Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Tik po mirties sugrįžo į tėvynę

B. Vileišytės portretą laiko Romanas Jaloveckas, o urną – Reda Tursaitė

Vileišių šeimos koplyčia Rasų kapinėse

Šį pirmadienį Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios už kovo 8-ąją Romoje (Italija) mirusią istorikę, kultūrininkę, ilgametę Lietuvių katalikų mokslo akademijos darbuotoją Barborą Vileišytę, o po to Rasų kapinėse vyko trumpa jos palaikų laidotuvių ceremonija. Šv. Mišias aukojo kun. Julius Sasnauskas OFM. Pamoksle jis, asmeniškai nepažinojęs mirusiosios, sakė, jog atlikti darbai liudija, kad ji gyveno kilniai, kaip ir kita Kanadoje jo sutikta lietuvė, iš visų jėgų kabinusis į gyvenimą, bet kartu padėdama ir kitiems. Tai gražūs mūsų išeivijos pavyzdžiai.

Prieš šv. Mišių pabaigą įvyko B. Vileišytės paminėjimas. Kalbėjo jos kraštietis iš Pasvalio Mykolas Karčiauskas, o a. a. Barboros gyvenimą apibūdino Jonas Aničas, parašęs keletą monografijų apie Vileišių giminę, mirusiąją minėjęs kaip besirėmusią lietuvybe ir katalikybe. Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriaus vedėja Nijolė Šulgienė dėkinga už bibliotekai iš B. Vileišytės gautus rankraščius, pačios B. Vileišytės suteiktą bei kitą jos perduotą archyvinę medžiagą. Už padovanotą medžiagą dėkojo Literatūros ir tautosakos instituto direktorius Mindaugas Kvietkauskas. Padėką ir didelį mirusiosios veiklos įvertinimą išsakė Vilniaus Petro Vileišio mokyklos mokytoja Nijolė Stankevičienė, Kauno Jono ir Petro Vileišių gimnazijos direktorė Dalia Lapėnienė, Pasvalio P. Vileišio mokyklos direktorius Viktoras Rimša.

Po to a.a. B. Vileišytės palaikai buvo nuvežti į Rasų kapines, kur padėti į Vileišių šeimos panteoną. Čia jie ilsėsis gražiai sutvarkytoje koplyčioje šalia lietuvybės ir katalikybės puoselėtojo senelio, kovotojo už lietuviškąją spaudą Petro Vileišio ir kitų garbingų šios giminės atstovų. Po remonto gražiai sutvarkyta koplyčia jau yra įtraukta į kultūros paminklų apsaugos sąrašą.

B. Vileišytė, su tėvais pasitraukusi nuo sovietų okupacijos (iš komunistinės Lenkijos, kur palaidojo savo abu tėvus) ir priverstinai klajojusi po Europą  tiesiog troško sugrįžti į tėvynę – į Vilnių arba Pasvalį. Tačiau jos troškimams išsipildyti neteko – sąlygų sugrįžti taip ir neatsirado. Tik po mirties ji sugrįžo prisiglausti nors savo giminės kape – toks buvo jos paskutinis ir nepakeičiamas noras.

XXI
Livijos Šiugždienės nuotraukos

© 2012 „XXI amžius“