|
Apie įstatymų (ne)vykdymą
Kun. Robertas Grigas
Mažos Garliavos mergaitės drama kaip aštrus chirurgo skalpelis apnuogino skaudžią tikrovę. Visi, kurie neabejingi Lietuvai ir gėrio vertybėms, seniai jautė, kad ištikimųjų kraujo kaina atkurta valstybė, jos gyvastingumą užtikrinti turinčios struktūros tampa butaforinės, nes nėra autentiškos, su tautos dvasia ir aukščiausiais polėkiais sutapusios valstybės, žmoniškumas ir teisingumas nėra svarbesnis už visus įstatymus ir jų vykdymą bei vykdytojus. Teisingumas yra valstybių pamatas (Iustitia est fundamentum regnorum), anot europinės teisės klasikų romėnų. Nėra patikimai įtvirtintos valstybės, jeigu linguoja kaip raisto liūnas po kojomis tai, kas turėtų būti kaip akmeniniai pamatai. Toli gražu iki rezistentų svajotos Lietuvos, jeigu nesurandama galių apginti vieną vaiką, užtikrinti jam saugumą. Vienui vienas žodis būt tave apgynęs, vis prisimenama amžinoji Jono Aisčio rauda dėl tautiečių moralinės impotencijos Prezidentės, Seimo pirmininkės, atsakomybę jaučiančių Seimo narių, ministrų, jėgos struktūrų, teismų pareigūnų. Atrodo, kad visa esama valdžios galia metama ne apginti tam vaikui, o įstumti jį, nuo mažens traumuojamą, į neapibrėžtesnę, nesaugesnę ir nejaukesnę būseną. Sutelkta valstybės represinių raumenų galia naudojama prieš intuityviai viso šio vyksmo falšą jaučiančius ir protestuojančius piliečius.
Pats esminis Lietuvos strateginis interesas dabar ne bendrojo visuomeninio produkto (BVP) didinimas, ne Hitachi atominė elektrinė ar energetikos tinklų jungtis su Vakarais, kad ir kaip reikšminga tai būtų. Strateginis tautos interesas apginti šį vaiką nuo keistai besielgiančių teismų pusiau tenagrinėtų ir tirti nebaigtų realių grėsmių ir visus savo vaikus, kurių tyko tokie ar panašūs pavojai, įvertinti kaip Tėvynės laisvės, žmoniškos nepriklausomos valstybės garantą tą visuomenės dalį, kuriai, nepaisant krizės, rūpi ne vien išgyvenimas, ne vien pramogų industrijos vartotojo ir mokesčių mokėtojo iškilūs vaidmenys, bet ir viešasis interesas svetimas (?) skausmas, svetimas (?) vaikas. Čia, ponai, yra Lietuva, kurios nepriklausomybę paskelbėme Kovo 11-ąją ir gynėme Sausio 13-ąją. Ar kažkam norisi ją kvestionuoti? Garliavos minia akivaizdžiai su tuo nesutinka. Beje, Sąjūdžio mitinguose taip pat buvo minia. Lietuvos ryto dienraštis. Kremliaus medijos taip ir (in)formavo viešąją nuomonę nacionalistinės isterijos kurstytojų sufanatizuotos lietuvių, latvių, estų minios Baltijos kelyje...
Nepatogūs disidentai
Ir atsitik tu man taip ir tada, ir dabar tie patys nesukalbami anų laikų žmogaus teisių gynėjai, politkaliniai, rezistentai Nijolė Sadūnaitė, Balys Gajauskas, Algirdas Endriukaitis, mons. Alfonsas Svarinskas ir dar daug kitų, kuriuos anuomet kaip nuo liaudies atitrūkusius kenkėjus teisingai demaskuodavo Komjaunimo tiesa, dėl kurių savalaikio gydymo nuo klaidingų pažiūrų ir socialiai pavojingų veiksmų KGB prašymu nesuspėjo pasirašyti sovietų Lietuvos psichiatrijos autoritetai, kaip dėl disidento Algirdo Statkevičiaus žalojimo Černiachovsko ir Taškento psichuškėse pasirašė žmonės, ir šiandien lietuviškojoje psichiatrijoje lemiantys pacientų likimus (žr. Lietuvos žinių 2012 04 11 d. Rasos Kalinauskaitės publikaciją Humaniškos prievartos šaukliai). Tie nepribaigtieji ir nepagydytieji nūnai vėl būriuojasi prie Eglės Kusaitės teismo posėdžių salių durų, į valstybės paslaptis uoliai saugančių teismų sales jų pagrįstai neįleidžia, kaip neleisdavo į S. Tamkevičiaus, A. Terlecko teismus sovietiniais laikais. Žinokite, Kovo 11-osios akto signatarai, Vyčio kryžiais apdovanotieji, visi tie nomenklatūra netapę patriotai, savo vietą! Kauno teisėja Birutė Drozdienė kaip mokinuką išbarė Kovo 11-osios akto signatarą, stalininių konclagerių kalinį Algirdą Endriukaitį, kuris, norėdamas liudyti dr. Leto Palmaičio byloje, pasakė: Aš turiu (bylai svarbius) dokumentus. Teisėja tai apibūdino kaip trukdymą teismui. Nepraradęs orumo žmogus suprato esąs nepageidaujamas ir savanoriškai pasišalino. Stebėjau tą absurdo sceną ir mąsčiau, kad šių žmonių signatarų, rezistentų aukos dėka egzistuoja ši valstybė, taip pat ir jos teisinė sistema. Atsakysite, kad pas mus visi lygūs prieš Įstatymą, praeities nuopelnai nieko nekeičia, privilegijų nėra? Argi jau taip ir nėra? Kažkaip neteko girdėti, kad realia bausme būtų nubaustas ir sėdėtų Pravieniškėse su visais koks nors verslo ar politikos įtakingasis. Garsios milijoninių išsvaistymų bylos triukšmingai pradedamos, paskui tyla, tyla ir nutyla... Nuostabus sutapimas ar dėsningumas, kad nusikaltimus, už kuriuos sėdama, mūsuose dažniausiai padaro toks mailius neturtingi, neįtakingi piliečiai. O visuomenės grietinėlė tokia dorovinga, kad, jei ką ir pavargina teisės sargai, tai vis paleidžiant už užstatą arba atidedant bausmės vykdymą trejiems metams...
Šioje lygybėje prieš Įstatymą, žinia, netelpa niekam nereikalinga ir jau keturiose bylose vienu metu teisiama E. Kusaitė, kuri, sako, prasimanė, kad vilniškių teisėtvarkininkų į laisvą Lietuvą pakviesti maskviškiai saugumiečiai ją tardė ir mušė. Galima buvo ir bylos už šmeižtą nekelti kas gi patikės, kad mūsų kalėjimuose ką nors muša?! Iš pradžių teigta, kad net ir tų rusų saugumiečių Lietuvoje būti nebuvę, bet paskui kažkas atkasė ir paviešino atitinkamų dokumentų faksimiles su visais tų darbuotojų laipsniais...
Taigi būriui nepataisomųjų, sovietmečiu savo kailiais išbandžiusių, kaip per tardymus nemuša, ir parūpo šita keistai velta pervelta, bene ankstyvą klaipėdietės merginos vaikystę siekianti VSD-FST byla. Ir pradėjo jie, tie patys LSSR vardu teistieji ir tramdytieji, reguliariai E. Kusaitės teismo posėdžius, atvirus ir uždarus, lankyti, stebėti, su savąja patirtimi lyginti. Teko čia Komjaunimo tiesos estafetės perėmėjui Lietuvos rytui įsikišti ir visuomenei atvirai paskelbti, kad toks jų domėjimasis reiškia, jog visi jie terorizmo garbintojai (plg. Mildos Kuizinaitės straipsnius Lietuvos ryte 2010 07 21 d. Terorizmo garbintojai atidengė savo veidą ir 2010 07 23 d. Terorizmo garbintojų vis daugiau). Įdomu, kad daugelį tenai paminėtųjų ir sovietinė Temidė buvo įvertinusi panašiai. Tikriausiai atsitiktinumas, ne kokia nors dvasių bendrystė...
Ir štai vėl toji ekscentrikė N. Sadūnaitė, kuriai ir sočių tarybinių dešrelių laikais buvo negerai, sąžinės laisvės, mat, trūko, su jai vienai būdingu skaidriu įkarščiu stoja prieš Garliavoje smurtaujančias neva lietuviškas valdžios struktūras. Šioks toks galvosūkis totalitarines tradicijas periminėjančiai teisėsaugai: sėdėjo už netikėjimą sovietiniu teisėtumu, negi dabar sodinsi už taikų priešinimąsi Kėdainių teismo sprendimui grąžinti mergaitę į aplinką, kurion ji, net vaikų teisių gynėjų, antstolės, advokato ir bataliono uniformuotų dėdžių padedama, klykdama nenori grįžti?... Tad kol kas tenkinamasi paslaugaus Lietuvos ryto sprigtais: Disidentės N. Sadūnaitės maršrutuose ir terorizmu kaltinamos E. Kusaitės teismas Vilniuje, ir mitingai Garliavoje (Vygandas Trainys, Garliava sparnus augina ne dienom, o valandom, 2012 04 25). Tik pamiršta pridėti, kad anksčiau sesės Nijolės maršrutai siekė dar plačiau. Išeivijos poetas Vainis Aleksa 1986 metais Čikagoje išleistame jaunųjų poezijos rinkinyje Keturi keliomis eilutėmis bibliškai talpiai suminėjo N. Sadūnaitės lagerių odisėjas, palydėdamas jos teismo paskutiniame žodyje ir laiškuose išsakytu credo: Pskove, Jaroslavlyje, Gorkyje/ baimė yra išdavystės pradžia./ Ruzajevkoje, Potmoje, Mordovijoje/ blogį turiu visu griežtumu teisti./ Saranske, Čeliabinske žmogų,/ net ir klystantį, privalau mylėti./ Krasnojarske, Bogučianuose, Irbėjė/ peikti ir barti turi teisę tas, kuris myli./ Vilniuje, pagaliau Vilniuje, ir vėl Vilniuje/ Vilnius žiūri į mane lyg pro langą...
Ir ką gi stebime šiandien per Vilniaus langą, ką mums sako lietuviškoji žiniasklaida?
Motinos L. Stankūnaitės priešininkai ir teisėjos N. Venckienės šalininkai
Mergaitės galimo tvirkinimo, jos mamos, jos tėvo šeimos ir teisėsaugos penktus metus visos Lietuvos akivaizdoje vykstančios skaudžios sankirtos iš pat pradžių įgijo ryškių informacinio karo bruožų. Tiesiogiai niekaip nesuinteresuotą, tačiau neabejingą visuomenės dalį tai iki šiol verčia manyti, kad ši byla ir teismo nutartis nėra eilinės rutininės. Siekiant sutriuškinti, nukenksminti ir pašalinti iš žaidimo kokią nors žmonių grupę, dar iki imantis prieš ją nukreiptų sankcijų, reikia pažeminti visuomenės akyse, sukompromituoti, atskirti nuo visų gerųjų, teisingai mąstančių ir veikiančių, trumpai ir aiškiai, beveik sąlyginio reflekso metodu, parodyti, kad jie yra tokie ne visai žmonės, kad niekam nekiltų pagundų juos užstoti, išklausyti ar prie jų dėtis, nes tokiu atveju galima ir patiems tapti abejotinos reputacijos piliečiais. O kas gi čia norės rizikuoti?
Tai ypač totalitarinių režimų pamėgtas moralinio susidorojimo su kitaip manančiais būdas. Visų pirma surandama smigi, lipni etiketė. Taip, kaip sovietų ideologai buvo sukūrę buožę ir galėjo jau ramesne širdimi visą žemdirbių socialinę grupę į Sibirą tremti. Juk tai buožės, kas gali jų gailėtis?! Pasakei buožė, liaudies priešas, o nūnai kedofilas, patvorinis, violetinė minia, ir visiems viskas aišku. Asmuo, jų grupė paženklinti neišdildoma žyme, diskusijos baigtos. Kadangi aptartos priemonės mielai naudojamos nelaisvų šalių ideologinių organų ir slaptųjų tarnybų, o mūsuose šiuos štampus aktyviai platino ženkli valstybinių informavimo priemonių (VIP) dalis, tai negali nekelti tam tikrų minčių...
Pirmiausia į akis krinta perdėm suprimityvintas sunku patikėti, kad netyčia Garliavos dramos perteikimas, prieš kurį, deja, neatsilaikė ir visuomeninis transliuotojas LTV, privalantis laikytis didžiausio įmanomo objektyvumo. Žmonės, nepatenkinti tuo, kaip valdžia sprendė Garliavos mergaitės likimą, pristatomi kaip vaiko atidavimo motinai L. Stankūnaitei priešininkai ir teisėjos N. Venckienės (kitose versijose žudiko Kedžio) šalininkai.
Nors masinių protestų dalyviai viešu žodžiu ir žiniasklaidoje yra aiškiai išsakę savo tikrąsias nuostatas, šios klaidinančios formulės nesiliauja migruoti po laikraščius ir televizijas ir kurti atitinkamą protestuotojų įvaizdį pagalvokite, sužvėrėjusi minia vaiko motinai nenori atiduoti!
Toks visuomenės informavimas atitiktų tvirtinimus, kad lietuvių Nepriklausomybės siekio esmę sudarė priešprieša tarp Brazausko ir Landsbergio...
Neseniai bendradarbės dukra, jaunesniojo mokyklinio amžiaus mergaitė, manęs paklausė: Jūs už Stankūnaitę ar už Kedžius? Jau vien toks klausimas vaiko lūpose iliustruoja, kaip visuomenė yra persmelkta tragiško Garliavos proceso, kaip supaprastintai vienpusiškai mėginama formuoti jos nuomonė. Spontaniškai atsakiau: Aš už mažą vaiką, kad prieš jį nebūtų smurtaujama. Kad jis galėtų pasirinkti gyventi su tais žmonėmis, su kuriais nori, ir tuose namuose, kuriuose nori.
Protestuojančios visuomenės, Garliavos budėtojų, dabar valdžios įstaigų piketuotojų ir eitynių dalyvių didžiausią pasipiktinimą kelia būtent labai įtartinas valdžios užsispyrimas žūtbūt įgyvendinti kaip tik šį teismo sprendimą (skelbiama, kad yra 17 tūkstančių neįgyvendintų teismo nutarčių Lietuvoje) karštligiškai skubant ir pasitelkiant antiteroristinių operacijų vykdytojus, kai kažkaip pagreitintai yra išmirę beveik visi suaugę liudininkai pedofilijos byloje, kai niekam nerūpi tirti įkalčių dėl galimo mergaitės motinos vaidmens mažametės dukros tvirkinime. Mergaitė, galimai svarbiausia ir pagrindinė savo skriaudos liudininkė, tikros karinės atakos būdu grąžinama kaip tik tai motinai.
Štai kas piktina ir išveda į gatves žmones, brangioji mūsų Valdžia, Teisėsauga ir objektyvioji žiniasklaida. Dabar jau, žinoma, teisėtai piktina ir antrą kartą, nepaisant nei to paties teismo, nei Prezidentės nuorodų nenaudoti prievartos vaiko atžvilgiu, panaudotas beprecedentis valdžios smurtas prieš vaiką ir jo aplinką. Psichologijos pradžiamokslis teigia, kad vaiko psichikai ne mažesnę žalą už jo paties tiesiogiai patiriamą smurtą daro jo matomi smurtiniai veiksmai prieš artimus žmones. Bet kam čia rūpės tokie niekai (galgi Vaiko teisių apsaugai? Psichiatrams? Aū, kur jūs, mielieji?...), kuomet antstolė ir policininkai tuos artimus vaikui asmenis įvardina kaip kliūtis, o mergaitės seneliai tampa pašaliniais savo namuose (taip buvo pasakyta) ir jėga pašalinami jėgos struktūrų.
Šiandien piktinamasi todėl, kad 1991 metų aukos sudėtos tikintis, jog lietuvis jau niekad nebus savo namuose kažkam kliūtis ir pašalinis, kad nebus arogantiškos, nepateisinamos prievartos prieš taikiai protestuojančius civilius Garliavos Klonio gatvėje gegužės 17-osios rytą. Tai kur kas rimtesni dalykai negu paviršutiniškam protui brukama Stankūnų ir Kedžių priešprieša. Dabar, kai visa jėga imamasi triuškinti teisėją Neringą Venckienę, padorūs žmonės turi atsistoti ir jos pusėn.
Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininko kreipimesi (2012 05 25) taip pat išreiškiamas liūdesys, kad, sprendžiant mergaitės likimą, nebuvo paisoma teismo sprendimo ir Prezidentės raginimo vengti prievartos. Tebėra neatsakyta į rimtą klausimą, ar motina dalyvavo nusikaltimuose prieš mergaitę, rašoma kreipimesi, drauge pabrėžiant, kad deja, suprantamas didžiulis žmonių nusivylimas ne tik teisėtvarkos organais, bet ir savo Valstybe. Kreipimesi įspėjama dėl tokios situacijos keliamų destruktyvių nuotaikų pavojaus. Ar nėra taip, kad pavojingiausią valstybei ir tautai destrukciją Garliavos dramoje vykdo kaip tik keistai besielgianti valdžia ir dar keisčiau veikianti teisėsauga? Ar nėra Dievo valia, kad sąžinės dėsnių paisantys piliečiai panaudotų visas doras priemones ir Lietuvos valdžios mechanizme padarytų reikalingas pataisas?
Vargu, ar tauta gali toliau normaliai gyventi su atvira gegužės 17-osios žaizda savo dvasioje. Ką darysime?
© 2012 XXI amžius
|