Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atgarsiai
Krikščionybė
    šiandien
Pozicija

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Pogrindžio spauda ir Eucharistijos bičiuliai

Pranešimas, skaitytas kovo 16-ąją Seime vykusioje konferencijoje, minint „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ 40-metį

Edvardas ŠIUGŽDA

Man teko laimė užsiimti ta veikla, apie kurią šiomis dienomis plačiai kalbama. Galima būtų apie tų laikų įvykius pasakoti kokiu nors mokslinei konferencijai tinkamu būdu, tačiau tai neatskleistų anų laikų aplinkybių visumos. Mes, senieji, sovietiniais laikais pogrindyje ar pusiau legaliai dirbę asmenys, jau esame pamiršę daugelį momentų. Mes visi tada buvome jauni – ir kun. Sigitas Tamkevičius, ir kun. Alfonsas Svarinskas, ir tada inžinierius Vytautas Vaičiūnas, vėliau kunigas, ir jau seniai žuvęs kun. Juozas Zdebskis, ir ses. Gema Stanelytė, subūrusi tada ypač plataus ir veiklaus Eucharistijos Bičiulių (EB) sąjūdžio būrelius (idėjinis jų vadas buvo kun. Pranciškus Masilionis) ir daugelis kitų, tada pasiaukojusių kovotojų už laisvę ir nepriklausomybę, už tikėjimo laisvę, išėjusių į amžinybę ar net užmirštų nepriklausomos Lietuvos valdžios. Iš nelegalių būrelių veiklos atėjo ir Aleksandras Žarskus, giliai nagrinėjantis mūsų, kaip lietuvių ir kaip krikščionių, pasaulėjautą, įvairius jos niuansus, kurie ir dabar nežinomi ir net nesuprantami daugumai lietuvių katalikų. Būreliuose dalyvavo ir jiems istoriosofines idėjas skelbė Algirdas Patackas. Iš įvairių nelegalių būrelių atėjo ir Vidmantas Povilonis, puikiai išmanęs lietuvių–lenkų santykių istoriją, ir Šarūnas Boruta, ir Ričardas Repšys, ir Arimantas Raškinis, ir Vidas Abraitis ir kt. Ypatingas vaidmuo čia priklauso už mus keliomis dešimtimis metų vyresniam Vaclovui Šiugždiniui, vertėjui iš prancūzų kalbos. Gimęs 1911 metais, jis turėjo didelę gyvenimo patirtį, ne tik susipažinęs su prancūzų literatūra, tačiau nužemintas iki vidurinės mokyklos mokytojo pareigų, buvo apsuptas ne vien draugų ir gerbėjų, bet ir saugumo agentų.

Tada pogrindžio sąlygomis, kylant tautiniam ir krikščioniškam pasipriešinimui, vykdavo pusiau legalios ar nelegalios folkloro vakaronės, žygeivių išvykos, kūrėsi dainų klubai (dalyvavo Birutė Burauskaitė, Gema Bagdanavičiūtė, Zita Vanagaitė, Rimantas Matulis ir kt.), organizavosi nelegalūs ar pusiau nelegalūs būreliai, domėjęsi istorija, literatūra. Kartais ši veikla būdavo inicijuojama ar net organizuojama saugumiečių – taip būdavo lengva „susemti“ nepatyrusius, pogrindžio veiklos abėcėlės neišmanančius jaunuolius. Dažnai mes ir būdavome „susemiami“ netgi didelėmis grupėmis, nes išdavikui didelėje grupėje būdavo labai nesunku „ištirpti“. Net neaišku, kas labiau veikdavo tą jauną, tiesos ieškantį žmogų, pasiryžusį dirbti laisvės vardan. Daug davė ses. Ada Urbonaitė, nuo 1979 metų rengusi kultūrinį filosofinį leidinį „Rūpintojėlis“. Beje, po 1981 metais įvykusios kratos ir eilės tardymų, kuriuos vykdė KGB pulkininkas Aleinikovas (kurio sūnus, berods, dirba VRM), ses. Ada užsakė šv. Mišias už tą saugumietį, verčiantį ją išduoti bendraminčius, kurie yra jos pagalbininkai. Pogrindžio „Aušrą“ leido kun. Lionginas Kunevičius, kurio man, deja, neteko pažinti. Tik netiesiogiai, iš „Kronikos“ tekstų, pažinojau ir ses. Nijolę Sadūnaitę. Džiaugiuosi, kad pažinojau nors epizodiškai Petrą Paulaitį – jis dar 1956 metais, sugrįžęs iš kalėjimo, buvo subūręs jaunimo grupę. Beje, įdomus atvejis atsitiko Kauno Radijo matavimo technikos mokslinių tyrimų institute, kai man pasisiūlė nukopijuoti A. Šapokos redaguotą „Lietuvos istoriją“ bendradarbė Paulaitytė, pažinojusi kopijuotoją. Ji įkliuvo ir buvo tardoma. Saugumas galvojo, kad ji yra P. Paulaičio dukra. Keletą kartų aktyviai aiškintasi ir gal po metų nuspręsta, kad Paulaitytė neturi jokio ryšio su nenuilstamu Laisvės kovotoju Paulaičiu. Veiklūs Petrašiūnų EB grupės nariai buvo Aldona Raižytė ir neseniai miręs Saulius Kelpšas, rengęsis tapti kunigu. Kunigu tapo R. Repšys, aktyviai dalyvavęs EB veikloje, žygiuose.

Tais laikais labiausiai jausdavome tautiškos ir krikščioniškos spaudos alkį. Jį numalšindavo ne tik „Kronika“, „Aušra“, „Rūpintojėlis“, „Lietuvos ateitis“ ar „Alma Mater“, bet ir šiaip prieškarinė ar emigracijoje išleista spauda, literatūra. Buvau nedidelis, bet kažkiek svarbus sraigtelis toje dauginimo ir platinimo konvejerio veikloje. Dabar mes net neįsivaizduojame tokio laiko, kai negalima būdavo kopijuoti jokio paprasto lapelio, nebent darbe gavus viršininko vizą-leidimą. Tačiau mes daugindavome ir platindavome. Per dieną du kartus parsinešdavau „produkciją“ į namus ir du ar tris tūkstančius lapų suskirstydavome į knygutes. Visada būdavo grėsmė, kad netikėtai į butą įvirs saugumiečiai ir padarys kratą arba benešantį „produkciją“ sulaikys, iškratys – ir tada viskas. Dažnai galėdavo lemti menkas atsitiktinumas. Taip atsitiko 1986 m. gegužės 22 dieną, kai netikėtai apsireiškė saugumiečių krūva – net septyni vyrai ir viena moteris. Laimei, kad Šarūnas Boruta, vyskupo Borutos brolis (jau a.a.), viena diena anksčiau, t.y. gegužės 21-ąją, paėmė užsakytą padaugintą knygą – tai buvo, kiek pamenu, prieškarį išleista knyga iš jėzuitų istorijos. Arba kitas atvejis – 1984 m. sausio 24 dieną vykusio jaunimo susirinkimo Vilijampolėje metu apie 60 jaunuolių buvo „supakuota“ ir išvežta į miliciją asmens nustatymui. Į saugumo akiratį buvau patekęs dar 1972 m. gegužės mėnesį, kai per vadinamąsias kalantines faktiškai vyko jaunimo sukilimas. Saugumo priežiūra nusikaltusiems būdavo uždedama amžinai – ir tarnyboje karjera buvo žlugdoma, ir nuolatinis sekimas, provokacijos. Net 1989 metais, kai jau „siautėjo“ Sąjūdis, buvau išvarytas iš darbo už dalyvavimą 1987 metų mitinge prie A. Mickevičiaus paminklo.

Įsitraukęs į pogrindžio spaudos platinimą, vėliau rašiau į ją. Iš pradžių savo straipsnius perduodavau per kun. A. Svarinską, vėliau – per kun. S. Tamkevičių, dar vėliau – per ses. Juliją Kuodytę. Paskui – darbas su „Rūpintojėliu“, kurį leisdavo ses. A. Urbonaitė. Po kratos pas ją turėjau labiau saugotis, ji buvo tardoma. Aiškinomės, kas galėjo išduoti. Mūsų pastebėjimai sutapo – išdavikas vienas aktyvus žmogus. Nepriklausomybės metais, pravėrus KGB archyvus, pasitvirtino mūsų įtarimai – tai buvo agentas Pranas. Veikla EB būreliuose daug davė. Apie 1983 metus. ryžausi ir pats leisti nelegalų leidinį „Viltis“. Spausdindavo jį ses. Ada, nes tuo metu visur buvo kratos ir areštai – nebuvo kieno daugiau prašyti. Nors nedaug nuveikiau, bet KGB apdovanojo mane pravarde „Naglec“ – rus. „akiplėša“. Ko KGB neapkęsdavo, vadindavo ypač bjauriomis pravardėmis, pavyzdžiui: „Intrigant“ (kun. Bronius Laurinavičius), „Neispravimyj“ (rus. „Nepataisomasis“, kun. A. Svarinskas), „Fanatik“ – Vytautas Vaičiūnas, „Nelegal“ – kun. P. Našlėnas, „Krot“ (rus. „Kurmis“) – Robertas Grigas, „Naglec“ – a.a. kun. J. Zdebskis ir pan. Dar anksčiau vasarodami prie Molėtų ežerų buvome su žmona susipažinę su puikia maskviečių šeima – Feliksu ir Tatjana Kabakovais. Jie dabar jau tikriausiai iškeliavę Amžinybėn, tiesą sakant, jų nematėme nuo nepriklausomybės pirmųjų metų.

Kiek būdavo išdavysčių, sunku ir išvardyti. Svarbiausia, jos visos ir dabar paslėptos už sklandžiai uždarytų sovietinio KGB archyvo durų arba jas liudijantys dokumentai išvežti į Uljanovską, kad esant reikalui būtų akimirksniu sunaikinti. Jau minėjau agentą Praną. Jis pažinojo daugelį pogrindžio veikėjų, išmanė visą nelegalios spaudos rinkimo, gaminimo, platinimo eigą ir viską pranešdavo savo analitiniais pranešimais – taip jo skundus gyrė KGB karininkai (dabar jis yra vienos Kauno vidurinės mokyklos direktorius). Tada buvo labai energingas, aktyvus, pažinojo daugelį disidentų Kaune, Vilniuje ir kitur, išduodavo ir „Kronikos“, ir „Rūpintojėlio“, ir netgi liberalaus kairiosios krypties leidinio „Perspektyvos“ bendradarbius, ir Eucharistijos Bičiulius, ir vakaronių bei žygių dalyvius. Pranešdavo ir apie savo tėvą bei motiną – Lietuvos patriotus. Agentė Margarita, rinkdavusi žinias apie kai kuriuos kunigus ir mane, už savo paslaugas gaudavo po 20 rublių per mėnesį. Žmonės klausia, kodėl iš Lietuvos neišvežtos beveik visos kunigų agentų bylos. Mes nevertėme sovietinės valdžios, nors ji tik taip įsivaizdavo mūsų jaunatvišką darbą. Mes nesirengėme daryti revoliucijos ar sukilimo. Mus dirbti skatino jaunystės idealai: Lietuva turi būti nepriklausoma, turi būti reali spaudos ir tikėjimo laisvė. Gaila, kad kai kurie buvę bendraminčiai laisvės sąlygomis atsiribojo nuo idealistinių polėkių.

Šiuo platesniu emociniu žvilgsniu prisiminęs keletą savo pažįstamų, noriu pasakyti, kad kaip Simne ar Kybartuose su dideliais pavojais buvo leidžiama „Kronika“, taip kitose vietose – „Rūpintojėlis“, „Tiesos kelias“, „Viltis“, „Vytis“, „Laisvės šauklys“ ir, aišku, „Aušra“. Bendraujant ir veikant jaunimo grupelėse, teko daug ką pažinti. Pogrindyje drąsiai dirbo tokie žmonės, kaip kun. Stanislovas Kiškis, rašęs knygas apie jo aptarnaujamas parapijas (būtent taip sužinojome apie vyskupą kankinį Teofilių Matulionį), o ses. G. Stanelytė sujudino katalikiškąjį jaunimą – su Eucharistijos Bičiuliais ji ne tik plačiausiai dirbo Lietuvoje, bet vykdavo į tolimas misijas pas Pavolgio vokiečius, moldavus, gruzinus, ukrainiečius, o kun. J. Zdebskis lankė Sibire esančius kalinius ir tremtinius. Dirbo ir tokie patriotai, kaip gydytojas Povilas Butkevičius, Liudvikas Simutis, Kęstutis Genys, savo patriotine poezija „kišęs galvą liūtui į nasrus“, poetai Jonas Juškaitis su žmona Danute, kūrę filosofinę katalikišką poeziją ir platinę „Kroniką“. O kur dar Antano Terlecko Laisvės lyga?! Tik nepriklausomybės metais susipažinau su Pauliumi Petroniu, sukūrusiu pogrindinių spaustuvių tinklą. O štai kun. Robertas Pukenis 1985 metais išleido literatūrinę ontologiją, pavadintą „Nemuno Vaga“, kurioje buvo tremtinių ir partizanų prisiminimai ir kūryba, 1987–1989 metais pradėjo leisti „Lietuvos Aidus“ – visuomeninį literatūrinį žurnalą. Kova už žmonių protus ir sielas buvo sudėtinga, sunki, su laimėjimais ir tragedijomis – laivės netektimi, sveikatos praradimu, netgi mirtimi.

Matant, kaip laisvės sąlygomis daugybė vertybių netenka žavesio ar praranda prasmę, kyla eretiška mintis: Dievas ir buvo davęs tuos sunkius laikus, kad išmokytų mus stiprėti varge, kad savo dvasia mes pasijustume atsparesni už žymiai galingesnį priešininką, kad nejaustume baimės prieš jį. Kai neturėjome galimybės lietuviškas knygas ar laikraščius spausdinti savo krašte, vyskupas M. Valančius sukūrė knygnešių tinklą – niekur kitur pasaulyje nepakartotą fenomeną. Rizikuodami savo laisve, knygnešiai veždavo knygų ryšulius per sieną ir... dažnai patekdavo žandarams į nagus, o paskui – ir į tolimus sibirus. Mes, nuo 1940 metų patyrę okupaciją, sunaikinus partizanų pasipriešinimą, po kurio laiko pradėjome kovą spausdintu tiesos žodžiu. „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, paskui „Aušra“, „Vytis“, „Laisvės šauklys“, „Dievas ir Tėvynė“, „Pastogė“, „Rūpintojėlis“, „Viltis“, „Lietuvos ateitis“, „Tiesos kelias“, „Alma Mater“ bei kiti periodiniai tautiniai ir katalikiški pogrindžio, taip pat ir Vytauto Andziulio kruopščiu darbu suorganizuotos spaustuvės „ab“ leidiniai gąsdino okupacinę kolaborantų valdžią. Apie 1980 metus Lietuvoje ėjo arti 20 pogrindžio leidinių, ir KGB agentai su didžiausiu uolumu ieškojo po Lietuvą, visą Sovietų Sąjungą ir netgi po visą pasaulį (į Italiją, Vatikaną buvo siunčiami įgudę KGB agentai), ir bandė išsiaiškinti, kas leidžia lietuvišką spaudą ir prisideda prie jos platinimo. Aišku, tuometinis režimas turėjo pakankamai represinių jėgų, totalų sekimo tinklą, tad nesunkiai susidorojo su pogrindžio spaudos leidėjais bei platintojais.

Dabar galima galvoti, kad gal veltui darbavomės? Juk iškovoję ir išpuoselėję nepriklausomybę matome, kaip viską valdo pinigai. Man, kaip spaudos darbuotojui, rūpi vienas svarbus klausimas, niekaip neišsprendžiamas politikų jau beveik dvi dešimtis metų – Spaudos rėmimo fondas finansuoja dažniausiai konformistinę, kosmopolitinę, beveidę spaudą, teigdamas, kad viskas vyksta „pagal įstatymą“. Pagal kokį įstatymą? Kuo daugiau išleidžiame įstatymų, tuo labiau matome, kokie jie netobuli, kaip jie nutolę nuo teisingumo, nuo tiesos. O kas vyksta mūsų dvasinėje srityje? Štai neseniai vykusioje Kovo 11-osios šventėje vos išvengta didžiulės konfrontacijos su „įvairių žmonių“ renginiu (gėjų paradu). Kyla klausimas – nejaugi mūsų laisvės kovotojai, spaudos laisvės gynėjai, kalėję ilgus metus kalėjimuose ir lageriuose (mons. A. Svarinskas, Balys Gajauskas, „Kronikos“ redaktorius arkivyskupas S. Tamkevičius ir ypač už laisvę žuvę tūkstančiai mūsų partizanų), siekė laisvės iškrypėliškas nuostatas propaguojantiems ar nedorai spaudai? Įvairūs nesusipratimai, bendraminčių išdavystės tęsiasi ir dabar. Ir ne tik tokiais, mano įvardytais būdais. Argi daug kam Lietuvoje rūpi Kęstutis Jokubynas, kelis kartus kalėjęs, paskui ištrūkęs į laisvę ir per „Laisvosios Europos“ radiją pristatydavęs ir Simo Kudirkos tragiškąją istoriją, ir ilgamečio politinio kalinio B. Gajausko, net 37 metus praleidusio Gulaguose, beviltiškai herojišką kovą už tėvynės laisvę, per žmoną Ireną – pasiaukojusią moterį – perduodavusio ilgiausius kreipimusis iš ypatingojo režimo lagerio? Kovo 11-osios minėjime rašytojas Kazys Saja sakė: „Tie, kurie narsiai kartojo „čia stovėkim“, buvo sunaikinti, žuvo miškuose, tremtyje ir lageriuose. Kiti kaip nendrės linko ten, kur spaudė srovė, kur vėjas pūtė, priešas juos laikė savais. Garbė tiems, kurie liko stovėti. Kurie po daugelio metų sugrįžo, stengėsi atgaivinti Lietuvos upę ir per ją nutiesti tiltus į pasaulį“. Bet ar jie tiesiami teisingai? Vos atkūrus nepriklausomybę visi idealieji pogrindyje suformuoti ir tautai būtini spaudos laisvės principai buvo ne tik užmiršti, bet ir paminti. Per dvidešimt metų nuo tautai atstovavusios Sąjūdžio spaudos idealizmo pereita prie bulvarinės spaudos įsigalėjimo. Skundžiasi kultūrininkai, politikai ir kunigai, kad Lietuvą užplūdo bulvarinis skaitalas, kad nėra geros spaudos, bet vis vien visi susidomėję skaito... kosmopolitinę spaudą, o katalikiška spauda, ypač toji, kuri siekia ir tautinių vertybių, stovi ant sunaikinimo ribos. Jeigu prieškario Lietuvoje ėjo kelios dešimtys katalikiškų leidinių bendru kelių šimtų tūkstančių egzempliorių tiražu, tai dabar ant vienos rankos pirštų suskaičiuojamų katalikiškos krypties leidinių tiražai siekia vos vieną kitą tūkstantį egzempliorių. O kas dabar, laisvės sąlygomis, skaito šviesųjį Stasį Ylą ar gilųjį Antaną Maceiną, kurių kūriniai tada, sovietiniais ateizmo metais, buvo labai godžiai skaitomi, slapta dauginami, kiekvieną minutę rizikuojant pakliūti į saugumiečių rankas? Jeigu jų raštai dabar ir išleidžiami, tai tik kelių šimtų egzempliorių tiražu, ir dulka knygynų lentynose. Lietuva tampa šalimi, mažiausiai skaitančia lietuvišką spaudą, kurioje beveik neliko rašytojų – tautiškos minties puoselėtojų. Visus juos į savo centrifugą įsiurbė kosmopolitinis pasaulis. Kai kurių viešosios nuomonės apklausų duomenimis, katalikišką spaudą skaito tik trys procentai Lietuvos gyventojų, tačiau sklinda įvairių sektų spauda ir literatūra – ją skaito net 17 proc. Lietuvos gyventojų. Visas sunkiomis okupacijos sąlygomis uždirbtas kapitalas pradingo kaip gražus sapnas. Keisčiausia, kad niekas dėl to nesisieloja. Katalikai iš viso nesutaria tarpusavyje, ar Lietuvai reikia katalikiško dienraščio. Taip palengva dingsta mūsų puoselėtos vertybės.

© 2012 „XXI amžius“