Pirmasis puslapis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Nepaklusnumas prieštarauja Bažnyčios atsinaujinimui

Mindaugas BUIKA

Per aukotas Paskutinės vakarienės šv. Mišias popiežius Benediktas XVI tradiciškai plovė dvylikos kunigų kojas, kaip tai Jėzus darė savo apaštalams

Kunigystės pažadų prasmė

Tarp popiežiaus Benedikto XVI sakytų homilijų per jo vadovautas praėjusios Didžiosios savaitės ir Velykų švenčių pamaldas ypač didelio tarptautinio dėmesio susilaukė Šventojo Tėvo mintys, išsakytos  Didžiojo ketvirtadienio rytą Šv. Petro bazilikoje, celebruojant Krizmos šv. Mišias. Jose Popiežius, kaip Romos vyskupas, kartu su  koncelebravusiais beveik dviem tūkstančiais šios diecezijos dvasininkų, atnaujino šventimų dieną duotus kunigystės pažadus. Homilijoje Benediktas XVI dar kartą pabrėžė išskirtinę ištikimybės tiems pažadams svarbą, kartu neįprastai griežtai sukritikuodamas dabar pasitaikančius neklusnumo atvejus, neretai pristatomus kaip, neva, Bažnyčios atsinaujinimo iniciatyvas.

Problema ypač aktuali ir dėl to, kad tos liberalios Bažnyčios pertvarkos paskatos motyvuojamos prisidengiant šiemet 50-ąsias metines minimo Vatikano II Susirinkimo „dvasia“, tarsi iškėlusia radikalių permainų būtinumą, prisitaikant prie šiuolaikinio gyvenimo poreikių, kartais netgi prieštaraujant paties Jėzaus mokymui. Todėl neatsitiktinai, pradėdamas balandžio 5 dieną aukotų Krizmos šv. Mišių homiliją, Šventasis Tėvas priminė, jog įvedimas į Jėzaus Kristaus kunigystę reiškia „pašventinimą tiesa“ (plg. Jn 17, 19). Išganytojas, kuris pats yra Tiesa, „mus pašventino, taigi galima sakyti, visam laikui mus atidavė Dievui, kad galėtume siūlyti vyrams ir moterims savo tarnystę, kuri eina iš Dievo ir veda į Jį“, kalbėjo kunigams popiežius Benediktas XVI.

Todėl šiandien, anot Šventojo Tėvo, yra visiškai natūralu klausti, kiek tie šventimų pažadai suderinti su kunigo kasdieniu gyvenimu, atsisakant savęs dėl šventų pareigų Kristaus Bažnyčiai, vienijantis su Atpirkėju, „kuris atėjo tarnauti, o ne tam, kad jam būtų tarnaujama“. Toliau homilijoje, akcentuodamas  žinomą, kartais dramatišką situaciją Bažnyčioje, ypač aktualią sekuliarizuotame Vakarų pasaulyje – dvasinių pašaukimų stoką, – Popiežius paminėjo pastarojo meto grupės kunigų „vienoje Europos šalyje“ raginimą nepaklusti įvairiais bažnytinio gyvenimo klausimais, įskaitant moterų šventinimą į kunigus. Kaip žinia, šiuo klausimu Bažnyčios magisteriumas yra priėmęs galutinį ir neatšaukiamą sprendimą, nes, kaip palaimintasis Jonas Paulius II apibrėžė, to daryti pats Viešpats nesuteikė teisės. Taigi tie, kurie ragina steigti moterų kunigystę, nepaklūsta ne tik Bažnyčios ar Popiežiaus mokymui, bet paties Dievo autoritetui.

Panašumo į Kristų užduotis

Nors Benedikto XVI homilijoje konkreti šalis nebuvo įvardyta, tačiau akivaizdu, kad kalbama apie 2006 metais Austrijoje susikūrusį „kunigų iniciatyvos“ („pharrer initiative“) sąjūdį, kuris praėjusių metų birželį paskelbė „Kvietimo į nepaklusnumą“ („Aufruf zum Ungehorsam“) pareiškimą. Jame kartu su minėtu moterų kunigystės skatinimu taip pat reikalaujama atšaukti celibatą katalikų kunigams, leisti celebruoti Eucharistiją ir pasauliečiams, prileisti prie Komunijos ir protestantus bei išsiskyrusius ir naujoje civilinėje santuokoje gyvenančius asmenis ir pan. Šiam sąjūdžiui, kurį yra pasmerkęs Austrijos episkopatas ir kuriam priklauso apie 300 iš 4,2 tūkstančio austrų kunigų, vadovauja 59 metų monsinjoras Helmutas Šiuleris, buvęs Austrijos „Caritas“ pirmininkas ir 1995–1999 metais sostinės Vienos arkivyskupijos generalinis vikaras.

„Bet argi nepaklusnumas yra kelias į Bažnyčios atsinaujinimą?“, – klausė Krizmos  šv. Mišių homilijoje popiežius Benediktas XVI. Jis pastebėjo, jog galbūt minėto pareiškimo autoriai, ragindami imtis drastiškų priemonių, tikrai siekia kažkokios bažnytinės pažangos, kad būtų labiau prisitaikyta prie šiandienos poreikių siekiant misijos įgyvendinimo. Tačiau esminis klausimas yra susijęs su pačiu atsinaujinimo supratimu: juk išankstinė sąlyga tikrajam atsinaujinimui yra stengimasis tapti panašiais į Kristų, o ne desperatiškas siekis kažką keisti Bažnyčioje remiantis savo idėjomis ir įgeidžiais. Be abejonės, Šventasis Tėvas, nesistengdamas šio klausimo supaprastinti, pripažino, kad pats Kristus daug ką keitė ir ištaisė žmonių tradicijose, tačiau Jis siekė klusniai įgyvendinti Dievo valią iki Kryžiaus aukos. Ir jis pats buvo Dievo Sūnus, turintis atitinkamą autoritetą bei atsakomybę dieviškojo Žodžio skelbimui pasaulio tautoms.

Kitas klausimas yra tai, ar pastangos pasipriešinti radikalioms ir prieštaringoms, netgi prieš Evangeliją nukreiptoms „reformoms“ nėra nepaslankumo, sustabarėjusių tradicijų gynimas? Popiežius Benediktas XVI, primindamas tikrojo atsinaujinimo procesą po Vatikano II Susirinkimo, patvirtino, kad taip iš tikrųjų nėra. „Jis, dažnai įgaudamas netikėtas formas gyvybinguose sąjūdžiuose, kone apčiuopiamai patvirtino neišsemiamą šventosios Bažnyčios gyvastingumą su Šventosios Dvasios efektyviu veikimu“, – sakė Šventasis Tėvas. Kaip tik šiose naujose ir vaisingose apaštalavimo kryptyse atsiskleidė „tikėjimo džiaugsmas, radikalus klusnumas, vilties dinamiškumas ir meilės galia“.

Tai, jog kiekvieno tikro atsinaujinimo sąlyga yra troškimas būti panašiems į Kristų, šių dienų kunigams rodo ilgaamžėje Bažnyčios istorijoje veikusių šventųjų kunigų pavyzdžiai. Popiežius homilijoje paminėjo kai kurių jų vardus: nuo Polikarpo Smirniečio ir Ignoto Antiochiečio, nuo garsiųjų ganytojų šventųjų Ambrozijaus, Augustino, Grigaliaus Didžiojo, Ignoto Lojolos, Karolio Boromiejaus, Jono Marijos Vianėjaus iki praėjusio XX amžiaus kunigų kankinių, pagaliau palaimintojo Jono Pauliaus II, kuris savo veikla ir kančia davė mums sekimo Kristumi brangios „dovanos ir slėpinio“ pavyzdį. Tai padeda mums suprasti, kad Dievui yra svarbi ne tiek gausa ir išorinė sėkmė, kiek pasiektos pergalės su „kukliu garstyčios grūdo ženklu“.

Skelbimo ir liudijimo bendrystė

Šventasis Tėvas ragino kunigus atnaujinant šventimų pažadus ypač atkreipti dėmesį į mokymo tarnystę (munus docendi). Nors šių laikų visuomenė tampa vis labiau išsilavinusi įvairiose srityse, tačiau paradoksalu, jog plinta religinis analfabetizmas: pagrindiniai tikėjimo elementai, kuriuos praeityje žinojo kiekvienas vaikas, šiandien kartais nėra „įkandami“ netgi aukštojo mokslo diplomą turinčiai asmenybei. Bet jeigu norime mylėti savo tikėjimą ir juo gyventi, jeigu norime mylėti Dievą ir Jo klausyti, turime žinoti, ką Dievas mums sako: Jo žodis turi paliesti mūsų protus ir širdis. Šiam tikslui pirmiausia yra skirti netrukus prasidedantys Tikėjimo metai, kurių eigoje reikia gilinti Šventojo Rašto žinias, vėl susipažinti su Vatikano II Susirinkimo tekstais, popiežiaus Jono Pauliaus II dokumentais ir visu Bažnyčios magisteriumu.

„Mes turime skelbti neprivačias teorijas ir nuomones, bet Bažnyčios tikėjimą, kurio tarnais esame“, kalbėjo kunigams popiežius Benediktas XVI. Bet kad kunigai galėtų patikimai skelbti ne „save pačius“, bet Tą, kurio tarnystei buvo pašaukti, patys turi būti tikėjimo mokymo formuojami ir gyventi pagal jo nuostatas. „Arso klebonas nebuvo mokslininkas, nebuvo intelektualas ir mes tai žinome, – priminė Šventasis Tėvas. – Tačiau jo mokymas paveikė žmonių širdis, kadangi jo paties širdis (to skelbto tikėjimo) buvo paliesta“. Kunigas turi stengtis laimėti žmogų Bažnyčiai ne primesdamas savo nuostatas, bet atiduodamas save iki aukščiausios aukos.

Tai skatina ir kitas kunigystės pažadų atnaujinimo raktažodis – „uolumas dėl sielų išganymo“ (anomarum zelus). Kartais ši samprata atrodo pasenusi ir šiais laikais mažiau vartojama, o kai kuriuose sluoksniuose „sielos“ sąvoka iš viso yra uždrausta, nes tariamai kūno–sielos dualizmas suskaldo žmogiškosios būties vienovę. Žinoma, žmogiškasis asmuo yra vieningas ir visas skirtas amžinybei, tačiau tai nereiškia, kad jis neturi sielos, kaip esminės sudėtinės dalies, garantuojančios žemiškojo ir amžinojo gyvenimo vieningumą. Todėl Bažnyčia, rūpindamasi žmonių fiziniais poreikiais – badaujančių, ligonių, benamių nepritekliais – išskirtinį dėmesį skiria ir sielos reikalams, dvasinei gerovei, tiesos ir meilės siekiams bei kentėjimams dėl jų stygiaus.

„Būdami Jėzaus Kristaus kunigais, mes šį savo uždavinį turime atlikti entuziastingai, – baigdamas homiliją kalbėjo popiežius Benediktas XVI. – Niekas neturi susidaryti įspūdžio, kad sąžiningai einame savo (kunigiškas) pareigas tik darbo valandomis, po kurių nepriklausome sau. Kunigas niekada pats sau nepriklauso. Žmonės turi jausti mūsų uolumą, nes tik per jį mes nešame patikimą Jėzaus Kristaus evangelijos liudijimą. Tad prašykime Viešpatį, kad pripildytų mus savo mokymo džiaugsmu, kad mes uoliai galėtume tarnauti Jo tiesai ir Jo meilei“.

© 2012 „XXI amžius“