Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Teisėtvarka

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Mes ir vėl neturime savo valstybės

Gintaras Visockas

Taip, kaip Garliavoje buvo „išvaduota“ mažoji Kedytė, be abejo, galima elgtis. Bet tokiais būdais ir priemonėmis, kuriuos pasirinko antstolė Sonata Vaicekauskienė, vaikus galima vaduoti tik iš teroristų, galvažudžių ir seksualinių iškrypėlių. Jei gegužės 17-ąją mažoji mergaitė būtų buvusi išplėšta iš, sakykim, įkaitus paėmusių ir politinius ar ekonominius reikalavimus iškėlusių banditų rankų, sveikinčiau ir Lietuvos policiją, ir Lietuvos antstolius. Būtų puiki kovinė operacija. Vaikas išvaduotas, grėsmės pašalintos, o aukų – nė vienos, tik išlaužtos durys, išsukinėtos rankos ir vargšas policininkas, patyręs, kas yra moteriškas antausis. Tačiau mergaitės globėja Neringa Venckienė nėra teroristė ir niekada tokia nebuvo. Teroristė niekada nebuvo ir mergaitę globojusi Audronė Skučienė. Ji – kirpėja. Vienas dienraštis ją dažnokai taip tituluodavo tarsi norėdamas pašiepti, pažeminti, tarsi kirpėjos profesija būtų kuo nors gėdinga, tarsi kirpėja negalėtų mylėti mažosios Kedytės ir ja deramai rūpintis. Akivaizdu, jog mergaitę „vadavusieji“ mūsų pareigūnai bus kažką supainioję ir susipainioję. Beje, tas jų „susimovimas“ – tragiškas, siaubingas. Mažąją mergaitę iki „išvadavimo“ auginusių žmonių neverta laikyti nei idealiomis tetomis, nei idealiomis globėjomis. Niekas niekad neįtikins, jog, kilus šeimyniniams konfliktams, kalta tėra tik viena pusė. Nereikia manyti, kad mažajai Kedytei buvo itin sunku gyventi pas savo tėvelio seserį. Privalome pripažinti ir kitą tiesą – nėra idealių motinų.

Sunku suprasti, ką beveik pustrečio šimto mūsų policininkų veikė tą ankstų gegužės 17-osios rytą Garliavoje. Iš tiesų Lietuvos teisėsaugos pareigūnų Klonio gatvėje greičiausiai buvo net daugiau. Kiti, matyt, buvo persirengę civilių drabužiais ir atliko slaptųjų agentų vaidmenį. Lietuviškasis internetas mirgėte mirga nuo pranešimų, kiek specialiųjų pajėgų karininkų dažniausiai dalyvauja sulaikant žinomus teroristus Afganistane, Irake, karo nusikaltimais įtariamus Serbijos generolus buvusioje Jugoslavijoje ar mafijos lyderius Italijoje. Palyginę operacijoje dalyvavusių pareigūnų skaičius, matysime, jog Klonio gatvėje Lietuvos pareigūnai susidūrė su... mažų mažiausiai keletą kartų pavojingesniu priešininku nei jų kolegos užsieniečiai. Bet juk Garliava – ne Afganistanas, ne Irakas ir ne Sicilija.

Tomis visą Lietuvą sukrėtusiomis dienomis per vieną iš Lietuvos televizijų buvo parodytas trumpas interviu su Danijos psichologais. Jų teirautasi, kaip vaiką sutuoktiniai dalinasi Danijos Karalystėje. Danų psichologai akcentavo: jokio smurto, jokios prievartos. Tik – derybos, kompromisai, susitarimai. Jei konfliktuojančioms pusėms vis dėlto nepavyksta susitarti, deramasi tol, kol susitariama. Taigi daniška pozicija suprantama, pateisinama, bet ji kardinaliai nesutampa su kai kurių Lietuvos psichologų tvirtinimais, esą mergaitei buvo neabejotinai sunku gyventi pas savo tėvo gimines, todėl jau geriau vienas didelis stresas nei mažytį stresą patirti nuolatos. Bet iš kur tokios versijos? Jei tėvo giminės bei artimieji turi trūkumų, tai dar nereiškia, kad jie neturi absoliučiai jokių teisių auginti mergaitės.

Lietuviškoji teisėsauga gegužės 17-ąją stipriai „susimovė“, ir šią gėdą bus labai sunku nusiplauti. Ne veltui dabar policija lyginama su sovietiniais omonininkais. Nors bet koks etikečių klijavimas nėra geras dalykas, tačiau šiuo konkrečiu atveju toks epitetas, man regis, yra tinkamiausias. Prisiminkime mergaitės „išvadavimo“ operaciją savo akimis mačiusio kunigo (tiesa, dabar jau suspenduoto) Jono Varkalos palyginimą: jie priminė esesininkus, susidorojančius su žydų vaikais Antrojo pasaulinio karo metais. Kunigo žodžių nuoširdumu esu linkęs tikėti. Lietuvos teisėsauga išsidavė esanti kalta dar ir dėl to, kad nepanoro mergaitės „išlaisvinimo“ akcijos nuo pradžios iki paskutinės akimirkos fiksuoti filmavimo kameromis, o paskui nufilmuotus vaizdus parodyti pagrįstai sunerimusiai Lietuvos visuomenei. Vadinasi, sąžinė nėra absoliučiai švari, turi ką slėpti. Taigi užmačios buvo negražios, nes Lietuvos teisėsauga pabijojo viešumo. Tai ji nusukinėjo filmavimo kameras, trukdė filmuoti, fiksuoti. Tai – silpnumo požymis. Laimė, lietuviškoji cenzūra, primenanti gūdžiausius sovietinius laikus, nesusiprato išjungti kompiuterio, stovėjusio name, iš kurio buvo „išvaduota“ mažoji mergaitė. To įrašo paklausius akivaizdu, jog mergaitė nenorėjo eiti pas motiną, vijo šalin antstolę, verkė, klykė nešama iš namo. Net jei vėliau ir bus labai laiminga gyvendama su savo motina, tą gegužės 17-ąją ji buvo išvežta per prievartą, panaudojus jėgą. Ir tą prievartą prieš apsiginti negalinčią mergaitę naudojo Lietuvos valstybei atstovaujantys pareigūnai. Tiesa, dar tą pačią dieną per kelias Lietuvos televizijas buvo parodyti kadrai, kaip mažoji mergaitė, atsidūrusi automobilyje kartu su savo motina, staiga pamiršta visą „išvadavimo“ siaubą, ima džiaugtis, juokauti. Gal taip kada nors ir nutiks. Bet labai sunku patikėti, jog džiaugtis mažoji Kedytė pradėjo tuoj pat po grubios „išlaisvinimo“ operacijos. Mergaitės klyksmas, išgirdus dūžtančius stiklus ir išvydus anstolę, atrodo nuoširdesnis už tą neva tikrą atsipalaidavimą, kurį demonstravo mergaitės motinos šalininkai. Kam tokie spektakliai, kam tokie įtikinėjimai? Lengvatikiams apmauti?

Neįtikinami atrodo ir Lietuvos Prezidentės bei Premjero paaiškinimai, esą jie nieko nežinojo apie ketinimus pačiu grubiausiu būdu „išvaduoti“ mergaitę. Jei mūsų aukščiausi valdžios pareigūnai žinojo, bet neužkirto kelio šiai gėdingai operacijai, – vadinasi, jie sąmoningai palaikė smurtautojų pusę. O jei nežinojo, tai dar blogiau. Turime valdžios atstovus, kurie nesusidoroja su savo pareigomis. Nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Ši nuostata įtvirtinta net Lietuvos įstatymuose. Mūsiškiai bando apsimesti esą šventesni ir už Popiežių, nes jie, tik pamanyk, nežinojo. Jie demonstruoja nuostatą, esą jiems galioja ne visi įstatymai.

Labai įdomi moteriškų smūgių į veidą neišvengusio policininko reakcija. Tikras džentelmenas, tikras vyras nekariauja su moterimis, bet viešojoje erdvėje pasirodė pranešimų, esą per mergaitės „išvadavimo“ operaciją „nukentėjęs“ pareigūnas svarsto galimybę bylinėtis su per galvą jam keletą kartų sudavusia moterimi. Gerbiu tokį policininko „principingumą“. Jis turi teisę taip manyti ir turi teisę visomis teisinėmis priemonėmis ginti savo garbę bei orumą. Tačiau man asmeniškai tokia laikysena yra nepriimtina, nes antausiai skelti ypatingomis šoko sąlygomis.

Sunku suprasti tuos, kurie, diskutuodami televizijos ar radijo laidose, tesugeba pareikšti, esą Lietuva – teisinė valstybė, todėl būtina visiems ir visada laikytis įstatymų. Lietuva nėra teisinė valstybė. Europarlamentaras prof. Vytautas Landsbergis yra priminęs, jog šiuo metu Lietuvoje neįgyvendinta apie 17 tūkst. teismo sprendimų. Kai kuriuose kituose šaltiniuose nurodomas dešimt kartų mažesnis skaičius – apie 1700. Akivaizdu, jog Lietuvos valstybė šiandien demonstruoja selektyvų, pasirinktinį teisingumą. Lietuvos teismas liepė nukabinti lenkiškas gatvių pavadinimų lenteles, bet kažkokios paslaptingos jėgos nusprendė, jog šio teismo sprendimo įgyvendinti nereikia, nebūtina. Lietuvos teismas priėmė sprendimą nugriauti statinius pajūryje. Ir vis dėlto jie iki šiol stovi. Intensyviai ieškoma kompromiso. Tad kodėl jo neieškota Klonio gatvėje? Nejaugi tie, kurie tvirtina, jog visuomet būtina laikytis įstatymų, nemato, kas iš tiesų dedasi Lietuvos teisėsaugos sferose? Pastaruoju metu atidžiai stebiu, kaip Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama viena narkotikų platintojų byla. Be abejo, iki baudžiamosios bylos pabaigos – dar labai toli. Tačiau jau dabar į akis krinta teisėsaugos grimasos. Kaltinamųjų ir įtariamųjų suole – nė vienos „baltosios apykaklės“. Vien – smulkūs narkotikų prekeiviai. Jaunučiai, nepatyrę, neišsilavinę. Vadinamosios „šestiorkos“. Jau dabar akivaizdu, kad piktžolių šaknų niekas nekapoja. Skabo tik piktžolių viršūnėles, tik lapelius. Akivaizdu ir tai, kad net ir labai griežtai nubaudus tuos keliolika su įkalčiais pagautų jaunuolių Lietuvoje narkotikų vargu ar sumažės, nes tikrieji narkotikų baronai paliekami ramybėje. Liūdna matyti, kaip rimtai, intensyviai, kruopščiai tiriamos iš tikrųjų visai nerimtos bylos. Pritariu kunigui Robertui Grigui, manančiam, jog „vėl neturime savo valstybės, ji vėl nepriklauso mums, ji priklauso kažkam kitam“. Negalima nesutikti ir su tokiais jo žodžiais: „Valdžia, kuri smurtauja prieš taikiai protestuojančius piliečius, automatiškai praranda įgaliojimus būti tautos valios reiškėja“. Jei Garliavos tragedija savo asmeniniais tikslais siekia pasinaudoti užtektinai gausus būrys politikų, kitaip tariant, kai kas dirbtinai augina savo reitingus, tai kun. R. Grigui politikavimo niekaip neprimesi. Šį rudenį jis nedalyvaus rinkimuose į parlamentą.

© 2012 „XXI amžius“