|
Apie Rožinio maldą
Kasdien, prieš praverdami namų duris į dienos darbus, pastebime daug skubiu žingsniu praeinančių, vienas už kitą greičiau žingsniuojančių žmonių. Diena paskęsta kasdieniniame bruzdesy, judėjime, sprendimuose, kovoje su pergalėmis ir pralaimėjimais. Po praėjusios dienos ateina ir kita, ne mažiau pilna įspūdžių ir netikėtumų. Toje bėgimo sumaištyje lengva paklysti, pavargti, pamesti taką į Dievą. Niekaip nepavyksta paaiškinti, kodėl prasidedant ir baigiantis dienai iš vidaus gelmių išsiveržia žodžiai: Sveika, Marija, malonės pilnoji... Greičiausiai, ne mes pirmi nutraukiame tylą. Gal tai tik atsakymas į mums ištartą žodį, kurį vis norisi kartoti ir kartoti. Tai labai paprasta ir kartu ypatinga, kai jungiantis minčiai ir žodžiams, galime tiesiog panirti į ramų buvimą, kuriame telpa viskas: ir džiaugsmai, ir rūpesčiai, ir viltys. Dievo žodis ateina pas mus ir sugriauna kliūtis. Esame skatinami kalbėti. Kasdien aptinkame atsirandančius žodžius Dievui tarsi aidą, tąsą to, kas sakoma mums. Gilus ir išmintingas paprastumas, toks, kurio ilgimės ir randame nusiraminimą, rožių vainikas Marijai, mūsų užtarėjai, mūsų Motinai... Galbūt šiuolaikiniame materialistinės pasaulėžiūros apgaubtame gyvenime jis nėra patogus, patrauklus ir madingas, tačiau, kurgi rasime atsvarą prieš netvarką, nuodėmę, blogį? Kreipimasis į Švč. Mergelę Mariją rožinio malda tebėra nuostabus kelias į glaudesnį sąlytį su Dievu, į tikrą džiaugsmą, kad Viešpats su tavimi. Tad Rožių grandinė neturi nutrūkti, kad liudytų visiems šalia esantiems ir visam pasauliui gyvą tikėjimą ir nuoširdžią meilę...
Vilma Gaigalaitė,
Pasvalio Šv. Jono Krykštytojo parapijos Gyvojo Rožinio maldininkė
© 2012 XXI amžius
|