|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Civilizuotose valstybėse niekas neklausia, kas moka honorarą advokatui
Tiems, kurie domisi Lietuvos teisėsaugos veikla, kurie stebi Lietuvos teismuose nagrinėjamas bylas, akivaizdu, jog advokatas itin svarbi institucija siekiant tikro, nesurežisuoto teisingumo. Tačiau akivaizdu ir tai, kad advokatai Lietuvoje susiduria su pakankamai rimtais sunkumais. Tiesiog kai kas bevelytų, jog Lietuvoje advokatų išvis nebūtų arba jie turėtų tik minimalias, simbolines galias. Apie silpnąsias ir stipriąsias Lietuvos advokatūros puses su advokatu Tadu KELPŠA kalbasi žurnalistas Gintaras Visockas.
Ar Lietuvos visuomenė suvokia, kokia svarbi ir reikalinga yra advokatų institucija? Ar mes suprantame, kad, neužtikrinus advokatų nepriklausomumo pricipo, neįmanomas joks teisingumo įgyvendinimas? Sunkumai, kuriuos patiria advokatai, iš tiesų yra ne kas kita, o problemos, su kuriomis susiduria mūsų ginamieji. Būtina suvokti, jog advokato paslaugų pageidaujantys asmenys mums patiki ne tik savo bėdas, bet ir konfidencialią informaciją. Mūsų klientai teisinės pagalbos, patarimų sulaukia tik iš mūsų advokatų. Šita aplinkybė yra labai svarbi. Ją vertėtų įsidėmėti visiems, ypač tiems, kurie susidarę skeptišką požiūrį apie advokatų veiklą. Kaltinimų sulaukęs žmogus tiesiog neturi galimybės kitur ieškoti pagalbos. Tad advokato ir jo kliento santykiai saugotini nuo bet kokių spaudimų ir slaptųjų pasiklausymų. Patikėtų žinių advokatas neturi teisės niekam papasakoti, panašiai kaip kunigas per išpažintį sužinotų faktų. Lietuvos teisėsaugos institucijos mėgsta pabrėžti, kad tai būtent advokato privilegija. Aš manau, kad toks požiūris yra neteisingas. Tai ne advokato, o jo kliento privilegija būtina, neišvengiama, gerbtina. Ją dar būtų galima traktuoti kaip teisę gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą. Ir tai ne advokatų išsigalvojimas. Tokios nuostatos egizstavo dar Romos imperijos laikais. Jau tada ši nuostata buvo traktuojama kaip demokratinės, padorios, teisinės valstybės pamatas. Mes visi puikiai žinome, kiek daug represinių institucijų turi valstybė, čia ir prokuratūra, ir žvalgyba, ir policija, ir ikiteisminio tyrimo institucijos, ir mokesčių inspekcija... Visos jos finansuojamos iš valstybės biudžeto. Jos turi pakankamai daug veiksmingų instrumentų, kaip rinkti vienokius ar kitokius kaltės įrodymus, todėl asmeniui, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą, itin sunku gintis. Advokatas vienintelė jo gynybos priemonė. Būtent dėl šios priežasties valstybė ir neturi teisės pančioti advokatui rankų. Nepamirškime dar vienos aksiomos: jei žmogus nusikalto, tai dar nereiškia, kad jis neturi jokių teisių, kad jį galima niekinti. Jeigu leisime įsivyrauti mąstymui, esą įtariamasis arba kaltinamasis neturi teisės į kvalifikuotą teisinę gynybą, esą advokatas blogiukų gynėjas, iš tiesų susidursime su labai siaura, plonyte linija, skiriančia civilizuotą elgesį nuo linčo teismų. Kaltinamasis privalo turėti galimybę su savo advokatu pasitarti niekieno nevaržomas. Priešingu atveju tokios advokato institucijos visai nebereikia. Jei pas advokatą atėjęs kaltinamasis negali atvirai kalbėti, nes baiminasi, kad pokalbis slapta įrašomas ir vėliau net bus galima teisme pateikti jį kaip kaltės įrodymus, tokia padėtis tikrai neturi nieko bendro nei su teisingumu, nei su teise. Kodėl civilizuotose, demokratinėse valstybėse niekas neklausinėja, kas ir kokius honorarus moka advokatams? Kodėl ši informacija traktuojama kaip saugotina paslaptis? Gyvenimas sudėtingas, painus, įvairus. Egzistuoja labai daug situacijų. Visų jų neįmanoma užfiksuoti įstatymuose. Jeigu nebelieka paslapties, kas ir kokius honorarus moka advokatams, užkertama teisė į kvalifikuotą gynybą. Uždrausti arba trukdyti gintis nuo išties galingo represinio valstybės aparato nežmoniška. Prisiminkime sovietinius laikus. Tuomet į advokato profesiją žiūrėta skeptiškai. Vadinasi, sovietiniai laikai ir demokratija neturėjo nieko bendro. Prisiminkime šiandieninius Kinijos teismus. Jie primena parodomuosius baudžiamuosius procesus, kurių metu siekiama viešai pažeminti, paniekinti kaltinamuosius. Tai daroma nekvaršinant sau galvos dėl to, kas gi iš tiesų įvyko. Šiandien kai kas Lietuvoje irgi norėtų matyti ne tiek objektyvius teisinius procesus, kiek viešus parodomuosius teismus, kurių metu įtariamasis iš anksto paskelbiamas nusikaltėliu. Baudžiamojoje byloje teisėjas privalo būti objektyvus, nešališkas. Teisėjui privalu kritiškai vertinti tiek prokuratūros, tiek advokatų samprotavimus. Taip turėtų būti. Bet ar visuomet taip atsitinka? Mano supratimu, šiandien Lietuvoje teisėjai palankesni prokurorams, bet ne advokatams, tačiau taip neturėtų būti. Kaip vertinate dabartinius mūsų įstatymus, apibrėžiančius žmogaus teisę į valstybės apmokamą advokatą? Kad tokia nuostata egzistuoja, sveikintinas reiškinys. Jei įtariamasis neturi galimybės pats pasisamdyti kvalifikuoto teisininko, tokią teisę jam garantuoti privalo valstybė. Lenkiu galvą prieš valstybės apmokamus advokatus. Tarp jų labai daug principingų, sąžiningų, darbščių advokatų. Bet šiandieninė sistema sukurta taip, kad valstybės apmokami advokatai neturi objektyvių galimybių tinkamai pasiruošti byloms, kurias nagrinėti juos įpareigoja valstybė. Valstybės apmokami advokatai užversti bylomis, į kurias dėl laiko stokos neįmanoma deramai įsigilinti. Bylos tokiems advokatams primetamos ir nesuteikiama teisė jų atsisakyti. Tokiu atveju grubiai pažeidžiamas pagrindinis advokato veiklos principas nepriklausomumas. Demokratinėse valstybėse advokatų veikla niekaip nevaržoma. Jie privalo turėti teisę nevaržomai reikšti savo poziciją, nebijoti pasakyti, kur pažeidžiamos įtariamojo arba kaltinamojo teisės, kur neteisingai taikomi įstatymai. Priverstinį valstybės samdomų advokatų skyrimą baudžiamosiose bylose inspiravo Darbo partijos byla. Tokie pakeitimai įtvirtinti neva dėl to, kad nagrinėjamos sudėtingos bylos specialiai vilkinamos dėl gynėjų kaltės. Taigi šioje byloje valstybė paskyrė dar ir savo advokatus kaip pakaitinius. Bet juk klientas turi pasitikėti savo advokatu, privalo priimti jo teikiamą teisinę pagalbą, suteikti advokatui teisę atstovauti jam teismuose. Tokią teisę advokatui gali suteikti tik klientas. Dabar Lietuva šį vieną iš pagrindinių, esminių principų grubiai pamina, nes valstybė įteisino nuostatą, leidžiančią primesti savo advokatus. Kartais klientas reiškia nepasitikėjimą advokatu, kurį jam skyrė valstybė. Įstatymai dabar tokie, kad advokatas vis tiek privalo ginti tą, kuris juo nepasitiki. Ar tokios pataisos teisingos? Ar čia neprasilenkiama su sveiku protu, sąžiningumo, padorumo, demokratiškumo, teisingumo principais? Mano supratimu, Lietuva turi užtektinai griežtų poveikio priemonių tiems proceso dalyviams, kurie vilkina bylas. Advokatai čia dažniausiai niekuo dėti. Atkreipkite dėmesį, kaip Norvegijoje nagrinėjama Breiviko byla. Ji nagrinėjama kasdien, be pertraukų, diena iš dienos. Jokių atidėjimų. Šią bylą tiriantys teisėjai tuo pačiu metu jokių kitų bylų neturi. Jie pasiimtą bylą nagrinės tol, kol ši bus baigta. Jei reikės nagrinės pusę metų ar ištisus metus. Mūsų įstatymai numato galimybę bylą atidėlioti. Mūsų teisėjai vienu metu nagrinėja daug bylų. Taigi būtent čia įžvelgiu silpnąją pusę, nes Lietuva nesivadovauja nuostata: bylą pradėjus nagrinėti, ją būtina narplioti tol, kol bus užbaigta, ir tik po to imtis kitų bylų. Ar galimi operatyviniai veiksmai prieš advokatus? Galimi. Lietuvoje niekam nevalia nusikalsti. Net ir advokatams. Tačiau čia reikia išskirti vieną svarbią aplinkybę. Negalima rinkti informacijos, kuri sudaro advokato ir jo kliento susižinojimo paslaptį. Advokato ir kliento susižinojimas telefonu, raštu, žodžiu ar elektroninio pašto pagalba konfidencialus dalykas. Demokratinėse valstybėse jokios operatyvinės institucijos neturi teisės rinkti informacijos apie tai, ką savo advokatui papasakojo jo ginamasis, nes tokiu būdu surinktų duomenų negalima pateikti teismui kaip įrodymų. Vis dėlto mūsų teisėsauga kartais užsimano slapta fiksuoti konfidencialius advokato ir jo kliento pokalbius. Tai yra grubus, netoleruotinas pažeidimas. Kodėl kyla noras operatyvine veikla užsiimančioms institucijoms kištis į advokato ir jo kliento tarpusavio santykius? Ikiteisminio tyrimo institucijos tiesiog nori lengviau gyventi. Kam rinkti įrodymus, sekti? Tiesiog pramušk Seime įstatymą, leidžiantį slapta fiksuoti advokato ir kliento pasitarimus, ir tada atkris būtinybė kitais metodais ieškoti kaltę patvirtinančių įrodymų. Baisiausia, kad esama net noro įteisinti nuostatą, leidžiančią slaptu būdu užfiksuotus advokato ir kliento konfidencialius pokalbius panaudoti kaip neginčijamus įrodymus teismo proceso metu. Tiesiog įsirašei į diktofoną, kaip įtariamasis savo gynėjui pateikia išpažintį, padėjai slapta įrašytą pokalbį teismui ant stalo, ir byla baigta. Gal iš šono kai kam ir priimtina atrodo tokia tvarka, tačiau iš tiesų tokios nuostatos labai pavojingos. Jas įteisinę taptume policine, represine valstybe. Laimė, maždaug prieš pusę metų Seimas net nepriėmė svarstyti tokio pobūdžio pataisų. Jas parlamentarams siūlė teisėsaugos institucijų vadovai. Beje, ne vienas advokatas yra užsiminęs, jog konfidencialių pokalbių su klientu vis tiek klausomasi. Matyt, neteisėtas informacijos rinkimas išties egzistuoja. Tačiau mūsų teisėsaugos institucijoms ir šito mažoka. Jos norėtų neteisėtu būdu surinktus duomenis dar panaudoti ir teismuose kaip įrodymus. Taigi advokato veiksmus galima sekti. Negalima sekti tik kliento, bendraujančio su savo advokatu, veiksmų. Civilizuotose visuomenėse advokato ir kliento pokalbis prilyginamas išpažinties paslapčiai. Juk kunigas taip pat neturi teisės atskleisti, ką jam per išpažintį papasakojo nusidėjęs asmuo net specialiosioms ar slaptosioms tarnyboms. Ir tai yra normalu. Tokios žaidimo taisyklės civilizuotoje visuomenėje.
© 2012 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |