Tikrasis atsinaujinimas įmanomas tik analizuojant savas klaidas
Gintaras Visockas
Pagaliau sulaukėme pirmųjų viešų ištraukų iš Valstybės saugumo departamento (VSD) ataskaitos apie 2011 metais atliktas operatyvinio pobūdžio veikas. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Arvydas Anušauskas ištesėjo duotą žodį. Siekiant stiprinti visuomenės pasitikėjimą mūsų VSD, Seimo NSGK vadovybė nusprendusi kasmet viešai skelbti kai kurių specialiai atrinktų duomenų apie mūsų slaptųjų tarnybų veiklą. Sumanymo planas aiškus kad visuomenė susidarytų kuo objektyvesnę nuomonę, kuo gi užsiima mūsų žvalgybinės bei kontržvalgybinės institucijos. Šį kartą viešojoje ataskaitos dalyje pažerta duomenų, kiek sykių VSD bei kitos specialiosios tarnybos pernai klausėsi mūsų telefoninių pokalbių, kiek peržiūrėjo mūsų SMS žinučių, kiek perskaitė mūsų elektroninių laiškų. Pasirodo, VSD praėjusiais metais atliko beveik 60 tūkst. operatyvinės veiklos subjektų elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės užduočių. Jei dar labiau detalizuotume paviešintą informaciją, turėtume tokius duomenis: iš 60 tūkst. atvejų maždaug 35 tūkst. telefoninių pokalbių ir SMS turinio kontrolė, 5 tūkst. informacijos gavimas apie buvusius elektroninių ryšių įvykius, beveik 18 tūkst. informacijos gavimas apie abonentų telefono numerius, 412 atvejų internetu perduodamos informacijos kontrolė. Susipažinę su paviešintomis ataskaitos ištraukomis, dar sužinome, kad daugiau kaip pusę informacijos kontrolės užduočių pateikė Lietuvos kriminalinės policijos biuras, o VSD užduotys sudarė apie 18 proc. Ką mums sako šie skaičiai? Ogi nieko. Tiesa, Seimo NSGK pirmininkas džiaugėsi, girdi, pateikti operatyvinių priemonių taikymo atvejų skaičiai ženkliai skirasi nuo tų, kuriuos neseniai pateikė Europos Komisija (EK). Tikriausiai prisimenate: specialius tyrimus atlikusi EK buvo nustačiusi, esą 2011-aisiais Lietuvos slaptosios ir specialiosios tarnybos savo piliečius bei gyventojus sekė daugiau kaip 85 tūkst. kartų. EK skambino pavojaus varpais, jog tokie duomenys jau byloja apie policinės valstybės pobūdį. Po EK išvadų Lietuvoje kilo pagrįstas visuomenės nepasitenkinimo šurmulys. Tiek daug sekimo, pasiklausymo, stebėjimo atvejų ir tiek mažai ištirtų stambaus masto rezonansinių bylų?! Valdžia puolė teisintis, esą sekimo ir stebėjimo mastai iš tikrųjų nėra itin dideli. Tiesiog EK biurokratai padarė kai kurių skaičiavimo klaidų. Seimo NSGK ataskaita rodo, jog lietuviškasis variantas tikrai skiriasi nuo EK išvadų. Tačiau juk įtikinamų argumentų, kodėl turime tikėti ne dideliais EK, bet mažais savų biurokratų skaičiais, nėra. Galų gale, tie skaičiai daugeliui iš mūsų sunkiai įkandami. Norėdami susigaudyti, daug ar mažai pasiklausymų, turėtume žinoti, kiek iš jų pasiteisino, o kiek sykių prašauta pro šalį. Taip pat lietuviškuosius skaičius derėtų lyginti su Estijos, Latvijos ir kitų į Lietuvą savo dydžiu bei politinėmis nuostatomis panašių šalių pavyzdžiais. Tik tada galėtume spręsti, ar 59 tūkst. pasiklausymų daug. Bet tokių palyginimų mes, eiliniai mirtingieji, niekad neturėsime. Negi mūsų operatyvininkai prisipažins, kiek kartų sekė be rimto pagrindo, kiek kartų apsiriko sekdami niekuo dėtus asmenis ir kiek kartų pabijojo sekti aukštų bosų užnugarį turinčius įtariamuosius.
|