Kūrybos
horizontuose

2012 metai

Bernardas Brazdžionis – Jonas Juškaitis

Laiškai 1982–2002 metais

(Tęsinys. Pradžia 2011 m. nr. 88, 90, 92, 94, 2012 m. nr. 9)

B. Brazdžionio atsiųstoji nuotrauka (iš kairės): Bernardas Brazdžionis, Alė Rūta ir Juozas Kralikauskas Vistoje, po sodo laurais

84.9.12

Malonus Kolega,

ką tik gavau Jūsų puikų, įdomų laišką ir porą knygų – „Su volungės balsu“ ir „Dešimt žodžių jazmino žiedui“. Nepaprastai esu dėkingas. Taip pat ačiū už jautrius įrašus ir autografus. Tatai labai vertinu.

Ta diena man pasidarė, nors jau ir ruduo, tarytum poezijos pavasario šventė.

Poezijos rinkinys „Jazmino žiedui“, kaip ten beatrodytų autoriui, išleistas gražiai, estetiškai; patinka gerai stilizuoti knygos ir skyrių vardų žodžiai, taip, kad nereikia net piešinėlių, kurie kartais, dailininkams ieškant „originalumo“ (bedugnėj didelėj viršelis – sunki, grubi cementinė architektūra, ar „apuoko valanda“ – viskas lyg paimta iš „Šluotos“…), reikalą tik sugadina ir poezijai kenkia.

Popieriaus taupymas labai pakenkė daugeliui poezijos knygelių, ypač pirmųjų, jau esame atpratę nuo XIX šimtmečio eilėraščių sugrūdimo (kelių) į vieną puslapį: eilėraštis skaitant reikia ir visas matyti: jis turi turėti ir savo erdvę.

Nusiųsčiau savo šiais metais išėjusią mažiesiems Vytės Nemunėlio rinktinę, bet tuo tarpu įrašau tik dedikaciją:

Kai pasauly tvinsta
Marios melo, dujų,
Gera nusikelti
Į dienas mažųjų, –

Kur margi drugeliai,
Kur purienų pievos,
Kur pavasarėlio
Baltos tetos – ievos;

Kur linksmai skardena
Gintaro kregždutė,
Kur buvai laimingas,
Kur norėtum būti;

Riešutus kur dalo
Dėdė rudenėlis,
Kur ne vieną gavo

Vytė NEMUNĖLIS

Malonus kolega,

sveikinu su šventėmis ir naujaisiais metais! Linkiu kūrybinės nuotaikos ir sėkmės. Laukiu naujos poezijos periodikoje.

Šie, besibaigiantieji, metai mūsų šeimai atnešė didelį skausmą ir nesibaigiantį liūdesį: staigi sūnaus mirtis (natūrali, ne katastrofa – širdies smūgis) prislėgė mudu su žmona, ir vis dar neatsigaunam. Anksčiau ir mums, kad ir seniems, kapai buvo tolima svetima vietovė, dabar ten takas jau pramintas, takas, jungiantis šiapus su anapus. -

Turėčiau gal parašyti apie jūsų kolegų viešnagę šiose pakrantėse. Bet gal jie patys jau pasipasakojo? Buvo įdomus susitikimas. Dalį jų programos net į juostelę užsirašiau.³⁹ Nežinau, kiek užsimezgusi draugystė užtruks neužgesusi, kaip su kai kuriais rašytojais, anksčiau čia sutiktais, bet užmiršti neužsimirš. Dar kartą geriausi linkėjimai!

Kolegiškai
Bernardas Brazdžionis
1985.

³⁹ Užsimenama apie 1985 metais iš Lietuvos per „Tėviškės“ draugiją atsiųstą kultūrininkų delegaciją. „Bedugnėj didelėj“ (1984) V. Baltuškevičiaus, „Apuoko valanda“ (1984) – A. Mikutos knygų viršeliai.

Didžiai Gerbiamas Brangus Poete,

džiugu buvo gauti laišką su nuotrauka, kurioje visas būrys rašytojų, susispietusių apie Vytę Nemunėlį. Geros nuotaikos pagautas, drįsčiau prašyti netgi daugiau (jei nesudaryčiau sunkumų ir bereikalingai netrukdyčiau) – kokios nuotraukos iš rašytojų susibūrimų pas jus (įdomu būtų pamatyti kartu su Jumis, sakysime, A. Vaičiulaitį, J. Aistį ir kitus).⁴⁰

Šioje nuotraukoje man kiek mažiau girdėtų nedaug. A. Kairys ir Č. Grincevičius, jei neklystu, yra pradėję spausdintis Lietuvoje dar prieš karą. Pas mus apie juodu daug ir visaip rašoma. Jų kūrybos nesu skaitęs, todėl iš prigimties „neviernas Tamošius“, kokių išvadų vien tik iš informacijos nesu pasidaręs. A. Tyruolį gerai žinau. Vertė ir pats bandė plunksną. Man taip pat teko versti kūrybos tų pačių poetų (daugiausia vokiečių ir austrų – Gėtės, Šilerio, Georgės, Rilkės, Traklio ir kt.). A. P. Bagdono tarmiškų eilių esu girdėjęs po vieno kultūrininkų susibūrimo pas jus. Nuo tada juo susidomėjau. Iš informacijos mūsų spaudoje girdėti ir kiti čia esantieji.

O K. Bradūnas!.. Viešpatie, man jis jau klasikas (esu pasiuntęs jam „Dešimt žodžių jazmino žiedui“, gavau ir šiltą laiškelį). Jo, tada jauno poeto, rinkiniai „Vilniaus varpai“ ir „Pėdos arimuose“, jau mano paties nusipirkti, – maždaug nuo 1942–1943 metų pradėjau svečiuotis knygyne. Be to, visa anų laikų periodika man buvo prieinama iš mažens, taigi su K. Bradūno eilėraščiais „Naujojoje Romuvoje“, „Židinyje“, „Dienovidyje“, „Kūryboje“ ir kitur. Jis natūraliai man atėjo į lietuvių poeziją su karta po kartos.⁴¹

Žinau iš tų laikų ir J. Švabaitę. Po „Draugo“ premijos dabar apie ją prabilo mūsų spauda. Visa plejada jaunųjų, pradėjusių spausdinti savo eiles „Ateities spinduliuose“ ir „Ateityje“, mane labai domino. Kur jie? Ar išliko gyvi per karus? Kur atsidūrę? Domėjausi visų krypčių rašytojais, kieno kūryboje tik rasdavau meno krislą. Berods, tik vienas beletristas P. Rimkūnas⁴² 1944 metais Vienoje žuvo nuo bombos (be V. Mačernio Lietuvoje). „Žemininkai“ jau mano augime Lietuvoje mynė savo pirmas tvirtas pėdas į literatūrą. Daug jų kartos žmonių kaip kūrėjai vėliau subrendo svetur.

O jūsų karta nuo mokyklos metų man buvo chrestomatinė, fundamentali savo ieškojimais, net įdomesnė už ankstesnes. S. Nėries, J. Aisčio (kuris man Jonas Kuosa Aleksandriškis, nes jo „Poezija“, išėjusi 1940 metais, pateko tiesiai į mano, godaus skaitytojo, rankas ir taip man tiko prie to meto Lietuvos), A. Miškinio ir Jūsų pastangomis tikrai kūrėsi lietuvių poezijos aukso amžius, dalyvaujant šiame procese ir „Vainikų“ didiesiems poetams, ir jaunesniesiems. Mano manymu, kai kur netoli jūsų kartos ir „vienišas vilkas“ H. Radauskas. Dėl eilių brandumo ir „poezijos aukso koeficiento“ jose jis jau turėjo būti „Antruosiuose vainikuose“, juo, o ne V. Sirijos Gira, K. Binkis turėjo užbaigti tą 1936 metų antologiją. Nebent jeigu jos rengimo metu „Fontanas“ (1935) dar buvo spaudoje. Po „Fontano“ periodikoje H. Radauskas spausdino eilėraščius. Beveik visas antrasis rinkinys „Strėlė danguje“ pabertas Lietuvoje po įvairius leidinius iki pat 1944 metų.⁴³

V. Ališas mane stebino. Skaičiau jo eilėraščių „Dienovidyje“, „Židinyje“, „1942 metų literatūros metraštyje“ (beje, labai įdomioje Jūsų suredaguotoje knygoje). Jei neklystu, paskutinį kartą Lietuvoje jie nuskambėjo iš antrųjų, 1944 metais išleistų, šiauliškių „Varpų“. Skaičiau ir „Sao Bento varpus“. Lietuvio akimis mistiškos sielos pamatyta pietų egzotika ir estetiškai gražiai išreikšta. Net iš pačių brazilų poetų (kiek, deja, jie man žinomi) toks gaivus gal tik Gilermo de Almeida.⁴⁴ Ypač mane žavėjo Ališo eilėraštis „Ant Korkovado žydi gėlės“. Džiaugiausi vėliau radęs iškeltą jį ir A. Vaičiulaičio (man autoritetingo literatūros vertintojo) recenzijoje „Židinyje“. Tai padėdavo pasitikėti savo skoniu. Labai seniai, 1940 metais, „XX amžiuje“ esu radęs žinutę, kad du lietuvių poetai Pietų Amerikoje S. Bakšys (apie kurį esu Jums rašęs) ir V. Ališas paruošė spaudai savo lyrikos rinkinius. Žinoma, jie per karą nepasirodė. Tiek ir težinojau tada apie V. Ališą – tik iš kūrybos. Dabar žinių apie jį užtektinai enciklopedijose, informaciniuose leidiniuose. O tada nebuvo. Kai dirbau „Lit. ir mene“, man apie jį yra pasakojęs velionis J. Keliuotis, su kuriuo daug tada tekdavo pasikalbėti apie literatūrą bei rašytojus.

Kad pernai išleista V. Ališo poezija, girdėjau. Girdėjau, kad išleistas ir P. Karužos storas tomas su amžininkų atsiminimais. Abiem knygom įvadus parašęs A. Vaičiulaitis. P. Karužą, anksti mirusį, žinau iš prieškarinių leidinių ir Jūsų parengto tada pomirtinio jo rinkinio „Giesmės apie daiktus ir žmones“. Tikriausiai, tiek V. Ališo, tiek P. Karužos dabartinėse knygose daug įdomaus.

Mano bičiulis literatūros mokslininkas bei kritikas Vytautas Vanagas parašė enciklopedinį bibliografinį lietuvių rašytojų žodyną – nuo raštijos pradžios iki šių dienų. Jame įtraukti visi be išimties mūsų rašytojai. Ne tik žymiausi, bet ir visai nežymūs – kas tiktai kada yra išleidęs bent vieną knygą. O jei kurio publikacijos spaudoje vertingesnės, ir be knygos. Tokio žodyno dar nesame turėję. Pagal apimtį. Kad leidinys per daug neišsiplėstų, kūrybos vertinimo atsisakyta, palikta literatūros tyrinėtojams, be to, ir patys faktai kalba už save. Žodyną numato išleisti „Vagos“ leidykla (ar vardyną, kaip jį pavadinti?). Tai daugelio metų kruopštus darbas. Dieve duok, kad jis išeitų.

Tikiuosi ir toliau prie progos sulauksiąs iš Jūsų malonaus laiško. Siunčiu širdingiausius sveikinimus ir Šv. Velykų Aleliuja!

Jūsų J. Juškaitis
Vilnius, 1985 IV 3

⁴⁰ 1985 metais rytojus dar buvo neaiškus, todėl visos žinios, knygos, nuotraukos, užuominos, net pats susirašinėjimas išliko kaip relikvija.

⁴¹ Su Alfonsu Tyruoliu (A. Šešplaukiu) teko susipažinti 1994 metais Vilniuje ateitininkų suvažiavime. Vilniuje abu su žmona Danute susitikdavome ir Juliją Švabaitę, bendravome, keitėmės knygomis, susirašinėjome. Č. Grincevičius su autografais atsiuntė savo knygas „Vidurnakčio vargonai“, „Vidurdienio varpai“, „Geroji vasara“, „Vyskupo katinas“, Juozo Brazaičio „Raštų“ šešis tomus. Ypač daug bendravome su Kaziu Bradūnu, kuris, be knygų, siuntinėdavo ir „Draugo“ savaitinį kultūrinį priedą „Mokslas, menas, literatūra“. Jo pirmieji rinkiniai vokiečių okupacijos metais išliko tik atskirais egzemplioriais („Vilniaus varpai“ gavau iš Juozo Tumelio,  „Pėdos arimuose“ turėjau savo, aprašiau istoriją ir kun. J. K. Matulionio egz. „Lyroje ant gluosnio“, tik ten korektūros klaida – Žitomiras turi būti Ukrainoje, ne Baltarusijoje, p. 489).

⁴² P. Rimkūno knygos „Kiemėnų kaimas“, „Našlaitėlė“ jau buvo mano nusipirktos. Apie Rimkūną parašiau „N. Židinyje-Aiduose“ („Vienintelė auka“), perspausdinta knygoje „Lyra ant gluosnio“ (1998). Susirašinėjau su jo dukterimi Bagdoniene, gyvenančia Klaipėdoje, „Dienovidyje“ paskelbiau Rimkūno kapo nuotrauką Vienos kapinėse. Jis bendravo su Brazdžioniu Kaune Maironio muziejuje karo metais.

⁴³ „Židinyje“ 1938, 1939, 1940 metais „Dienovidžiuose“, 1943 ir 1944 metais „Varpuose“, „1942 metų literatūros metraštyje“, paskutiniame 1944 metų „Kūrybos“ numeryje, rusams užimant Kauną nespėtame išleisti, bet atspaudas iš spaustuvės išneštas (su Radausko eil. „Angelas ir sesuo Angelika“, Mažvydo bibliotekos rankraštyne). Viskas perskaityta dar iki J. Tumeliui gaunant 1958 metais „Strėlę danguje“, iki egzodinių „Eilėraščių“ (1965) ir „Lyrikos“ išleidimo sovietinėje Lietuvoje.

⁴⁴ Neaišku, koks brazilų ar portugalų autorius turėtas galvoje. Po šitiek metų. Čia užuomina į V. Ališo eilėraštį „O extrangeiro“ 1938 metų „Dienovidyje“ (p. 436) su tokiu prierašu:

Jis žvelgia kartais į mus iš anapus veidrodžio.

Pagal Giulherme de Almeida.

Tačiau tikriausiai kalbama visai apie kitą autorių – brazilų poetą Castro Alves (Antonio de Castro Alves, 1847–1871), su kuriuo tada susidurta.

Gerokai vėliau, nepriklausomybę atkūrus, apie V. Ališą Pietų Amerikos poezijos fone teko kalbėti su Povilu Gaučiu (padovanojusiu ir savo vertimų antologijas „Atogrąžų saulė“, „Lianų liepsna“, taip pat Europos – „Atgimusi daina“, „Naujieji vėjai“, rankraščiu leidusiam perskaityti portugalų poeziją).

© 2012 „XXI amžius“