Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Teisėtvarka

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Kūrybos
horizontuose

Nemuno
krašto
vaivorykštė

Vienuoliškas šventumas, išmintis ir vizijos

Didžioji viduramžių intelektualė šv. Hildegarda Bingenietė oficialiai pripažinta šventąja

Mindaugas BUIKA

Šv. Hildegarda Bingenietė (1098–1179)

Benediktinės vienuolės kanonizavimo aplinkybės

Popiežius Benediktas XVI ateinantį rudenį Romoje vadovaus kelių naujų Katalikų Bažnyčios šventųjų paskelbimo iškilmei, tačiau vienos iš jų – benediktinės vienuolės šv. Hildegardos Bingenietės (1098–1179) – atveju Šventojo Tėvo patvirtintą dekretą taip pat galima laikyti vykusia formalia kanonizacija. Gegužės 10 dieną audiencijoje priėmęs Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektą kardinolą Andželą Amatą, popiežius Benediktas XVI drauge su dešimtimis kitų pasirašytų dokumentų, susijusių su kandidatų į altoriaus garbę bylų tyrimu, suteikė oficialų leidimą visos Bažnyčios mastu liturgiškai minėti šv. Hildegardą (Hildegard von Bingen) ir įtraukti į šventųjų katalogą.

Sekminių ugnimi žėruojanti Dvasia

Kun. Vytenis Vaškelis

Mes, praktikuojantys tikintieji, švenčiantys Sekminių šventę, savuoju tikėjimu, atsidavimu ir pasišventimu Dievui turėtume visa galva pranokti Kristaus mokinius, ant kurių dar nebuvo išsiliejusi Šventoji Dvasia. Nors jie nuolatos bendravo su Jėzumi ir girdėjo bei matė Jo daromus stebuklus, tačiau kol ant jų nenužengė Šventoji Dvasia bei Jos galybė (Apd 1, 8), tol netikėtai prasiveržę žemiški įgeidžiai buvo kaip deguto lašai, gadinantys jų širdyse esančias Viešpaties malonių medaus statines.

Kai bijome laisvės

Romas BACEVIČIUS

Urna su Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio palaikais pašarvota Kauno Paminklinėje Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje

Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios šventoriuje sekmadienį iškilmingai perlaidoti ateitininko, literatūrologo, pedagogo, žurnalisto ir publicisto, antinacistinės ir antisovietinės rezistencijos dalyvio, Lietuvos Laikinosios Vyriausybės vadovo Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio (1903 12 09 –1974 11 28) palaikai.

Gegužės 16-ąją, ketvirtadienį, iš JAV parskraidinta urna su velionio palaikais, anksčiau palaidotais Putname, buvo atvežta į Paminklinės Kristaus Prisikėlimo bažnyčios kolumbariumą, o šeštadienį atnešta į bažnyčią. Čia vyko perlaidojimo ceremonija, kurioje dalyvavo kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus, europarlamentaras Vytautas Landsbergis, Kauno miesto meras Andrius Kupčinskas. Į perlaidojimo ceremoniją atvyko ir keletas Seimo narių, žinomų visuomenės veikėjų, Kauno savivaldybės atstovų, Ateitininkų federacijos narių, eilinių piliečių. Iškilmės prasidėjo šv. Mišiomis, kurioms vadovavo Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ, koncelebravo Lietuvos kariuomenės ordinaras vyskupas Gintaras Grušas, prel. prof. habil. dr. Vytautas Steponas Vaičiūnas OFS, mons. Adolfas Grušas, mons. Vytautas Grigaravičius ir mons. Alfonsas Svarinskas. Arkivyskupas S. Tamkevičius SJ pakvietė melstis už Lietuvą, kad ji visada turėtų tokių valstybės veikėjų, koks buvo Juozas Brazaitis. Homilijoje arkivyskupas priminė, kad šis Šeštinių šventėje skambantis Jėzaus raginimas eiti į pasaulį ir skelbti Evangeliją yra skirtas visiems pakrikštytiesiems. Arkivyskupas trumpai apžvelgė J. Brazaičio biografijos faktus, akcentavo, kad jo gyvenimo pagrindas buvo krikščioniška laikysena ir svarbiausias veiklos motyvas, atėjus Lietuvos okupacijoms, – pasipriešinti komunizmo ir fašizmo ideologijoms.

Kasmetinė šventė Partizanų parke

Šv. Mišių aukai vadovavo Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas (centre), koncelebravo (iš kairės): g. kan. Vytautas Vaičiūnas, prel. Bronius Antanaitis, kun. Jeronimas Petrikas, mons. Alfonsas Svarinskas, kun. Petras Tavoraitis, kun. Pavlo Jachimec, OSBM

Jau kelerius metus Didžiosios Kovos apygardos partizanų parke, įkurtame mons. Alfonso Svarinsko, rengiama partizanų šventė. Ir šiemet, gegužės 19-ąją, renginys buvo gražus ir iškilmingas. Tiesa, liūdnesnis nei ankstesni dėl prieš dvi dienas, gegužės 17-ąją, Garliavoje įvykusio mažametės mergaitės prievartinio pagrobimo neva vykdant teismo nutartį. Tos tragiškos dienos ryto įvykiai, per televiziją matyti vaizdai vis dar neišėjo iš daugumos susitikimo dalyvių akių ir ausų.

Prievarta prieš mergaitę ir piliečius – Lietuvos gėda

Jaunimas ėjo susijuosęs virvele ir su žole burnoje nuo Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios iki Arkikatedros

Tuo laiku, kai praėjusį penktadienį „XXI amžiaus“ skaitytojai skaitė mūsų reportažą apie Garliavoje, Klonio gatvėje, seniai besitęsusį budėjimą saugant prievarta mėginamą išvežti mažąją Deimantę, jau buvo įvykęs tragiškas įvykis. Ankstų ketvirtadienio rytą, šeštą valandą, didelės policijos pajėgos šturmavo Garliavoje, Klonio gatvėje, penktuoju numeriu pažymėtą namą. Operacija „Pagrobimas“ prasidėjo apie 6 val. ryto. Jau apie 4.30 val. policija buvo užblokavusi visas gatves Garliavoje. Į operaciją atvyko ir pareigūnai iš Vilniaus. Policija per garsiakalbius įspėdavo žmones, kad nesipriešintų ir paliktų namus, teritoriją, nes bus pavartotas elektrošokas, ašarinės dujos, guminės kulkos, šunys ir kitos „specialiosios“ priemonės. Kai kurie žmonės buvo išvelkami policijos pareigūnų ir išvežami į policijos komisariatus. Netrukus policija pradėjo pjaustyti namo duris, daužyti langus. Niekas nesustabdė policijos ir jai įsakymus duodančios „antstolės“ su čekistiniu veidu – nei Lietuvos Respublikos himnas, nei maldos, nei lietuviškos trispalvės. 240 policininkų (prilygstančių sovietiniams omonininkams) būrys, besivadovaujantis privačios antstolės Sonatos Vaicekauskienės nurodymais ir įsakymais, pagal iš anksto parengtą planą puolė sodybą ir mergaitę saugančius taikius žmones. Garliavoje budėjusių žmonių pasipriešinimas per pusantros valandos vykusią „operaciją“ grasinimais, jėga ir suėmimais buvo numalšintas (nors to daryti tikrai nereikėjo). Operacijos „Pagrobimas“ metu buvo suimta beveik 40 žmonių, o du budėję kunigai – mergaitę nuolat saugantis Jonas Varkala ir vikaras kun. Mindaugas Martinaitis – iš namo išvilkti į gatvę. 7.20 val. verkianti ir nuolat kartojanti: „Noriu gyventi tik su Neringa, kitur aš neisiu“, mažametė Deimantė buvo jėga paimta iš globėjos teisėjos Neringos Venckienės ir sudarius policininkų „sieną“ išnešta motinos Laimutės Stankūnaitės į akimirksniu privažiavusį autobusiuką bei išvežta nežinoma kryptimi.

Kai teismo nutartys vykdomos prievarta

Tai, kas vyko ankstyvą praėjusios savaitės ketvirtadienio rytą, šiuolaikinių informacinių technologijų dėka matė visa Lietuva.

Pateikti vaizdai yra akivaizdūs – prieš Lietuvos piliečius („kliūtis“), prieš mergaitę ir jai artimus žmones buvo naudojama ypač grubi prievarta. Oficialiuose pranešimuose buvo teigiama, kad prievarta prieš žmones buvo leista teismo sprendime – nurodyta, jog reikia „pašalinti kliūtis“, išskyrus prievartą prieš mergaitę. Policijos vadovai tikina, kad viskas vyko „sklandžiai“ ir pagal įstatymus – mergaitę, jai pačiai sutinkant, taikiai, iš Kedžių namų išsivedė L. Stankūnaitė. Tačiau realybė buvo kita. Klonio gatvėje esantį namą puolė milžiniškos policijos pajėgos. Matėsi ir girdėjosi grubūs reikalavimai mergaitei. Ir netrukus mergaitė jau nejudanti (apsvaiginta kažkokių vaistų?) buvo išnešta L. Stankūnaitės. Taigi, ar tos prievartos prieš mergaitę nebuvo? Kaip po „operacijos“ paliudijo N. Venckienė, grubi prievarta buvo naudojama prieš vaiką, nors tą daryti teismas buvo griežtai uždraudęs. Ant N. Venckienės veido bei kaklo matėsi kraujosruvos. Po operacijos, kurioje dalyvavo 240 policininkų, Kedžių namai buvo nusiaubti – išdaužyti langai, išlaužtos durys, sugadinti garažo vartai.

Atminimo sienelė patriotinėms organizacijoms

Renginio svečiai

Gegužės 7 dieną Kaune, Čečėnijos aikštėje, vykusio Motinos dienos minėjimo metu buvo atidengta Atminimo sienelė ir įjungtas fontanas. Renginys prasidėjo valstybės ir Kauno vėliavų pakėlimu. Kalbėjo krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė, mero patarėjas Zenonas Abramavičius, Motinos dienos proga pasveikinęs į renginį atvykusias motinas, išreiškė padėką toms, kurios išaugino ir augina šalies patriotus, Čečėnijos aikštės rekonstrukcijos iniciatorius Seimo narys Arimantas Dumčius ir jo kolega Rytas Kupčinskas. Jie kalbėjo apie tai, kad šioje aikštėje esanti atminimo sienelė ir 37 patriotinių organizacijų, veikusių tarpukario Lietuvoje, pavadinimai jaunimui ir ateities kartoms primins apie kovas dėl laisvės, apie valstybingumo ištakas. Atminimo sienelę atidengė R. Juknevičienė, A. Dumčius, R. Kupčinskas, Šaulių sąjungos II rinktinės vadas Minvydas Mikalauskas, dimisijos kapitonas Antanas Lukša ir kt. Joje įrašyta 37 patriotinių organizacijų pavadinimai: Šaulių, Birželio sukilėlių, Lietuvos laisvės kovotojų, Lietuvos tautinio jaunimo, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungų, Žmogaus teisių gynimo asociacijos, Lietuvai pagražinti draugijos, M. Valančiaus blaivybės sąjūdžio, Lietuvos ateitininkų federacijos, Lietuvos laisvės lygos, Lietuvos raudonojo kryžiaus draugijos ir kt. Sienelę pašventino Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Renginyje dalyvavo ir Seimo kancleris Jonas Mileris, politinių kalinių ir tremtinių atstovai, įvairių patriotinių organizacijų vadovai bei nariai su savo organizacijų vėliavomis, P. Plechavičiaus jaunojo kario mokyklos mokiniai. Jie demonstravo savigynos gebėjimus. Šioje mokykloje besimokantys jaunuoliai rengiasi dirbti sukarintose struktūrose.

Perlaidoti vokiečių karių palaikai

Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai Vilniaus Vingio parko vokiečių karių kapinėse vokiečių karių perlaidojimo ceremonijoje

Gegužės 15 dieną Vingio parko prieigose esančiose vokiečių karių kapinėse perlaidoti 353 vokiečių karių, kurie buvo palaidoti  Utenoje per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus, palaikai.

Perlaidojimo ceremonijoje dalyvavo Vokietijos ambasados Lietuvoje, Krašto apsaugos, Kultūros ministerijų, Lietuvos kariuomenės, Utenos rajono, Vilniaus miesto savivaldybių atstovai, visuomenė.

„Civilizuotose valstybėse niekas neklausia, kas moka honorarą advokatui“

Advokatas Tadas Kelpšas

Tiems, kurie domisi Lietuvos teisėsaugos veikla, kurie stebi Lietuvos teismuose nagrinėjamas bylas, akivaizdu, jog advokatas – itin svarbi institucija siekiant tikro, nesurežisuoto teisingumo. Tačiau akivaizdu ir tai, kad advokatai Lietuvoje susiduria su pakankamai rimtais sunkumais. Tiesiog kai kas bevelytų, jog Lietuvoje advokatų išvis nebūtų arba jie turėtų tik minimalias, simbolines galias. Apie silpnąsias ir stipriąsias Lietuvos advokatūros puses su advokatu Tadu KELPŠA kalbasi žurnalistas Gintaras Visockas.

Mes ir vėl neturime savo valstybės

Gintaras Visockas

Taip, kaip Garliavoje buvo „išvaduota“ mažoji Kedytė, be abejo, galima elgtis. Bet tokiais būdais ir priemonėmis, kuriuos pasirinko antstolė Sonata Vaicekauskienė, vaikus galima vaduoti tik iš teroristų, galvažudžių ir seksualinių iškrypėlių. Jei gegužės 17-ąją mažoji mergaitė būtų buvusi išplėšta iš, sakykim, įkaitus paėmusių ir politinius ar ekonominius reikalavimus iškėlusių banditų rankų, sveikinčiau ir Lietuvos policiją, ir Lietuvos antstolius. Būtų puiki kovinė operacija. Vaikas išvaduotas, grėsmės pašalintos, o aukų – nė vienos, tik išlaužtos durys, išsukinėtos rankos ir vargšas policininkas, patyręs, kas yra moteriškas antausis. Tačiau mergaitės globėja Neringa Venckienė nėra teroristė ir niekada tokia nebuvo. Teroristė niekada nebuvo ir mergaitę globojusi Audronė Skučienė. Ji – kirpėja. Vienas dienraštis ją dažnokai taip tituluodavo tarsi norėdamas pašiepti, pažeminti, tarsi kirpėjos profesija būtų kuo nors gėdinga, tarsi kirpėja negalėtų mylėti mažosios Kedytės ir ja deramai rūpintis. Akivaizdu, jog mergaitę „vadavusieji“ mūsų pareigūnai bus kažką supainioję ir susipainioję. Beje, tas jų „susimovimas“ – tragiškas, siaubingas. Mažąją mergaitę iki „išvadavimo“ auginusių žmonių neverta laikyti nei idealiomis tetomis, nei idealiomis globėjomis. Niekas niekad neįtikins, jog, kilus šeimyniniams konfliktams, kalta tėra tik viena pusė. Nereikia manyti, kad mažajai Kedytei buvo itin sunku gyventi pas savo tėvelio seserį. Privalome pripažinti ir kitą tiesą – nėra idealių motinų.