|
Jo pareiga buvo viena: tarnauti Lietuvai
Kovo Vienuoliktoji. Kovo 9-osios, savo Brolio gimtadienio rytą, perskaičiau Jūsų, gerb. XXI amžiaus Redaktoriau, straipsnį (XXI amžius, Nr. 7) apie Ambasadorių Algirdą Žemaitį. Pradėjau laišką Jums, bet buvo per sunku grįžti į tuos skaudžius Brolio gyvenimo momentus. Todėl pratęsiu dabar, kovo 11-ąją.
Pirmasis įspūdis, perskaičius Jūsų straipsnį-nekrologą, skirtą mano Broliui, buvo beveik svaiginanti nuostaba ir didžiulis palengvėjimas. Pagaliau! Buvau jau liūdnai susitaikęs su mintimi, kad su tomis keliomis sausomis eilutėmis, kurias skelbė kai kurie laikraščiai, viskas ir pasibaigs, taip pat ir visas, išskirtinai spalvingas, vieno žmogaus gyvenimas. Mūsų tėvui Vincui buvo šiek tiek geriau. Straipsnių apie jį buvo daug, net knyga ir paminklo prie Kazlų Rūdos urėdijos (dabar Miško muziejaus) planai. Visa tai taip pat dabar jau seniai nutilo. Nors prieš dvi dienas aš dar visiškai nežinojau, kad Algirdo žmona Jadzė-Vanda, tą jo gimimo ir mirties sukaktį (ir Kovo 11-ąją) minėjo netoli Vilkaviškio esančioje Algirdo tėvo Vinco vardu pavadintoje Žaliosios mokykloje.
Jūsų straipsnis išsamus ir tikslus. Ir nuostabu, kad mane jis kaip tik kovo mėnesį pasiekė. Straipsnio pradžioje minite prieš porą metų spausdintą kitą straipsnį. Prieš metus, kovo mėnesį, jis dar buvo Vilniuje. Atvyko sausio devintąją, bet, medicinos pagalbos nesuradęs, jis Vilnių ir Lietuvą paskutinį kartą paliko 2011 m. kovo 27-ąją.
1990 m. kovo 11 dienos jis niekados neužmiršo. Kadaise ta diena jam tikrai buvo gal pati aukščiausia jo gyvenimo viršūnė (po 50 metų!..) visų Lietuvos laisvės svajonių ir vilties kada nors konkrečiai dirbti Lietuvai išsipildymas!
Tačiau tas išsipildymas buvo staiga ir visai nelauktai nutrauktas 1999 m. liepos 12-ąją... Kaip sovietinių išvežimų metais, egzekucinei komandai pasibeldus į duris... Atostogos tada jau buvo įpusėjusios. Algirdas, kaip įprastai, jau galvojo apie rudenį ir ruošėsi vykdyti savo įsipareigojimus Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijai (FAO) dalyvauti ar vadovauti įvairioms komisijoms. Kartu, žinoma, jis laukė ir žinios, kas gi bus jo viso ne septynerių, bet trisdešimt vienerių metų darbo paveldėtojas. Pasirengęs jį su dideliu džiaugsmu priimti, su FAO vadovais bei darbo draugais supažindinti ir formaliai, gal ir su mažute iškilme (į kurią tikrai įsijungtų ir FAO vadovybė) jam savo pareigas perduoti greičiausiai jau metų pabaigoje ar kitų pradžioje.
Staiga, per keliolika minučių, visa tai buvo iš jo atimta! Staiga jis liko vienui vienas ant tuščio lauko... Be jokios priežasties, be jokio paaiškinimo tada ar vėliau... Net atsisakant su juo iš viso susitikti. Kodėl?.. Už ką?.. Kol pagaliau atsisakė ir jo paties širdis...
Papildydamas jūsų straipsnį galiu štai dar ką prisiminti. Algirdas ir jo viso gyvenimo auka Lietuvai dabar už viską svarbiau. Jį gerbdavo visi; nemėgo tik sovietai ir URM. Korėjoje 19521954 metais jis buvo vienas iš nedaugelio lietuvių, kurie su sovietine armija kovojo ginklu. Tačiau Lietuvos URM, ypač jo darbo pradžioje, galbūt atrodė, kad jis per daug žinojo, yra gal jiems davęs per daug, nors ir svarbių, bet visai neprašytų patarimų...
Korėjoje nuoširdi ir artima draugystė su daugybe laisvojo pasaulio kraštų atstovų buvo jo pirmoji diplomatinė mokykla. Ji susijusi su karo žvalgybos mokyklos baigimu. Jau daug vėliau, iš dalies dėl šios patirties, 1966 metais jam buvo pasiūlyta dirbti Amerikos Valstybės Departamente tirti ir aiškinti karo metu įvairių firmų padarytus finansinius nusikaltimus. Vienas jo viršininkas po poros metų draugiškai patarė Vašingtone per ilgai neužsibūti, nes pats per daug žinai! (tai reiškė, kad gali likviduoti nusikaltėliai...).
Romoje pasijuto laimingas, atradęs savo gyvenimo pašaukimą: aukščiausiu lygiu, protingai, geriausiu būdu padėti viso pasaulio labiausiai vargstantiems žmonėms. FAO organizacijos šūkis Fiat panis! (lot. Kad būtų duonos!). A. Žemaitis šį šūkį rūpestingai vykdė 24 metus, kol tas pats tikslas atvedė jį į Lietuvą. Nesunkiai galima būtų iš URM gauti medžiagą, ką jis per septynerius metus Lietuvos žmonėms padovanojo. Pati URM to tikrai nedarys...
Algirdas pas savo sūnų Aleksį ir dr. Antano Razmaus dukrą Ramoną į Čikagą iš Vilniaus atskrido kovo 27 d. Sveikata dar neatrodė ypatingai bloga tik greitas nuovargis ir apetito stoka. Porą mėnesių tęsė chemoterapiją, planavo jau rudenį būti Italijoje, o sausį vėl Vilniuje... Bet gegužės 25 d. skubiai buvo išvežtas į ligoninę: širdis, plaučių uždegimas, kraujo užkrėtimas... Tikrai nuostabu, kad išlaikė; ir su geriausių specialistų bei vaistų pagalba po trijų mėnesių sugrįžo į namus. Čia po beveik keturių mėnesių mirė... Ne ligoninėje, bet taip, kaip norėjo, savo namuose!
Balandžio pabaigoje jis dar pasiuntė savo paskutinį atsiliepimą spaudai Aage Myhre į portalą VilNews (http://vilnews.com/?p=5009). Savo mintis jis baigia sakiniu: I might add that for me it was easier to obtain an audience with the Pope, than with a Minister for Foreign Affairs of Lithuania (angl. Galiu pridurti, kad man buvo lengviau gauti audienciją su Popiežiumi nei su Lietuvos užsienio ministru). Ar galėčiau pastebėti, kad iš šio sakinio būtų galima net daryti išvadą, jog brolis Vilniuje pasimatymą su ministru Ažubaliu jau buvo suspėjęs sutarti? Abejoju. Bet tai būtų labai reikšminga, nes jis buvo visiškai įsitikinęs, kad gyvas pusvalandžio pokalbis akis į akį, be raštinės tarnautojų tarpininkavimo, visas problemas pagaliau išspręs.
Dar kartą perskaičiau Jūsų straipsnį. Jame tiek daug, kad neužtektų ir ilgoko pokalbio. Viskas tiesa. Straipsnyje klausiate: ar galima paviešinti. Po tos 1999 m. liepos 12 dienos jam buvo patariama tuoj pat patraukti URM į tarptautinį teismą. Jis griežtai atsisakė, nes tai (t. y. paviešinimas) pakenktų jo mylimos jaunutės Lietuvos prestižui... Tik paaiškėjo, kad jo paties prestižo nepaisė niekas. Priešingai. Vietoj dėl savo amžiaus ir savo paties prašymu jis buvo atleistas į pensiją jis kažkodėl staiga, pačiame vidurvasaryje buvo atleistas iš darbo.
Galbūt tos Jūsų minimos komisijos sudarymo planai ir tikslai kada nors paaiškės. Tiek to. Nes iš tikrųjų aš tiktai noriu už šį Jūsų straipsnį labai Jums padėkoti. Aš svajojau apie kada nors ką nors panašaus. Bet neturėjau vilties.
Su džiaugsmo ir sėkmės linkėjimais,
Kęstutis Žemaitis
© 2012 XXI amžius
|