Pirmasis puslapis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Tuščias Jėzaus kapas

Sveikinimo žodis Šv. Velykų – Viešpaties Prisikėlimo iškilmių – proga

Ankstų rytą Marija Magdalietė atėjo prie Jėzaus kapo be vilties sutikti prisikėlusį Jėzų, o tik atlikti tai, ko nebuvo padaryta išvakarėse prieš žydų Paschą. Atėjusi ji pamatė tuščią kapą ir šią žinią pranešė Jėzaus mokiniams. Tai išgirdę, prie tuščio kapo nuskubėjo du Jėzaus mokiniai. Jonas aplenkė Petrą ir pirmasis pamatė tuščią kapo rūsį bei numestas drobules.

Patarnautojų rekolekcijos

Ernesta Stirbytė

Patarnautojai su vyskupu Jonu Boruta SJ ir kunigais po šv. Mišių

Pašaukimas kurti Dievo karalystę prasideda tikint. Tai yra tiek Dievo dovana, tiek ir asmeninis Jėzaus Kristaus gyvenimo ir mokymo, kaip skelbia Bažnyčia, išpažinimas. Kiekvienas trokštame kurti bendruomenę, pagrįstą meile, nuoširdumu, pagarba ir atsakingumu. Bažnyčia visa tai stengiasi ugdyti kiekvieno tikinčiojo širdyje. Ypatingas dėmesys skiriamas ministrantams, arba kitaip – patarnautojams, kurie yra dvasininko padėjėjai atliekant liturgijos apeigas. Tai – viena iš dažniausiai sutinkamų jaunimo veiklos formų parapijose. Tauragės dekanate berniukai mielai įsitraukia į ministranto tarnystę. Dalyvaudami šv. Mišiose jie stengiasi šlovinti Dievą patarnaudami kunigui dalyvaudami procesijose bei kitose liturginėse apeigose.

Kryžiaus kelio procesija Kaune

Kryžiaus kelio procesijoje Kauno Laisvės alėja eina jaunimas

Didžiojo penktadienio vakarą, po Viešpaties kančios pamaldų, Kaune šiemet dešimtąjį kartą vyko Kryžiaus kelio procesija (pirmoji procesija miesto gatvėmis surengta 2003 metų Didįjį penktadienį). Joje dalyvavo beveik dvi dešimtys miesto parapijose tarnaujančių kunigų, taip pat Kauno kunigų seminarijos klierikai, seserys vienuolės, daug jaunų žmonių, šeimų su vaikais.

Ekumenininis Kryžiaus kelias

Saulėtą Didžiojo penktadienio popietę klaipėdiečiai rinkosi paliudyti savo tikėjimą. Jau ne pirmą kartą Klaipėdos miesto istorijoje einamas Kristaus kančios – Kryžiaus – kelias miesto gatvėmis. Būriai tikinčiųjų susirinko prie Kristaus Karaliaus bažnyčios ir šurmuliuojančiu miestu ėjo iki Marijos, Taikos Karalienės, bažnyčios.

Kryžiaus nešimą pradėjo Klaipėdos miesto kunigai, skambi ir darni giesmė, vadovaujama Klaipėdos Šv. Kazimiero bažnyčios vargonininko Mindaugo Gudžiūno ir didelio būrio parapijų choristų, aidėjo miesto gatvėmis. Didžiulis kryžius, nešamas politinių kalinių ir tremtinių, Jūrininkų, Respublikinės, Universitetinės ligoninių medikų, tikybos mokytojų, policijos, kariškių, priešgaisrinės apsaugos, miesto mero bei tarybos narių, skautų, pranciškoniškojo jaunimo ir ateitininkų, tarytum plaukė žmonių jūroje. Šis Kryžiaus kelias – istorinis, nes pirmą kartą dalyvavo trijų didžiausių krikščioniškų bendruomenių atstovai – drauge su gausia katalikų bendruomene maldoje dalyvavo ir stačiatikių bei evangelikų liuteronų bendruomenės.

Laikotarpis, suvienijantis su Jėzumi Kristumi

Vilkaviškio vyskupijos „Caritas“ pagalbos centre „Rūpintojėlis“ vyko dvasingas Gavėnios laikotarpio renginys „Aš su svarbiausiu draugu– Jėzumi Kristumi“. Renginyje dalyvavo „Caritas“ bendradarbiai, jaunieji savanoriai ir priklausomybių prevencinės programos vaikams „LINAS“ dalyviai.

Šios šventės idėja kilo todėl, kad artėja Jėzaus Kristaus, mūsų Atpirkėjo, Prisikėlimo šventė – Šv. Velykos, o Gavėnios laikotarpis neišvengiamai priverčia susimąstyti kiekvieną iš mūsų apie Jėzaus Kristaus aukos kelią vardan mūsų nuodėmių atpirkimo.

Apie Rožinio maldą

Kasdien, prieš praverdami namų duris į dienos darbus, pastebime daug skubiu žingsniu praeinančių, vienas už kitą greičiau žingsniuojančių žmonių. Diena paskęsta kasdieniniame bruzdesy, judėjime, sprendimuose, kovoje su pergalėmis ir pralaimėjimais. Po praėjusios dienos ateina ir kita, ne mažiau pilna įspūdžių ir netikėtumų. Toje bėgimo sumaištyje lengva paklysti, pavargti, pamesti taką į Dievą. Niekaip nepavyksta paaiškinti, kodėl prasidedant ir baigiantis dienai iš vidaus gelmių išsiveržia žodžiai: „Sveika, Marija, malonės pilnoji...“ Greičiausiai, ne mes pirmi nutraukiame tylą. Gal tai tik atsakymas į mums ištartą žodį, kurį vis norisi kartoti ir kartoti. Tai labai paprasta ir kartu ypatinga, kai jungiantis minčiai ir žodžiams, galime tiesiog panirti į ramų buvimą, kuriame telpa viskas: ir džiaugsmai, ir rūpesčiai, ir viltys. Dievo žodis ateina pas mus ir sugriauna kliūtis. Esame skatinami kalbėti. Kasdien aptinkame atsirandančius žodžius Dievui tarsi aidą, tąsą to, kas sakoma mums. Gilus ir išmintingas paprastumas, toks, kurio ilgimės ir randame nusiraminimą, – rožių vainikas Marijai, mūsų užtarėjai, mūsų Motinai... Galbūt šiuolaikiniame materialistinės pasaulėžiūros apgaubtame gyvenime jis nėra patogus, patrauklus ir madingas, tačiau, kurgi rasime atsvarą prieš netvarką, nuodėmę, blogį? Kreipimasis į Švč. Mergelę Mariją rožinio malda tebėra nuostabus kelias į glaudesnį sąlytį su Dievu, į tikrą džiaugsmą, kad „Viešpats su tavimi“. Tad Rožių grandinė neturi nutrūkti, kad liudytų visiems šalia esantiems ir visam pasauliui gyvą tikėjimą ir nuoširdžią meilę...

Sugrąžinkime prislopintą viltį

Vilkaviškio vyskupo velykinis sveikinimas

Maironis pradeda vieną iš savo eilėraščių šiais žodžiais: „Sunku mums būtų be vilties!“ Taip prieš 150 metų gimusio dvasininko ir poeto eilės nusako visiems mums reikšmingą tiesą – viltis žmogaus gyvenime yra labai svarbi.

Nors viltis mums tokia reikšminga, jos negalime lengvai nusakyti nei juolab pamatyti, paliesti ar išmatuoti kokiais nors matais. Bet ji daugeliu gyvenimo momentų gyvai pasireiškia ir nėra tik koks nors neegzistuojantis, klaidinantis miražas. Kasdienybėje pasitaiko labai daug įvairių situacijų, kai viltis yra svarbi, daug nulemianti. Paprastai gyvenime vilčiai gaivinant galima labai daug ko pasiekti. Ir priešingai – viltį praradęs žmogus tampa nelaimingas, kartais net nusprendžia pasitraukti iš gyvenimo. Dėl to ir apaštalas Paulius savo laiške, skirtame jo laikų tikintiesiems Romoje, užtikrintai rašo: „O viltis neapgauna...“ (Rom 5, 5)

Dievo meilė turi kojas, rankas, akis ir ausis

Iš Telšių vyskupo velykinio laiško tikintiesiems

Kodėl Velykos tokia didinga ir išskirtinė šventė? Todėl, kad ji pažymėta amžinybės antspaudu, todėl, kad ji atsako į mus visus jaudinantį skaudžiausią klausimą – gyvenimo ir mirties prasmės klausimą. Sekuliarioji šių dienų kultūra mus mėgina įtikinti, kad mūsų tikrajai laimei pasiekti svarbiausia laikino, greit prabėgančio gyvenimo vertybės, kaip antai jaunystė, sėkminga karjera, išsikovoti aukšti postai valdžioje, solidžios sąskaitos bankuose ir panašiai... Nors peržvelgdami mūsų laikų žiniasklaidos priemonių pateikiamą informaciją, nesunkiai galime įsitikinti kaip visa tai laikina, greitai prarandama... O praradus, belieka nusivylimas, liūdesys, netgi įsiutimas. Jei perverčiame ankstesnių amžių didžiųjų mąstytojų veikalus, matome, kad tai suprato, dėl to sielojosi, tikrosios-pastoviosios laimės paieškų problemą sprendė tie visų laikų didieji mąstytojai. Visi jie (su nedidelėmis išimtimis) sutartinai liudija, kad žmogaus tikrajai laimei pasiekti aukščiau įvardyti dalykai nėra esminiai, nėra svarbiausi...