Apie įstatymų (ne)vykdymą
Kun. Robertas Grigas
Mažos Garliavos mergaitės drama kaip aštrus chirurgo skalpelis apnuogino skaudžią tikrovę. Visi, kurie neabejingi Lietuvai ir gėrio vertybėms, seniai jautė, kad ištikimųjų kraujo kaina atkurta valstybė, jos gyvastingumą užtikrinti turinčios struktūros tampa butaforinės, nes nėra autentiškos, su tautos dvasia ir aukščiausiais polėkiais sutapusios valstybės, žmoniškumas ir teisingumas nėra svarbesnis už visus įstatymus ir jų vykdymą bei vykdytojus. Teisingumas yra valstybių pamatas (Iustitia est fundamentum regnorum), anot europinės teisės klasikų romėnų. Nėra patikimai įtvirtintos valstybės, jeigu linguoja kaip raisto liūnas po kojomis tai, kas turėtų būti kaip akmeniniai pamatai. Toli gražu iki rezistentų svajotos Lietuvos, jeigu nesurandama galių apginti vieną vaiką, užtikrinti jam saugumą. Vienui vienas žodis būt tave apgynęs, vis prisimenama amžinoji Jono Aisčio rauda dėl tautiečių moralinės impotencijos Prezidentės, Seimo pirmininkės, atsakomybę jaučiančių Seimo narių, ministrų, jėgos struktūrų, teismų pareigūnų. Atrodo, kad visa esama valdžios galia metama ne apginti tam vaikui, o įstumti jį, nuo mažens traumuojamą, į neapibrėžtesnę, nesaugesnę ir nejaukesnę būseną. Sutelkta valstybės represinių raumenų galia naudojama prieš intuityviai viso šio vyksmo falšą jaučiančius ir protestuojančius piliečius.
|
Atviras laiškas N. Venckienei
Dėl 2012 m. gegužės 17 d. Jūsų šeimoje įvykusios tragedijos sunku surasti paguodos žodžių... Jų nėra. Gerbiama p. Neringa, ką tektų bepatirti, kokius nepagrįstus, neteisingus kaltinimus, nusikaltėlių bendrininkų primetamus Jums ir Jūsų artimiesiems, tektų išgirsti, teguodžia ir bent šiek tiek Jus visus suramina žinojimas, kad Jūsų sąžinė rami, jog padarėte viską, kad apgintumėte mergaitę.
|