|
Valdžia ne prie ko ir daržovių visuomenė
Sunku komentuoti tai, kas absurdiška ir šlykštu. Vaiko prievartavimas visos Lietuvos akivaizdoje, aukščiausiai valdžiai nusisukus, o daliai žiniasklaidos bandant įteigti, kad taip ir turi būti, didesnė trauma nei svetimos kariuomenės įsiveržimas. Tada imi tikėti, kad tikrasis smurtautojų taikinys buvo ne mergaitė, o visuomenė mes visi tie, kurie nori gyventi laisvai, demokratiškai ir be baimės.
|
|
Prezidentė neturi televizoriaus?
Kaip skelbia žiniasklaida, prezidentė Dalia Grybauskaitė, vertindama gegužės 17 dienos įvykius Garliavoje, pabrėžė, jog įvykdžius neeilinį, mažo vaiko interesus liečiantį teismo sprendimą, atsakingos institucijos turi ištirti, ar prieš vaiką nebuvo naudota prievarta, įvertinti visas vaiko perdavimo aplinkybes ir perdavimo procedūroje dalyvavusių institucijų veiksmus. Prezidentė ne kartą išsakė poziciją, kad mergaitės interesai yra svarbiausia, kad vaiko interesų apsauga turi būti garantuota, ir savo pozicijos nekeičia. Prievarta, anot Prezidentės, vaiko atžvilgiu netoleruotina. Pasak D. Grybauskaitės, turi būti imtasi visų reikiamų priemonių mergaitės saugumo užtikrinimui ir jos interesų gynybai.
|
|
2012 m. gegužės 17 d.
Toks jausmas, kad vėl neturime savo valstybės. Ji vėl nepriklauso mums. Ji priklauso kažkam kitam. Gal teisėjui Kondratjevui. Gal kontrolierei Žiobienei. Gal antstolei Vaicekauskienei. Gal kaukėtiems smogikams. Ar tiems, kas stovi už jų. Bet ne mums, dėl laisvės ir teisingumo Lietuvoje kovojusiems žmonėms. Sava valstybė nenaudoja smurto prieš vaikus. Sava valstybė paryčiais nesiveržia su ginkluota jėga į taikių civilių namus. Nedaužo langų. Nelaužia durų. Paryčiais į Lietuvos piliečių namus išskirti artimųjų ir naikinti jų turto verždavosi trėmimų vykdytojai. Stribai ir okupantai.
|
|
Paaiškinimas idiotams: smurtas yra tvarkingas įstatymo vykdymas
Gegužės 17-ąją, ketvirtadienį, pačiame priešaušryje, kada turbūt saldžiausi sapnai, pustrečio šimto iki dantų apsiginklavusių ir kaukėtų pareigūnų šturmavo privačius senukų Kedžių namus, kuriuose miegojo pati svarbiausia pedofilijos bylos liudininkė ir kaltintoja 8-erių metukų našlaitė... Nors kameros buvo nusuktos, visi girdėjome šiurpius klyksmus iš namo vidaus, kaip buvo vykdomas teisėjui Vitalijui Kondratjevui vadovaujant priimtas teismo sprendimas, kaip iš savo namų, kuriuose visuomet gyveno, ankstų rytą iš lovos pakeltas, išgąsdintas vaikas buvo išplėštas, išvilktas, kojom į priekį išneštas niekad jo neauginusios motinos. Paniekintos visos šeimos vertybės, išprievartauta padori lietuviška, krikščioniška, darbšti šeima, išauklėjusi tokius pačius atsakingus vaikus. Jų vienas mirė smurtine mirtimi, niekas taip ir neįrodė, kad buvo ne taip! Drąsius Kedys metus kovojo visais įmanomais civilizuotais būdais kreipėsi į aukščiausius teisėtvarkos pareigūnus, maldavo šalies vadovų dėmesio ir pagalbos, darė viską, kas tik bebuvo įmanoma. Kurčia ir bejausmė sistema nesureagavo.
|
|
Kai valdžia elgiasi kaip okupantas, belieka taikiai priešintis
Kun. Robertas Grigas
Kalba Vilniuje, Simono Daukanto aikštėje, gegužės 19 dieną Brangūs žmonės, Lietuvos piliečiai,
Gegužės 17-osios data žymi nusikaltimą. Žvelgiu į jūsų veidus ir mąstau, kad, jeigu pridėtų jūsų kol kas negausaus susibūrimo nuotrauką prie tų, kurias mes turime išsaugoję iš Sausio 13-osios budėjimo, iš Baltijos kelio, matytume nuostabų panašumą tarp anų ir jūsų veidų štai čia. Esate tos pačios dvasios žmonės. Daugelis iš mūsų, čia esančių, galėjome prisisegti Nepriklausomos valstybės atkūrimo apdovanojimus, Vyčio kryžius, Sausio 13-osios medalius. Kodėl susirinkome tada, kai būrėmės į Sąjūdį, leidome pogrindžio spaudą, budėjome Sausio 13-ąją? Tuomet tikėjome, kad mūsų valstybė bus kitokia, bus žmoniška Lietuva, kurioje valdžia yra mūsų skiriama ir tarnauja mums. Su pašaipa parašyta viename laiške: Man atrodo, kad jūs esate pernelyg dievobaimingi. Bėda, kad didelė dalis mūsų tautiečių, einančių teisėsaugos pareigūnų, politikų pareigas, yra perdėtai pareigingi. Galbūt tai yra įprasta tokiose šalyse, kaip Baltarusija, Rusija ar Ukraina, kur didžiąją, deja, jų istorijos dalį valdžia su savo piliečiais elgiasi kaip okupantas. Visą laiką buvo jie ir mes, valdžia ir žmonės, engiantieji ir engiamieji. Lietuvoje mes turime patirties, ir tikėkime: įtvirtinsime nuostatą, kad valdžia vykdys žmonių įgaliojimus, vykdys žmonių valią, o ne savo slaptų šešėlinių ir klaninių struktūrų užmačias. Ką turėjau mintyse sakydamas, kad mūsų pareigūnai pernelyg pareigingi? Yra įstatymo ir pareigos vykdymas, kuris nesikerta su žmoniškumo principais, ir yra tokių įsakymų, kai pareigūnai siunčiami prieš taikius namus, kai turi padėti įgyvendinti nežmonišką sprendimą, naudoti prievartą prieš vaiką, ir daugybė kitų panašių atvejų, kai doras žmogus turi pasakyti: Ne, aš tame nedalyvausiu, nes tai yra prieš mano sąžinę. Žmogus turi būti pasiruošęs panašiose situacijose susidurti su įvairiais asmeniniais nemalonumais, karjeros lūžiais, algos netekimu ar sumažinimu. Istorijoje (ir mūsų tėvynėje, ir pasaulyje) tokių atvejų yra buvę tokio sveiko pilietinio pasipriešinimo, nedalyvavimo, kada žmogus, matydamas, kad iš jo valdžia ar valstybė reikalauja jo sąžinei prieštaraujančių dalykų, atsisakė juos vykdyti. Su skausmu turime pastebėti, kad tokio žmoniškumo, tokio pilietiškumo daigai mūsų šalyje dar tiktai dygsta, nes, jeigu jie būtų mūsų visuomenės daugumos savastis, mes nebūtume ten matę tų šimtų uniformuotų pareigūnų: mūsų pagimdytų, užaugintų lietuvių policininkų, kurie sutiko tame košmare dalyvauti ir naudoti fizinę jėgą. Mes nebūtume ten matę vaiko teisių apsaugos pareigūnių, kurios, tarsi ieškodamos paguodos, sako: Na, tau sunku, bet ir mums sunku. Mes duodame tau du pasirinkimus (čia, žinot, toks modernios psichologijos triukas): arba eini dabar, arba po minutės. Modernios psichologijos dogmos aiškina, kad taip geriau, nes, jeigu bus sakoma, kad negali rinktis, tiktai eik, tai bus trauma, o jeigu po minutės, tai jau būsi paguostas. Mūsų seneliai prisimena, kai stribai ir okupantai juos trėmė, kai kurie žmoniškesni buvo, nes kartais duodavo dvidešimt minučių pasirengti. Ir tai sako vaikui žmonės, turintys aukštąjį išsilavinimą, ginantys vaiko teises. Jie sako, kad rėkti, verkti, šaukti yra normalu. Mes neturime palaikyti jokių asmens kultų. Man atrodo, kad mūsų lietuviai dar turi Rusijoje labai įsišaknijusį sindromą: geras caras, bet blogi bajorai ir ministrai, jis nieko nežino, jis negali nieko padaryti. O mūsų nepelnytai vertinama Prezidentė po to smurto akto, kurį matė visa Lietuva (kai vaikas kaip negyvėlis iš namų išnešamas kojomis pirmyn), sako: Reiktų sudaryti komisiją ir ištirti, ar nebuvo naudojama prievarta prieš vaiką. Geras caras, arba geras prezidentas, turi veiksmais, o ne gražiomis deklaracijomis parodyti, kokios yra jo vertybės ir jo politika. Evangelija moko: Pažinsite iš jų darbų, iš jų vaisių, kas jie yra gėris ar blogis. Visa Lietuva matė ir girdėjo per TV3 įrašą, kai buvo uždrausta filmuoti (tai irgi yra tam tikras besikeičiančios mūsų valdžios mūsų Lietuvos ženklas, kai į sieną nusukinėjamos filmavimo kameros, kad niekas negalėtų pamatyti tiesos). Prisimenat? Mes pradėjome nuo to viešumo, M. Gorbačiovo pavadinto glasnostj, ir Vinco Kudirkos Kelkite, kelkite, kelkite, kelkite...
|
|
Ar advokatas prievartos vykdytojas?
Viešas laiškas Advokatų Tarybos pirmininkui dr. Leonui Virginijui Papirčiui
Kai virš Lietuvos sklandė tautos atgimimo trispalvė paukštė, o V. Kudirkos Tautiškos giesmės posmai rasojo laisvės ir nepriklausomybės atgavimo vilties ašaromis, abejoju, ar kas nors įsivaizdavo, kad po dvidešimt dvejų atkurtos valstybės metų išauš toks rytas. Norėčiau, kad tie iš Garliavos transliuojami vaizdai neturėtų nieko bendra su Lietuvos Respublika, kurios Konstitucijos priėmimo Tautos referendumu dvidešimtąsias metines būtina paminėti pagarbiai ir iškilmingai. Deja, 2012 metų gegužės 17-osios ryto įvykiai, kai mūsų vaikai, vykdydami įsakymą, smurtavo prieš ant valstybinės vėliavos pargriautus senolius, moteris ir dvasininką, kai užlaužė rankas moteriškai trapiai TEISĖJAI, šiurkščiai įžeidė mano pilietinę savigarbą. Labiausiai pasibaisėjau tuo, kad klykiančią mergaitę tarytum kokį namų apyvokos rakandą iš išdaužytais langais namo išnešė advokatas Gintaras Černiauskas. Televizijos laidoje tos pačios dienos vakarą jis buvo pristatytas vos ne kaip didvyris ir kelis kartus LNK rodė advokato filmuotus kadrus, kuriuose užfiksavo savo klientės Laimutės Stankūnaitės neįtikėtinai staigiai pasikeitusius, malonius santykius su dukra.
|
|
Savo pilietinę pareigą atliko tik savanoriai
Klonio gatvės drama baigėsi tragedija. Joje, gindami mažają Deimantę nuo prievartos, dalyvavo daugybė padorių žmonių, tikrų Lietuvos piliečių. Tačiau šituose įvykiuose beveik nesigirdėjo visuomeninių organizacijų balso, nesijautė jų konkrečios veiklos. Kaip numiręs atrodė Kauno Sąjūdis, nesigirdėjo politinių kalinių ir tremtinių organizacijų protestų, nors būtent jos turėjo jautriausiai reaguoti į neteisingumą, pridengtą įstatymo marška. Neatsiliepė į kvietimą prisidėti konkrečia veikla ir jaunimo organizacijos. Tiesa, ginant mažą mergaitę, dalyvavo daug žmonių, priklausančių šioms organizacijoms, bet tik kaip privatūs asmenys. Tai rodo, kad mūsų visuomeninės organizacijos ir jų vadovai nėra pakankamai pilietiški, nesugeba susiburti į vieningą frontą prieš teisėsaugą užgrobusį drakoną. Pavyzdys gali būti Lietuvos Kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Kauno apskrities skyrius, kurios nariai po kovo 23-sios prievartos akto pasikeisdami budėjo ištisomis paromis beveik du mėnesius. Jos narys Algirdas Petrusevičius, budėjęs poste per gegužės 17 d. antpuolį, nukentėjo (buvo apipurkštas ašarinėmis dujomis ir apstumdytas, suplėšyti rūbai) ir galės paliudyti prievartą mergaitės atžvilgiu teisme, kuris būtinai įvyks ir bus teisiami šio nusikaltimo užsakovai ir vykdytojai. Tad kviečiame visuomenines organizacijas aktyviau dalyvauti istoriniame Lietuvos atsinaujinimo etape, lietuvių tautos kovoje už teisingumą.
|
|
|