|
Sugrąžinkime prislopintą viltį
Vilkaviškio vyskupo velykinis sveikinimas
Maironis pradeda vieną iš savo eilėraščių šiais žodžiais: Sunku mums būtų be vilties! Taip prieš 150 metų gimusio dvasininko ir poeto eilės nusako visiems mums reikšmingą tiesą viltis žmogaus gyvenime yra labai svarbi.
Nors viltis mums tokia reikšminga, jos negalime lengvai nusakyti nei juolab pamatyti, paliesti ar išmatuoti kokiais nors matais. Bet ji daugeliu gyvenimo momentų gyvai pasireiškia ir nėra tik koks nors neegzistuojantis, klaidinantis miražas. Kasdienybėje pasitaiko labai daug įvairių situacijų, kai viltis yra svarbi, daug nulemianti. Paprastai gyvenime vilčiai gaivinant galima labai daug ko pasiekti. Ir priešingai viltį praradęs žmogus tampa nelaimingas, kartais net nusprendžia pasitraukti iš gyvenimo. Dėl to ir apaštalas Paulius savo laiške, skirtame jo laikų tikintiesiems Romoje, užtikrintai rašo: O viltis neapgauna... (Rom 5, 5)
Jau minėtame eilėraštyje prelatas Jonas Mačiulis Maironis vilčiai įžvalgiai priskiria keletą savybių. Ji suramina skausme, varge, apdovanoja ištverme, širdį uždega ugnimi.
Nors viltis kyla, stiprėja ir skleidžiasi pirmiausia žmogaus širdyje, ja galima ir kitus uždegti, sustiprinti, padrąsinti. Ji tiesiog neregimai ateina ten, kur daug geranoriškumo, nuoširdžių pastangų. Nesunkiai pastebimas ir dėsningumas: kur daugiau gėrio, tikėjimo, meilės, ten daugiau ir vilties. Ji viena iš trijų dieviškųjų dorybių ir savo ruožtu sustiprina bei papildo kitas dvi tikėjimą ir meilę.
Viltį mūsų dainius Maironis vadina ir brangiausia dovana. Taigi ne pačių įsigyta, bet gauta, dovanota vertybe. Mes jos nesukuriame, bet galime ja dalintis, taip pat ją palaikyti bei gausinti. Pats didžiausias dalykas, ko žmogus gali viltis, yra amžinasis gyvenimas palaiminga, niekada nesibaigianti būtis vienybėje su Dievu. Ir amžinasis gyvenimas, ir viltingas troškimas jį pasiekti yra Dievo Kūrėjo mums duota dovana. Velykų rytas ypač padeda tai suprasti. O visas Velykų Tridienis, kai paminime Jėzaus kančią, mirtį ant kryžiaus ir šlovingą jo prisikėlimą, moko, jog viltis neatsiejama ir nuo pasiaukojimo, savęs dovanojimo. Pati didžiausia viltis kyla iš Dievo meilės ir aukos už mus. Visos kitos vilties apraiškos mūsų gyvenime yra tik tos didžiosios prisikėlimo vilties atspindžiai. Be abejo, ir jie yra vertingi, gaivinantys, nuostabiai pakylėjantys. Bet tikroji ir neišsemiama vilties gelmė yra Dieve.
Kodėl šiuo šventu Velykų laiku svarbu kalbėti apie viltį? Todėl, kad tikroji viltis kyla iš Jėzaus pergalės prieš mirtį ir jo garbingo prisikėlimo Velykų rytą. Taip pat todėl, kad mūsų dienomis Vilties turime per mažai. O jos stokojame ne tik dėl materialinių sunkumų, ekonominės krizės, bet ypač dėl to, kad daugelis nutolę nuo savo Kūrėjo Dievo. Toks žmogus yra tarsi gležnas vynuogienojo daigas, augantis pavėsyje ir be saulės spindulių negalintis subrandinti vaisių.
Be nutolimo nuo Dievo, yra ir daug kitų viltį slopinančių veiksnių: skurdas, gyvenimo vargai, sunkios ligos, patirtos skriaudos, akivaizdi apgaulė, išnaudojimas, pažeminimai, griaunantys pasitikėjimą kitais žmonėmis. Tai ir aplinkoje sklandanti bendra nusiminimo nuotaika, užkrečianti lyg kokia virusinė liga.
Šiais metais Lietuvoje ypatingai prisimename palaimintąjį arkivyskupą, vienuolį Jurgį Matulaitį. Jį galime prisiminti ir kaip vilties žmogų, skatinantį Blogį nugalėti gerumu. Jį nuo mažens lydėjo sveikatos sunkumai, dideli išbandymai teko vyskupo tarnystėje, kai nelengvais Pirmojo pasaulinio karo metais ir iš karto po jo nuolat keitėsi valdžios, politinės santvarkos. Gyvenimo vargai jį užgrūdino ir sustiprino, išmokė neprarasti vilties net sunkiausiose situacijose.
Palaimintojo Užrašuose randame daug pamokančių minčių apie viltį. Patirdamas skriaudas, slogias aplinkos nuotaikas, anuomet dar sunkesnes nei šiandien, jis pataria nepersiimti kritikos, smerkimo nuotaikomis:
Reikia mokytis matant nematyti ir girdint negirdėti. Reikia mokytis visų tų šunybių, blogybių nejausti taip labai, nesigraužti dėl jų. Palaimintasis sako: Ta gaiži neapykantos rūgštis, kuriai leidžiame viešpatauti mūsų širdyse, daugiau mums patiems kenkia, negu mūsų skriaudėjams. Ji mūsų pačių širdis ėda. Kitoje vietoje jis tęsia: Kiek Viešpačiui Jėzui žmonės visokių šunybių darydavo, o Jis niekada nesiliovė žmonių mylėjęs ir jiems tarnavęs.
Verti dėmesio šie būsimo šventojo pastebėjimai ir mūsų dienomis, kad nepasiduotume pesimizmui, perdėtai kritikai, niūrioms nuotaikoms.
Mielieji, nuoširdžiai sveikinu Jus visus sulaukus Šventų Velykų. Kristaus prisikėlimo vilties padrąsinti ir mes savo gyvenime darbuokimės, kad sugrąžintume prislopintą gyvenimo džiaugsmą, viltį. Gyvenkime tikėjimu ir viltimi pagal savo krikščioniškąjį pašaukimą.
Tegul Kristaus prisikėlimo šventimas mus sustiprina amžinojo gyvenimo ir pergalės prieš mirtį viltimi. Tegul Viešpats mums būna gyvenimo kelią nušviečianti viltis.
Vilkaviškio vyskupas
Rimantas Norvila
© 2012 XXI amžius
|