventus darbus Viduklėje: Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčios remontą, kvalifikuotai atliktą meistrų, pakviestų iš Igliaukos; senos, jau nugyvenusios savo amžių bažnyčios koplytėlės nugriovimą ir pastatymą naujos, visiškai identiškos senajai. Visa tai padaryta be sunkiai gaunamo valdžios leidimo, tad labai skubiai, per kelias dienas (Ten pat, p. 540). Koplytėlėje pakabinta Nukryžiuotojo Kristaus skulptūra su lygių lentų kryžiumi (Ten pat, p. 553). Po bažnyčios remonto ir koplytėlės atstatymo gražiai sutvarkytas bažnyčios šventorius. Bažnyčios aplinkos tvarkymui buvo kviečiami vidukliškiai. Jie čia ateidavo su malonumu padirbėti ir pasikalbėti su plačios erudicijos klebonu, laisvu savo dvasioje, nebijančiu kalbėti apie okupacinės valdžios nedorybes.

Kun. A. Svarinskas neleido vietinei komunistinei valdžiai kištis į Bažnyčios valdymą. Pirmoji to pasipriešinimo akcija buvo Vėlinių procesijos į kapines atkėlimas iš 19 val. į šviesesnį dienos laiką – 17 val. Už nepaklusnumą kunigas buvo baudžiamas 50 rublių bauda. Baudos nemokėdavo, tekdavo eiti į teismą, kuris priteisdavo iš kunigo vietoj pinigų atimti kokį nors daiktą: vienais metais buvo atimtas kavos servizas ir išneštas iš klebonijos, kitais metais – šaldytuvas ir t.t. Kunigas apie visus valdžios smurto veiksmus tuoj pat paskelbdavo bažnyčioje parapijiečiams ir parašydavo į „Kroniką“. Po kurio laiko vidukliškiai išgirsdavo apie jų bei Raseinių valdžios savivaliavimą ir žmogaus teisių pažeidimus per Vatikano arba Amerikos balso radiją.

Okupacinei valdžiai uždraudus vaikų katekizavimą, kun. A. Svarinskas to draudimo nepaisė ir mokė parapijiečius auginti savo jaunąsias kartas laisvais žmonėmis, saugančiais savo Tautos didžiausias vertybes – Tikėjimą, Laisvę ir Dorą. Kviesdavosi moksleivius patarnauti bažnyčioje pamaldų metu ir pasikalbėti, kaip augti laisvais žmonėmis, tėvynės patriotais. Po kurio laiko į šv. Mišias Viduklėje suvažiuodavo jaunimas iš aplinkinių rajonų, kartais iki 100 jaunuolių. Po šv. Mišių jie susėsdavo pievelėje prie šventoriaus, vaišindavosi savo atsivežtais sumuštiniais, o kunigas jiems dar ir vaišių pasiųsdavo, ateidavo su jaunimu pasikalbėti. Tai siutino vietinę valdžią ir komunistų bei komjaunimo komitetus Raseiniuose.

Knygoje pateikiami kun. Roberto Grigo ir antisovietinės rezistencijos tyrinėtojo Algimanto Žilinsko straipsniai apie mons. A. Svarinsko gyvenimą ir veiklą. Be kita ko, kun. R. Grigas apie kun. A. Svarinską ir kitus okupacinės Lietuvos valdžios ištremtus į mažus miestelius kunigus rašo: „Atkėlus sovietų valdžios nemėgstamuosius į mažuosius miestelius, šie netrukus prikaustė ne tik Lietuvos, o ir pasaulio dėmesį, tapo gyvais maldos, drąsiai liudijamo tikėjimo ir – neperdėsiu taip pasakęs – nepriklausomos Lietuvos dvasios židiniais“ (Robertas Grigas. Kun. Alfonsas Svarinskas – Viduklei ir Lietuvai // Viduklė, 2002. – P. 674–675).

Algimanto Žilinsko straipsnyje „Nepataisomasis – Viduklės klebonas“ (Ten pat, p. 676–702) pateikiama išsami mons. A. Svarinsko biografija, kuri, mano manymu, turėtų būti monografijos apie nenuilstamą Tautos dvasios žadintoją pamatas. Straipsnyje ypač plačiai aptariama kun. A. Svarinsko veikla 1978 metų lapkričio 13 d. įkurtame Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitete (TTGKK), į kurį įėjo kunigai – dabar Panevėžio vysk. Jonas Kauneckas, a.a. kun. Vincas Vėlavičius, kun. Sigitas Tamkevičius (dabar Kauno arkivyskupas, metropolitas), mons. A. Svarinskas, ir a.a. kun. Juozas Zdebskis, žuvęs autoavarijoje (ar KGB nužudytas? – O.V.). Šis komitetas įkurtas, siekiant kolektyviai kalbėti Bažnyčios vardu apie tikinčiųjų teisių Lietuvoje pažeidimus. TTGKK sudarė sąlygas visiems diskriminuojamiems ir valdžios persekiojamiems tikintiesiems kreiptis į jį ir paskelbė, kad nuo šiol bus ginamos viešai tikinčiųjų teisės ir laisvės. Ir iš tikrųjų į įvairiausias valdžios ir komunistų partijos aukščiausias institucijas buvo pasiųsti 52 dokumentai, kuriuose TTGKK išdėstė tikinčiųjų skriaudas ir prašė jas panaikinti.

Vėlinių procesijos, vaikų katekizacija, moksleivių sambūriai ir kunigų iš įvairių parapijų susitikimai Viduklės klebonijoje dirgino komunistų ir komjaunimo komitetų bei jų veikėjų nervus, juolab, kad Viduklėje sklido gandas, jog Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas buvo įkurtas mons. A. Svarinsko iniciatyva. 1981 metais vandalai kirviu sukapojo Viduklės bažnyčioje tabernakulio spintelę, kurioje buvo laikomi Švč. Sakramentai (Ten pat, p. 488). Komunikantai buvo išpilti ant altoriaus, o komuninė pavogta. Liko tik jos dangtelis. Mons. A. Svarinskas vidukliškių moterų paprašė tą dangtelį prisiūti ant pagalvėlės ir joje išsiuvinėti raudonais siūlais Švč. Sakaramento išniekinimo datą: „1981 m. liepos 23–24 naktis“. Į Gedulo, atgailos ir permaldavimo šv. Mišias , kurios buvo paskirtos 1981 m. rugpjūčio 26 dieną suplaukė minios žmonių. Šv. Mišiose kalbėjęs kun. Petras Dumbliauskas pareiškė: „Iki šiolei jūs gėrėte tautos kraują, o dabar įsigeidėte Dievo kraujo!“ Pagalvėlė su komuninės dangteliu buvo nešama bažnytinėje procesijoje.

1983 m. sausio 26 dieną mons. A. Svarinskas buvo areštuotas, o jau 1983 m. gegužės 3 dieną įvyko jo teismas. Buvo nuteistas septyneriems metams griežtojo režimo lagerių; gegužės 6 dieną teismo salėje suimtas kun. S. Tamkevičius.

Mons. A. Svarinskas savo gyvenimo laikotarpį Viduklėje prisimena, kaip jo gyvenimo žvaigždėtąsias valandas. Kovoje už sąžinės laisvę atradę gyvenimo prasmę vidukliškiai mylėjo savo Dvasios vadovą kun. A. Svarinską. Jis irgi su didele meile ir švelnumu prisimena savo pagalbininkes seseles Moniką Gavėnaitę, Reginą Teresiūtę, Aldoną Montvilaitę, nebijojusias po įvairiais protesto dokumentais pasirašyti parapijiečių Kazlauskų, Sopranų, Kaplanų, Kučinskų šeimas, Janušauskienę, rizikavusias netekti darbo arba ganiavos savo gyvulėliams. Geru žodžiu monsinjoras mini jaunąją vidukliškių kartą – Vilmą Grabauskaitę, Redą Sopranaitę, Adelę Juciūtę. Didžiuojasi savo buvusiais parapijiečiais, ypač moksleiviais, kurie kategoriškai atsisakydavo eiti į pasilinksminimų vakarėlius Advento ir Gavėnios metu. Su apgailestavimu mons. A. Svarinskas kalba apie Viduklės mokytojus, neatlaikiusius komunistinės valdžios spaudimo ir prisidėjusius prie moksleivių, lankančių bažnyčią, persekiojimo. 1984 metais XI klasės mokinei Jūratei Kaplanaitei nebuvo leista laikyti abitūros egzaminų už „antitarybinę veiklą“ (giedojo bažnyčios chore, viešai meldėsi už kalinamą buvusį parapijos kleboną kun. A. Svarinską). Tėvai kreipėsi su skundu į Švietimo ministrą, kuris vietinių komunistų sprendimo nepakeitė (Ten pat, p. 764). Vėliau, jau 1988 metų rugpjūčio 21 d. vidukliškiai su džiaugsmu sutiko iš įkalinimo grįžusį savo kleboną ir rugpjūčio 23 d. didelis jų būrys su Vatikano ir Trispalve Lietuvos vėliavomis jį išlydėjo iš Šeremetjevo oro uosto į tremtį – į Vakarus.

Į Lietuvą mons. A. Svarinskas grįžo tik 1990 metais. Kaip jam įprasta, iš karto visa galva pasinėrė į atkuriamąjį jaunos valstybės, dėl kurios jis aukojo savo gražiausius jaunystės metus, darbą: 1991–1992 metais – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas; 1991–1995 metais Lietuvos kariuomenės vyriausiasis kapelionas; 1997–1998 metais – Kauno Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios rektorius; Lietuvos partizanų, karių, šaulių ir tremtinių kapelionas; 1998–2000 metais – Kavarsko Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonas; nuo 2000 metų – Lietuvos partizanų vyr. kapelionas. Apdovanotas Vyčio Kryžiaus III laipsnio Ordinu; Partizanų I laipsnio Žvaigžde; Šaulių Žvaigžde; už kovą dėl žmogaus teisių apdovanotas JAV diplomu Detroite, Pueblo premija, Venesuelos II Grand Cordon apdovanojimu. Nušalintas nuo aktyvaus pastoracinio darbo Bažnyčioje, kasdien šv. Mišias jis aukoja viename savo buto Vilniuje kambarėlių, o sekmadieniais ir ypač per didžiąsias Bažnyčios ir Tautos šventes jis stovi tarp eilinių tikinčiųjų Vilniaus Arkikatedroje. Tačiau labiausiai jis rūpinasi savo žuvusių idėjos bičiulių partizanų atminimo įamžinimu. Lietuvos didvyrių partizanų atminimui Ukmergės rajone įkūrė parką Didžiosios Kovos apygardos partizanams; Kavarske žuvusiems partizanams pastatė keliasdešimt paminklų; jo pastangomis Didžiosios Kovos apygardos parke pastatyta 14 ornamentuotų kryžių partizanų atminimui; paminklai Partizano Motinai; Vietinės rinktinės generolui Povilui Plechavičiui; ornamentuoti kryžiai Šv. Tėvo Jono Pauliaus II; komunizmo – Blogio imperijos – griovėjo JAV prezidento Ronaldo Reigano bei gen. J. Juodišiaus atminimui. Parke prie Mūšos kiekvienais metais organizuojamos konferencijos, aptariamos aktualiausios Lietuvos problemos, brėžiamos gairės būsimiems darbams. Iki šiol mons. A. Svarinskas, negailėdamas sveikatos ir jėgų, kaip Laisvės kovos karys stoja ten, kur labiausiai reikia tiesos žodžio, gero patarimo, padrąsinimo ir paskatinimo; aplanko ir savo žvaigždėtąjį miestelį Viduklę.

Mons. A. Svarinskas apie savo gyvenimo kelią yra pasakęs: „Savo gyvenimą paskyriau Bažnyčios ir Tėvynės gynimui. Tokia paskirtis – didelė Dievo dovana“ (Ten pat, p. 702). Apibendrindamas savo straipsnį A. Žilinskas rašo: „Monsinjoro A. Svarinsko gyvenimas – ne tik Viduklės istorijos dalis, tai tarsi Dievui ir Tėvynei ištikimų Lietuvos sūnų ir dukrų kovų simbolis“ (Ten pat, p. 702).

© 2012 „XXI amžius“