|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Savo gyvenimą dosniai atidavęs kitiems
AA vysk. Juozas TUNAITIS
Birželio 1 dieną į Dangiškojo Tėvo namus iškeliavo Vilniaus arkivyskupijos vyskupas emeritas vyskupas Juozas Tunaitis. Žmonių širdyse lieka šviesaus Dievo kunigo atminimas, savo gyvenimą dosniai atidavusio visiems, kuriuos jam siuntė Viešpats; maldos vyro, stiprybės sėmusio iš Eucharistijos, uolaus Liturginių valandų kalbėjimo, kasdienio rožinio maldos; vargšų tėvo, guodusio, šelpusio, padėjusio daugybei žmonių, kurie nuolatos beldėsi į jo duris ir dosnią širdį, prašydami paramos bei pagalbos; ištikimo bičiulio, mylėjusio ir puoselėjusio draugystę; Vilniaus arkivyskupo pagalbininko, rūpestingai ėjusio jam patikėtas pareigas. Ganytojas ėjo 84-tuosius metus. Gimęs 1928 m. spalio 25 d. Rokiškio rajone, Salų parapijos Davainiškio kaime, valstiečių Juozo Tunaičio ir Marijos Jurgelionytės šeimoje. Buvo pirmasis vaikas, turėjo keturis brolius ir seserį. Mokėsi Salų pradžios mokykloje, vėliau Rokiškio gimnazijoje, kurią 1949 metais baigė aukso medaliu. 19491950 metais studijavo Vilniaus Universiteto Fizikos-matematikos fakultete matematiką ir astronomiją. 1950 metais įstojo į Kauno kunigų seminariją, kurią baigęs 1954 m. rugsėjo 12 d. vysk. Kazimiero Paltaroko buvo įšventintas kunigu. Dirbo šiose parapijose: 1954 10 011960 07 31 administratoriumi Palūšėje, 1960 08 021961 04 31 klebonu Dūkšte, nuo 1961 05 02 administratoriumi Dubičiuose, nuo 1968 03 22 vikaru-adjutoriumi Vilniaus Šv. Mikalojaus parapijoje, o nuo 1978 06 06 šios parapijos klebonu. Nuo 1980 06 25 ėjo Vilniaus arkivyskupijos kurijos notaro, tribunolo teisėjo, o vėliau oficiolo pareigas. 1980 m. vasario 1 d. paskirtas Šventojo Tėvo rūmų kapelionu (monsinjoru). 1989 m. birželio 14 d. tapo Vilniaus arkivyskupijos kurijos kancleriu. Pal. Popiežius Jonas Paulius II 1991 m. gegužės 8 d. nominavo tituliniu Sasuros vyskupu ir paskyrė Vilniaus arkivyskupo augziliaru. Vyskupu konsekruotas 1991 m. gegužės 19 d. Vilniaus arkivyskupas metropolitas Audrys Juozas Bačkis 1992 m. kovo 4 d. paskyrė vysk. J. Tunaitį Vilniaus arkivyskupo generalvikaru. Šias pareigas ėjo iki 2010 03 04. Nuo 2010 m. kovo 4 dienos buvo vyskupas emeritas, bet ir toliau ėjo tribunolo oficiolo pareigas. Visą ilgą dvasininko gyvenimą, net ir tapęs vyskupu, jis buvo ypač rūpestingas nuodėmklausys. Kas sekmadienį, nė pusryčių nevalgęs, sėsdavo į klausyklą ir likdavo joje iki vidurdienio ar net popietės, kol tikinčiųjų eilė pagaliau ištirpdavo. Ne vienas yra liudijęs, kad būtent vyskupo J. Tunaičio dėka suvokė tikrąją išpažinties ir asmeninio dvasinio vadovavimo prasmę. Tikinčiųjų mėgiamas nuodėmklausys buvo geriausiu pavyzdžiu konfratrams, ypač jauniems kunigams, kaip svarbu kantriai išklausyti kalčių ir abejonių slegiamą žmogų, kokios vilties teikia paguodos žodis iš dvasininko lūpų. Tuo galėjo įsitikinti kiekvienas, su pačiais įvairiausiais reikalais į jį kreipęsis Šv. Mikalojaus klebonijoje ankstesniais ar Arkivyskupijos kurijoje pastaraisiais dešimtmečiais. Vyskupas J. Tunaitis galėjo praleisti pietus ar vakarienę, tačiau nė vienam nėra pasakęs: ateikite rytoj, priėmimo valandos baigėsi. Jo dėmesys pagyvenusiai parapijietei, elgetai ar aukštas pareigas užimantiems asmenims visiškai nesiskyrė kiekvieną priimdavo kaip mylimą ir svarbų krikščionių bendruomenės narį. Bendruomenės pabrėžimas, žvilgsnis į žmonių santykius per bendruomenės prizmę, buvo išskirtinis vyskupo Tunaičio bruožas. Jis be galo brangino ir puoselėjo ryšius, kurie skirtingais gyvenimo laikotarpiais jį siejo su gimtąja parapija, klasės draugais, bendrakursiais kunigų seminarijoje. Jie buvo svarbiausi svečiai visose iškilmingose pamaldose ar paminėjimuose, susijusiuose su vyskupo Tunaičio pareigomis ar sukaktuvėmis. Ištikimybė savo dvasiniam pašaukimui, Šventajam Tėvui, Tėvynei ir bičiuliams jo asmenyje nuostabiai derėjo su begaliniu kuklumu, paprastumu ir darbštumu. Vargiai kas suskaičiuos, kiek pamokslų ir laiškų vyskupas J. Tunaitis yra parašęs, kas kartą skirdamas tam ir daugybę laiko, ir dėmesio. Kiekvienas darbelis jam buvo svarbus, kiekvienas prašymas susitikti, aplankyti, net ir susilpnėjus sveikatai, nelikdavo be atliepo. Velionis birželio 2 dieną buvo pašarvotas Vilniaus Arkikatedros Šv. Kazimiero koplyčioje. Daugybė tikinčiųjų su baltais gėlių žiedais pirmadienio vidurdienį susirinko į laidotuvių šv. Mišias Vilniaus Arkikatedroje išlydėti į amžinąją ramybę vyskupą J. Tunaitį. Jų aukai vadovavo kardinolas A. J. Bačkis, koncelebravo Lietuvos vyskupai, apaštališkasis nuncijus arkivyskupas Luigi Bonazzi, taip pat Baltarusijos Gardino ir Lenkijos Elko vyskupai. Visas vyskupo Juozo Tunaičio gyvenimas buvo atgręžtas į Amžinybę, visi jo darbai, rūpesčiai, pastangos ir ketinimai buvo pažymėti amžinojo gyvenimo perspektyva bei džiaugsmingu jo laukimu, kalbėjo kardinolas homilijoje. Brolių vyskupų, kunigų, seserų vienuolių ir pasauliečių atmintyje išlieka daug gražių prisiminimų, kuriuos su pagarba įpinsime į mūsų Bažnyčios ir tautos istoriją. Šiame trumpame žodyje norėčiau iškelti kelis, mano galva, svarbius vyskupo Juozo bruožus, galinčius mums dar kartą paliudyti, mus dar kartą pamokyti kaip savo žemišką laiką praleidžia žmogus, atsiliepęs į Dievo pašaukimą ir dosniai atidavęs jam savo gyvenimą. Pasak kardinolo A. J. Bačkio, pirmiausia vyskupas Juozas buvo maldos vyras. Liturginių valandų kalbėjimas ir Rožinis buvo neatskiriama jo dienos dalis, sakė kardinolas laidotuvių šv. Mišių homilijoje. Visiems yra žinoma vyskupo Juozo išpažinčių klausytojo ir dvasinio vadovo dovana. Prie jo klausyklos nusidriekdavo ilgiausios eilės tikinčiųjų; visi buvo su meile išklausyti, padrąsinti, o kai reikėjo ir tėviškai pabarti bei paraginti. Klausykla, sakydavo vyskupas Juozas, kunigui yra kantrybės mokykla. Labai rūpestingai ruošdavosi šv. Mišioms ir jas aukojo. Niekada neapleisdavo Eucharistijos. Net ir pasiligojęs ją rūpestingai švęsdavo. Negalime šiandien neprisiminti ir ypatingos vyskupo Juozapo meilės varguoliams bei rūpesčio jais, pažymėjo kardinolas A. J. Bačkis. Vyskupo namai, kaip juokaudami sakydavome, buvo tapę Caritas filialu. Ir kokių tik nuskriaustų žmonių čia neateidavo. Visi jie būdavo priimti, pasodinti, išklausyti, palydėti ne tik vyskupo šypsena, bet ir su į delną įspaustu pinigėliu. Ne vienas jį apgavo, ne vienas juo pasinaudojo, tačiau vyskupas Juozas neprarado pasitikėjimo žmonėmis. Kitiems jis kartais atrodė naivus ir patiklus, tačiau juk tikrasis gerumas tik toks tegali būti. Daryti gera, atleisti bei pagelbėti visiems be išimties, tikint, kad meilė savaime daro stebuklus žmonių širdyse. Kiek dėkingų sielų šiandien švenčia prie Viešpaties puotos stalo drauge su vyskupu Juozu! Jis be galo mėgo šventes su savo bičiuliais ir labai jomis džiaugdavosi. Šiandien jie visi džiaugiasi Dievo artume dėkodami už malonę, kurią Viešpats parodė per savo kunigą, vyskupą, Gerąjį Ganytoją. 1954 metais ant savo kunigystės šventimų paveikslėlio vyskupas Juozas ranka įrašė: Dieviškoji Jėzaus Širdie, leiski būti kunigu pagal Tavo amžinuosius troškimus. Šiandien mes visi esame liudininkais, kad ši jauno kunigo malda tapo tikrove. Duok Dieve, kad atsirastų daugiau kunigų, kurie norėtų ir įstengtų gyventi pagal Dievo amžinuosius troškimus. Vyskupas Juozas gerai suprato, kad vienas nepajėgs ištesėti Dievui duoto pažado, todėl labai mylėjo Dievo Motiną Mariją ir dažnai prašė Jos pagalbos bei užtarimo. Ant minėtojo šventimų paveikslėlio, jis dar užrašė: Nekalčiausioji Mergele, tepražysta mūsų kunigystė Tavo nekaltumo spinduliuose šventumo grožiu Aukščiausiojo garbei ir žemės vaikų laimei. Ir paskutinįjį savo žemiškojo gyvenimo mėnesį, gegužį, kuris skirtas Švč. Mergelės Marijos garbei, jis drauge su seselėmis kasdien giedojo litaniją ir Marijos giesmę. Kardinolas kvietė visus prisidėti prie danguje surengtos šventės ir dėkoti Dievui už mūsų gerąjį vyskupą Juozą; dėkoti už visa ką jis gero padarė kiekvienam mūsų ir visai Bažnyčiai bei tėvynei; dėkoti už jo gražų kunigiško gyvenimo pavyzdį. Prašykime jo pagalbos, kad išmelstume Bažnyčiai daugiau šventų kunigų, per kuriuos Viešpats apreikštų meilę ir gailestingumą savo pavargusiems ir apsilpusiems vaikams, baigė homiliją laidotuvių šv. Mišiose kardinolas A. J. Bačkis. A.a. vyskupas J. Tunaitis pageidavo būti palaidotas Vilniaus Šventojo Kryžiaus atradimo (Kalvarijų) bažnyčios šventoriuje ten kur, prie Kryžiaus kelią užbaigiančių koplyčių ilsisi kelios dešimtys Vilniaus arkivyskupijos kunigų. Prie kapo žodį tarė vysk. Arūnas Poniškaitis. Prašome visų tikinčių pasimelsti, kad mūsų Gerajam Vyskupui Dievas būtų maloningas ir, pasišaukęs, priimtų į savo amžiną artumą, kurios troškimu vyskupas Juozas nuolat gyveno.
Vilniaus arkivyskupijos kurija
© 2012 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |