|
Dievo meilė turi kojas, rankas, akis ir ausis
Iš Telšių vyskupo velykinio laiško tikintiesiems
Kodėl Velykos tokia didinga ir išskirtinė šventė? Todėl, kad ji pažymėta amžinybės antspaudu, todėl, kad ji atsako į mus visus jaudinantį skaudžiausią klausimą gyvenimo ir mirties prasmės klausimą. Sekuliarioji šių dienų kultūra mus mėgina įtikinti, kad mūsų tikrajai laimei pasiekti svarbiausia laikino, greit prabėgančio gyvenimo vertybės, kaip antai jaunystė, sėkminga karjera, išsikovoti aukšti postai valdžioje, solidžios sąskaitos bankuose ir panašiai... Nors peržvelgdami mūsų laikų žiniasklaidos priemonių pateikiamą informaciją, nesunkiai galime įsitikinti kaip visa tai laikina, greitai prarandama... O praradus, belieka nusivylimas, liūdesys, netgi įsiutimas. Jei perverčiame ankstesnių amžių didžiųjų mąstytojų veikalus, matome, kad tai suprato, dėl to sielojosi, tikrosios-pastoviosios laimės paieškų problemą sprendė tie visų laikų didieji mąstytojai. Visi jie (su nedidelėmis išimtimis) sutartinai liudija, kad žmogaus tikrajai laimei pasiekti aukščiau įvardyti dalykai nėra esminiai, nėra svarbiausi...
Kviečiu prisiminti, ką šia tema yra rašę pirmųjų amžių krikščionys rašytojai, taip vadinami Bažnyčios Tėvai. Beje, jų mintys ir įžvalgos sutampa su moderniųjų laikų mąstytojų įžvalgomis ir išvadomis. Vienas iš ankstyvosios Bažnyčios rašytojų šv. Jeronimas (419) rašė laiške savo bičiuliui Heliodorui:
Galingas Persų karalius ir karvedys Kserksas, su savo kariais perkopęs kalnus ir jūras perplaukęs, stovėjo ant aukštos kalvos, žvelgė į milžinišką savo kariuomenę ir verkė sakydamas: Po šimto metų iš tų, kuriuos dabar matau, neliks nei vieno gyvo.
Mielas Bičiuli, jei mes abu galėtume pakilti į tokią aukštą kalvą, kad visą žemę po savo kojomis matytume, norėčiau tau parodyti visų senųjų karalysčių griuvėsius, kur tauta prieš tautą, valstybė prieš valstybę kovodamos sunyko. Jų piliečiai vieni nukankinti, kiti užmušti, treti potvynių praryti, kiti vergijon parduoti. Čia vestuvių džiaugsmas, o čia pat laidotuvių verksmas. Vienas gimsta, kitas miršta. Vienas turtais pertekęs, kitas elgetauja. Ne tik Kserkso kariai, bet ir visi žmonės, kurie dabar žemėje gyvena, netrukus išmirs. Žmonių kalba nepajėgi išreikšti šio reiškinio apimties, mūsų žodžiai per silpni šią realybę pilnai apibūdinti. Todėl grįžkime į save pačius, lyg iš aukšto dangaus žvelgdami, apmąstykime savo padėtį. Juk tu turbūt nė nepastebėjai, kaip greitai, tiesiog nepastebimai iš vaiko tapai jaunuoliu, vėliau suaugusiu vyru, o dar vėliau žilu seniu! Nors nuolat keičiamės, tačiau kasdien vis mirštame, o nenorime suprasti, kad čia, žemėje, amžinai negyvensime. Štai ką aš sekretoriui diktuoju, ką liepiu užrašyti, ką vėl skaitau ir pataisau, visa tai ėda mano žemiškąjį gyvenimą. Mudu rašom vienas kitam laiškus. Laiškai keliauja per jūras, laivo priešakys skrodžia bangas, kiekvienas bangų smūgis trumpina mūsų gyvenimus. Vienintelis išliekantis laimėjimas šiame audringame gyvenime yra Kristaus meilė, kuri mus jungia. Ši meilė kantri, maloninga. Ji nepavydi, nepasiduoda piktumui, pamiršta kas buvo bloga, nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji viską pakelia ir viskuo viliasi ir visa ištveria. ši meilė niekada nesibaigia, niekuomet nenustos buvusi. Ji ir toliau gyvens mūsų širdyse ir sielose.
Išeivijoje kun. Jono Gutausko sudarytoje patrologijos antologijoje prie šių Šv. Jeronimo žodžių prijungta šv. Augustino (430) homilijos pastraipa tiesia tiltą iš pesimistinių pasamprotavimų apie žemės gyvenimo laikinumą į Velykų žinios šerdį Kristaus pergalę prieš visus mus gąsdinančią mirtį. Komentuodamas Apaštalo Jono pirmojo laiško žodžius Dievo meilė mums pasireiškė tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo Viengimį Sūnų, kad mes gyventume per Jį (1 Jn 4, 9), Šv. Augustinas rašo:
Kokį pavidalą turi meilė, kokią formą, kokią figūrą? Kokias kojas, kokias rankas? Niekas negali to pasakyti. Bet Dievo meilė turi kojas jos neša tave į bažnyčią. Ji turi rankas: jos pasigailėdamos išsitiesia į vargšus. Ji turi akis: jos pažįsta kenčiančius. Ji turi ausis, apie kurias Viešpats sako: Kas turi ausis klausyti teklauso.
Neužmirškime, kad meilės Dievui ir meilės artimui stygius yra nuodėmė, per kurią į mūsų žemiškąjį gyvenimą įsiveržia mirtis. Velyknakčio pamaldose, prieš giedodami džiugų Aleliuja, skaitome apaštalo Pauliaus laiško romiečiams ištrauką: Broliai Seserys, argi nežinote, jog mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti Jo mirtyje? Taigi krikštu mes esame kartu su Juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą. Jeigu mes esame mirę su Kristumi, tikime ir gyvensią su Juo. Prisikėlęs iš numirusių Kristus daugiau nebemiršta, mirtis jam nebeturi galios. Kad jis numirė, tai numirė nuodėmei kartą visiems laikams, o kad gyvena gyvena Dievui. Taip ir jūs laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje (Rom 6, 211).
Daugeliui iš jūsų, jau įsišaknijusiems krikščioniškame tikėjime, šie Šventojo Rašto žodžiai suprantami, artimi ir brangūs... Juose atsakymas į jaudinantį klausimą: kodėl Dievas tapęs žmogumi Kristus sutiko kentėti ir mirti ant kryžiaus ir kodėl Jis prisikėlė, dėl mūsų prisikėlė? Argi mūsų Kūrėjas ir Dievas viso to mūsų galutiniame likime įvykdyti negalėtų!?
Visus tikinčius ir dar tikėjime svyruojančius kviečiu atverti širdis Velykų džiaugsmui, Kristaus pergalės prieš mirtį šviesai. Džiaukimės Velykų džiaugsmu: Kristus kėlės, mirtis krito Aleliuja, Aleliuja, Aleliuja!
Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ
© 2012 XXI amžius
|