|
Šaukiu į tavo, Lietuva, gelmes...
Atviras laiškas ne valstybės vadovams
Neris Karpuškaitė-Akelaitienė,
režisierė
Šaukiu į tavo, Lietuva, gelmes,
Šaukiu į tai, kas laužta nepalaužta.
Šaukiu į tavo miegančias sakmes,
Į žemę žalią ir į Dangų aukštą...
Nusistebėk, mieloji, pastebėk,
Kad neatradę mes tave paliekam...
Ir netylėk, žemele, netylėk,
Nuščiuvus paukščiui, pračiulbėki slieku...
Šaukiu į tavo švytinčias rasas,
Kuriom nusėti išpudruoti skruostai.
Man skauda tavo kerpamas kasas...
Tave man skauda, paskutinis uoste...
Šaukiu tave, kad nepamest vilties,
Rėkiu tavam miške aš pasiklydau...
Uždėk man savo vėtrą ant peties,
Kad susivokčiau, jog lemi man skrydį...
Šaukiu Tave, nes, tiesą sakant, esu bepametanti viltį. Vienas po kito kyla klausimai... Šita besirikiuojančių klausimų eilė driekiasi žmogui, priėjusiam ribą. Savo pusamže patirtimi žvelgiu į tai, ką regiu, ir jaučiuosi prievartos fiestoje visiškai nepatyrusi, nes ne aš, o mano pusbroliai buvo nukankinti pokario Dzūkijos miške, ne aš, o mano dėdė buvo sukapotas ir pakastas po Daugų Valstybinio Saugumo išviete, ne aš, o mano trisdešimtmetis tėvas visus dantis prarado Vorkutos volframo kasyklose... Ne aš, o politinio kalinio žmona mano motina raudojo šantažo būdu išprievartauta įstoti į partiją... Ne man, o jai, dvidešimtmetei, iš rankų išplėšė slėptą aštuonerių metų žydaitę Gesę... Ne aš, o ji Kaišiadorių geležinkelio stotyje klykdama bėgo paskui mirties ešeloną... Ne aš, o mano tėvas vienas prisigėręs verkė, kai pasakiau, kad noriu būt geriausia komjaunuolė... Aš viso to nepatyriau, aš tesu pienburnė žiaurumo patirty, todėl styrau dabar kaip vaikas, lyg ir suvokiąs reiškinio kontūrus, bet nesugebąs suprasti, kodėl, už ką ir vardan ko?..
Nebus visuotinės pasaulio pabaigos, kiekvienam ji bus asmeninė. Kadaise, atsisakydama solidžios ir net pakankamai finansiškai pelningos kūrybinės sutarties, išdidžiai pasakiau: Mano pavardė jūsų tikslų kontekste nedera. Ką daryti, jei šiandien panašią nuostatą noriu pareikšti valstybei. Aš nebežinau, kaip toliau gyventi, nes visa, ką aš laikau gėriu, mano valstybė laiko blogiu. Tai, ką aš laikau tiesa, mano valstybė laiko melu. Tai, ką aš vadinu melu, mano valstybė deklaruoja kaip tiesą.
Aš nesutinku gyventi valstybėje, kurioje senelius, ginančius anūkę, ruošiamasi teisti, mat, valstybė nusprendė, kad jie privalo su šypsena ir džiaugsmu išlydėti vaikaitę į gedulo vainikais paženklintą nežinią.
Man nepriimtina valstybės pozicija, kuomet jauną, narsią merginą, nepabūgusią pasipriešinti smurtui ir sustabdžiusią vaiko kančias, ruošiamasi bausti, mat, drąsos potencialą panaudojo ne pagal paskirtį. Ji privalėjo ginti valstybės, stovinčios už teismų sprendimų, interesą. Ji nusikalto, nes gynė ne valstybę, o vaiką.
Man negražu, kai žmogaus vertę lemia gebėjimas būti rinkėju bei mokesčių mokėtoju. Man nepriimtina valstybės nuostata, kai liudininkas vaiko sąmonėje nustelbia jo žmogišką vertę.
Geroji žinia tiktai ta, kad savaitės įvykių kaleidoskope nusipelniusių asmenų valstybės aprobuoto svarbiausio vaikų psichiatro, pagrindinio protingojo vaikų psichologo (nesvarbu, kad nesurezgančio trijų žodžių be lapelio, užtat koks puikus buvo jo Savaitės BE PATYČIŲ finalinis akordas), nepamainomos Vaikų teisių apsaugos tarnybos generalinės matronos, kažkokio panašaus į pusšliužį policininko bei nelaimingos, galimai reinkarnavusios į antstoles, Buchenvaldo SS vaikų dujų kamerų specialistės ir kitų dvasiškai nuskriaustųjų baimės traukuliukais nusėtas fizionomijas nustelbė vienas gražus, šviesus jaunas veidas, surikęs: Pasitraukit nuo vaiko!
Mūsų valstybė šį veidą nubaus kaip nederantį bendrame kontekste, kaip nevykdantį teismo sprendimo, bet kaip gi tai menka, žema ir smulku, nes humaniško poelgio grožis yra nenubaudžiamas, akimirksniu jis įgyja amžinąjį imunitetą ir tampa galinga jėga.
Nesiruošiu priklausyti jokiai partijai, faktus apie giminės praeitį išsakau pirmą kartą, ne savanaudiškai, o tiktai kaip žmogus, parmuštas emocinio šoko. Nepažįstu nė vieno valstybinės netiesos daugiaveiksmio spektaklio dalyvių ir nesiruošiu jų pažinoti. Bet pažįstu daugelį psichologų, gydytojų, pedagogų, menininkų, mąstančių žmonių, kurie jaučia tą patį kaip aš, tik dar nepribrendo prabilti.
© 2012 XXI amžius
|