Jo pareiga buvo viena: tarnauti Lietuvai
Kovo Vienuoliktoji. Kovo 9-osios, savo Brolio gimtadienio rytą, perskaičiau Jūsų, gerb. XXI amžiaus Redaktoriau, straipsnį (XXI amžius, Nr. 7) apie Ambasadorių Algirdą Žemaitį. Pradėjau laišką Jums, bet buvo per sunku grįžti į tuos skaudžius Brolio gyvenimo momentus. Todėl pratęsiu dabar, kovo 11-ąją. Pirmasis įspūdis, perskaičius Jūsų straipsnį-nekrologą, skirtą mano Broliui, buvo beveik svaiginanti nuostaba ir didžiulis palengvėjimas. Pagaliau! Buvau jau liūdnai susitaikęs su mintimi, kad su tomis keliomis sausomis eilutėmis, kurias skelbė kai kurie laikraščiai, viskas ir pasibaigs, taip pat ir visas, išskirtinai spalvingas, vieno žmogaus gyvenimas. Mūsų tėvui Vincui buvo šiek tiek geriau. Straipsnių apie jį buvo daug, net knyga ir paminklo prie Kazlų Rūdos urėdijos (dabar Miško muziejaus) planai. Visa tai taip pat dabar jau seniai nutilo. Nors prieš dvi dienas aš dar visiškai nežinojau, kad Algirdo žmona Jadzė-Vanda, tą jo gimimo ir mirties sukaktį (ir Kovo 11-ąją) minėjo netoli Vilkaviškio esančioje Algirdo tėvo Vinco vardu pavadintoje Žaliosios mokykloje.
|