Kam rūpi valstybiniai interesai
Gintaras Visockas
Vilniaus centre sutikau rašytoją Petrą Dirgėlą. Susitikimo būta atsitiktinio, trumpo, lyg ir mažai reikšmingo, tačiau įsiminė net ir tos kelios minutės, praleistos šnekučiuojantis Gedimino prospekte. Rašytojas džiaugėsi, kad trys jo istoriniai romanai Kūlgrinda, Joldijos jūra, Anciliaus ežeras ne tik išversti į latvių kalbą, bet jau ir išleisti Latvijoje. Rašytoją P. Dirgėlą visąlaik laikiau vienu iš giliausių, brandžiausių lietuvių istorinio romano kūrėjų. Tuos tris istorinius romanus esu atidžiai perskaitęs. Kūriniai man paliko gilų įspūdį. Spaudoje su rašytoju paskelbiau ne vieną dešimtį interviu, todėl nuoširdžiai džiaugiausi, kad dešimtmečius trukęs P. Dirgėlos triūsas gilinantis į sudėtingą, tragišką Lietuvos istoriją sulaukė pripažinimo ir broliškoje Latvijoje. Ir vis dėlto džiaugsmas buvo tarsi su ašaromis akyse. Rašytojas čia pat prisipažino, kad netikėtai prasidėjusi draugystė su latviais netikėtai ir nutrūko. Leidyklos vadovo, kuris itin domėjosi istorija, jau nebėra. Naujiesiems savininkams rūpi, regis, visai kitokios temos. Paties P. Dirgėlos jėgos nenumaldomai senka, jis, deja, jau suvokia, kad visų užsibrėžtų tikslų įgyvendinti nebepajėgs. Atsisveikindamas norėjau prašyti dar vieno interviu, tačiau rašytojas, lyg atspėdamas mano mintis, ėmė pasakoti, jog sveikata jau nebeleidžianti daug ir intensyviai rašyti, jog netrukus ir vėl ilgam išvažiuosiąs į gimtąją Žemaitiją, kur globoja savo seną motiną... Taigi išsiskyrėme dėl būsimojo interviu nieko konkretaus nesutarę. Tegaliu apgailestauti: man trūksta Joldijos jūros autoriaus patarimų, paaiškinimų pačiais aktualiausiais nūdienos klausimais. Rašytojas P. Dirgėla nė į vieną mano klausimą nėra atsakęs tiesmukiškai. Tačiau jo įžvalgos visuomet padėdavo geriau suprasti šiandieninėje Lietuvoje susidariusią painiavą. Turėtume prisipažinti: be P. Dirgėlos minčių lietuviškoji analitinė žiniasklaida nepalyginamai skurdesnė, nykesnė, primityvesnė. Jo esė Improvizacija istorijos cimbolais rasite tokią pastraipą: Anuomet asmeniniai ir grupiniai didikų interesai stelbė LDK interesą. Dabar visokie beveik oligarchiniai klanai valstybiniais interesais pavadina savuosius. Tada visuomenė taip degradavo, kad nebegalėjai rasti LDK reprezentantų. Dabar norinčių reprezentuoti tiek daug, kad sugebėjimais reprezentuoti mažai kas besirūpina.
|