|
Kam rūpi valstybiniai interesai
Gintaras Visockas
Vilniaus centre sutikau rašytoją Petrą Dirgėlą. Susitikimo būta atsitiktinio, trumpo, lyg ir mažai reikšmingo, tačiau įsiminė net ir tos kelios minutės, praleistos šnekučiuojantis Gedimino prospekte. Rašytojas džiaugėsi, kad trys jo istoriniai romanai Kūlgrinda, Joldijos jūra, Anciliaus ežeras ne tik išversti į latvių kalbą, bet jau ir išleisti Latvijoje. Rašytoją P. Dirgėlą visąlaik laikiau vienu iš giliausių, brandžiausių lietuvių istorinio romano kūrėjų. Tuos tris istorinius romanus esu atidžiai perskaitęs. Kūriniai man paliko gilų įspūdį. Spaudoje su rašytoju paskelbiau ne vieną dešimtį interviu, todėl nuoširdžiai džiaugiausi, kad dešimtmečius trukęs P. Dirgėlos triūsas gilinantis į sudėtingą, tragišką Lietuvos istoriją sulaukė pripažinimo ir broliškoje Latvijoje. Ir vis dėlto džiaugsmas buvo tarsi su ašaromis akyse. Rašytojas čia pat prisipažino, kad netikėtai prasidėjusi draugystė su latviais netikėtai ir nutrūko. Leidyklos vadovo, kuris itin domėjosi istorija, jau nebėra. Naujiesiems savininkams rūpi, regis, visai kitokios temos. Paties P. Dirgėlos jėgos nenumaldomai senka, jis, deja, jau suvokia, kad visų užsibrėžtų tikslų įgyvendinti nebepajėgs. Atsisveikindamas norėjau prašyti dar vieno interviu, tačiau rašytojas, lyg atspėdamas mano mintis, ėmė pasakoti, jog sveikata jau nebeleidžianti daug ir intensyviai rašyti, jog netrukus ir vėl ilgam išvažiuosiąs į gimtąją Žemaitiją, kur globoja savo seną motiną... Taigi išsiskyrėme dėl būsimojo interviu nieko konkretaus nesutarę. Tegaliu apgailestauti: man trūksta Joldijos jūros autoriaus patarimų, paaiškinimų pačiais aktualiausiais nūdienos klausimais. Rašytojas P. Dirgėla nė į vieną mano klausimą nėra atsakęs tiesmukiškai. Tačiau jo įžvalgos visuomet padėdavo geriau suprasti šiandieninėje Lietuvoje susidariusią painiavą. Turėtume prisipažinti: be P. Dirgėlos minčių lietuviškoji analitinė žiniasklaida nepalyginamai skurdesnė, nykesnė, primityvesnė. Jo esė Improvizacija istorijos cimbolais rasite tokią pastraipą: Anuomet asmeniniai ir grupiniai didikų interesai stelbė LDK interesą. Dabar visokie beveik oligarchiniai klanai valstybiniais interesais pavadina savuosius. Tada visuomenė taip degradavo, kad nebegalėjai rasti LDK reprezentantų. Dabar norinčių reprezentuoti tiek daug, kad sugebėjimais reprezentuoti mažai kas besirūpina.
Prisiminkime štai kad ir tokį, regis, nesudėtingą atvejį. Balandžio 10-ąją Kaliningrade (buvusiame Karaliaučiuje) prasidėjo Michailo Kostiajevo teismas. Oficiali versija tokia: Rusijos Temidė pradėjo persekioti kategoriškai prieš atominių jėgainių statybas nusistačiusį jaunuolį, šis, nenorėdamas atsidurti už grotų, pabėgo į Lietuvą, čia paprašė politinio prieglobsčio, tačiau oficialusis Vilnius nesuteikė jam net teisės nuolat gyventi Lietuvoje ir netrukus deporavo atgal į Kaliningradą. Pakeliui M. Kostiajevas buvo išlaipintas iš traukinio ir išvežtas į kalėjimą. Kai kurie visuomenininkai Kaliningrade jau rengia piketus, kurių metu triukšmingai reikš paramą M. Kostiajevui. Panašaus pobūdžio piketus planuojama sušaukti ir Vilniuje bei Rygoje. Kas dabar gali pasakyti, kokios pozicijos turėtų laikytis tie lietuviai, kuriems svarbūs ne asmeniniai, ne grupiniai, ne oligarchiniai, o valstybiniai interesai? Kuo mes turėtume laikyti M. Kostiajevą draugu, partneriu ar nežinia kokių tikslų siekiančiu rusu iš Kaliningrado? Man teko su M. Kostiajevu keletą kartų bendrauti Vilniuje, kol jis dar nebuvo deportuotas iš Lietuvos. Esu išklausęs jo poziciją, kodėl kaliningradiečiams nereikalinga Baltijos atominė jėgainė. Versija, kodėl jis persekiojamas Kaliningrado policijos, regis, logiška, įtikinama. Oficialios jo pasitraukimo iš Rusijos priežastys taip pat tarsi nekelia rimtesnių abejonių. Jei mes nebepasitikime sava, lietuviška Temide, nenuostabu, kad rusai netiki rusiškosios Temidės objektyvumu bei nešališkumu. Ir vis dėlto... Kodėl M. Kostiajevas deportuotas iš Lietuvos? Lietuvos slaptosios tarnybos nepasitikėjo šio jaunuolio nuoširdumu, įtarė jį turint negražių kėslų? O gal nueita pragmatiškiausiu keliu nenorėta pyktis su Rusija? Tiesiog baimintasi, kad, M. Kostiajevui suteikus prieglobstį, į Lietuvą pradės plūsti dešimtys, jei ne šimtai, rusų, kurie persekiojami Maskvoje, Sankt Peterburge ar Nižnij Novgorode?
Čia būtų puiki proga prisiminti Vilniuje reziduojančių Gruzijos atstovų pasakojimus, kodėl po karinės Rusijos invazijos į Gruziją jie neskubėjo remti į Lietuvą plūstančių savo tautiečių. Regis, Gruzijos ambasados elgesys privalėjo būti visai kitoks. Žvelgiant iš šalies, Gruzijos ambasada elgėsi nežmoniškai, vengdama bendrauti su gruzinų pabėgėliais, prašančiais politinio prieglobsčio Lietuvoje, tačiau Gruzijos atstovai turėjo rimtų įtarimų, jog į Lietuvą plūste plūdo gruzinai, kurie tik dėjosi esą nuskriausti Rusijos. Iš tiesų tarp gruzinų pabėgėlių būta specialiai siunčiamų provokatorių, kuriems Rusija buvo liepusi visomis prieinamomis priemonėmis diskredituoti Gruziją Vakarų šalių akyse. Taigi kai kurie nuolatinės teisės Lietuvoje gyventi siekę gruzinai iš teisų tegalvojo, kaip mūsų žemėje iškrėsti oficialųjį Tbilisį kompromituojančių šunybių. Šio gruziniško komentaro nedera pamiršti, kai kalbama apie visų tautybių ir tikėjimų pabėgėlius, prašančius lietuvių užtarimo. Tokiais atvejais privalome būti itin budrūs, kadangi rusiškoje spaudoje esama ir M. Kostiajevui nepalankių tekstų.
Taigi ši istorija yra sudėtinga. Liūdniausia, kad mes greičiausiai niekad ir nesužinosime, ar pasielgėme teisingai, deportuodami vaikiną atgal į Kaliningradą. Juk nuoširdžių draugų buvusioje Mažojoje Lietuvoje mums verkiant reikia, kad bent jau taip sparčiai ten nenyktų likę prūsiškos, baltiškos kultūros pėdsakai.
Iš tiesų mes turėtume M. Kostiajevui bent jau padėkoti, jog į Vilnių buvo atvykę keli jaunieji kaliningradiečiai, turintys savo privačią internetinę svetainę amberkant.ru. Po jų vizito tame internetiniame portale atsirado objektyvus, išsamus fotoreportažas apie Vilniaus Genocido aukų muziejų, apie KGB darbuotojų žiaurumus, apie šaudymo kamerą, apie miško brolius, siekusius laisvės okupuotai Lietuvai. Taip, amberkant.ru negali pasigirti solidžiu tiražu. Tačiau informacija apie mūsų pokario kovas atsidūrė ne kur kitur, o Rusijos informacinėje erdvėje.
Mes, lietuviai, dažnai mėgstame verkšlenti, kaip Lenkija, Rusija, Vokietija ir Baltarusija tendencingai traktuoja mūsų istoriją, kaip piktybiškai kritikuoja mūsų politinius ar ekonominius planus, kaip apie lietuviškąjį charakterį skleidžia nebūtų pramanų. Kad meluoja ir dezinformuoja, pusė bėdos. Kur kas blogiau, kad mus apnikusios kapituliantiškos nuotaikos. Pikta, bet jas vis dar puoselėja net mūsų oficialūs valdžios pareigūnai. Valdžia privalėtų ne tik ieškoti, bet ir rasti būdų, kaip galėtume bent jau labai skaudžiai nepralaimėti antilietuviškų informacinių karų. Tokių priemonių yra.
Apie vieną neleistinai apleistą barą sužinojau visai atsitiktinai, susitikęs su parlamentaro Gintaro Songailos vadovaujamos Lietuvių tautininkų partijos nariu Ričardu Garuoliu Gidų ir kelionių vadovų profesinės sąjungos pirmininku. Jis papasakojo, kokia apgailėtina padėtis turistiniame sektoriuje.
Mes džiaugiamės, jog kasmet į Lietuvą atvyksta vis daugiau turistų, tačiau nė nepasidomime, ką jie sužino apie mūsų šalį. O jie sužino daug neįtikėtinų dalykų: kad Trakų pilį pastatė lenkai, o Klaipėdos kraštą iš vokiečių atėmė agresoriai lietuviai...
Šitaip sakydamas šiek tiek šaržuoju. Tačiau tokia apverktina padėtis iš tiesų egzistuoja. Kadangi turistai iš Lenkijos, Vokietijos ar Rusijos į Lietuvą dažnai atvyskta su... savais gidais, kurie tyčia ar nenorom, sąmoningai ar dėl žinių trūkumo iškraipo Lietuvos istorijos faktus. Lenkai nelinkę įsileisti lietuvių gidų. Kiltų tarptautinis skandalas, jei Seinuose ar Punske turistų grupei savas tiesas dėstytų lietuvis gidas. Jie nedovanotų akibrokšto, jei lietuvis gidas Seinuose ar Punske primygtinai akcentuotų šių miestelių lietuviškąją kilmę. Įvairūs apribojimai svetimtaučiams gidams taikomi ir visose kitose aplinkinėse šalyse. Savo istoriją gerbiančiose šalyse bet kas negali tapti gidu, nes privalo išlaikyti sudėtingus egzaminus, kurių metu nuodugniai patikrinamos istorijos žinios. O svetimtaučiams gidams taikomi griežti teisiniai apribojimai, nes čia įsipina ir finansinis aspektas. Vaizdžiai tariant, Lenkija suinteresuota, jog visos lėšos už vadovavimą turistinėms grupėms byrėtų tik į lenkų gidų kišenes. Mes apsimetame esą tokie turtingi, kad pelnu iš turizmo linkę dalintis ir su kaimyninių šalių gidais.
Tai, ką apie egzistuojančią padėtį papasakojo Gidų ir kelionių vadovų profesinės sąjungos pirmininkas R. Garuolis, liūdnai nustebino. Užuot pasistengę, jog iš Lietuvos turistai namo grįžtų kuo giliau susipažinę su tragiška Lietuvos istorija, mes dažnai elgiamės taip, tarsi mums nė motais, kas iš tiesų pastatė įspūdingąją Trakų pilį. Užuot atvykstančius turistus sudominę lietuviškuoju unikalumu, mes neišnaudojame esančios situacijos. Kiekvienais metais Vokietijoje, Lenkijoje, Baltarusijoje ir Rusijoje galėtų daugėti žmonių, kurie po turistinės išvykos būtų bent jau susipažinę su lietuviškąja istorinių įvykių traktuote, tačiau Vokietijoje, Lenkijoje, Baltarusijoje ir Rusijoje daugėja žmonių, kurie net po viešnagės mūsų žemėje yra susipažinę tik su lenkiškomis, vokiškomis ar baltarusiškomis versijomis.
Kas tai? Abejingumas, nuovargis, kvailumas, patriotizmo stoka? Įdomu, kaip šią nuostatą apibūdintų rašytojas P. Dirgėla puikių istorinių romanų autorius.
© 2012 XXI amžius
|