2012 m. birželio 8 d.    
Nr. 23
(1998)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Nepalaužiamos Kristaus tiesos eisenoje

Kun. Vytenis Vaškelis

Jėzus yra Dievas, sotinantis mus pirmiausia savuoju nemirtingumo galybę laiduojančiu žodžiu. Kaip kadaise Visagalis Viešpats paprastiems žodžiams: „Tebūna šviesa!“ (Pr 1, 3) įkvėpė gyvybę, ir šviesa išsklaidė tamsos sutemas, taip Švč. M. Marijos ištartas „Fiat“ tapo naujo žmonijos gyvenimo aušra, nes viešpačių Viešpats – Dievas Žodis nesigėdijo susimažinti ir prisiimti kūdikio bejėgiškumą, kad vėliau, Paskutinės Vakarienės metu,  jį galėtų perkelti į Ostijos trapumą.

Todėl šį sekmadienį, švęsdami Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmę – Devintines, – dalyvaudami Eucharistinėje procesijoje (beje, Kauno gatvėmis jos pradžia numatoma sekmadienį, 9.30 val., nuo Įgulos bažnyčios į Arkikatedrą Baziliką), liudijame savo tikėjimą gyvuoju Jėzumi, kuris trokšta, kad mes, nepaisant įvairių gyvenimo sunkumų ir susipriešinimų, panašiai kaip Jis, dalytume aplinkiniams Jo palaimintos dosnumo duonos – dėmesingo įsiklausymo į Bažnyčios Magisteriumo mokymą, sąžiningo klusnumo tiesai, ištvermingos kantrybės bendraujant su kitaip manančiais ir viltį ateitimi teikiančios ramybės – gabalėlius.  

Sutinku su neseniai „Bernardinų“ portale, straipsnyje „Kur motiniškas Bažnyčios veidas?“, kur rašoma apie Garliavos įvykius,  Tomo Vilucko išsakytomis mintimis jog „Bažnyčia yra pašaukta ypatingą dėmesį skirti žaizdai (...) ir jos meilė turėtų būti skiriama gyvenimo palaužtiesiems, jos motiniškas glėbys sopulio apimtiesiems“. Tačiau negaliu pritarti autoriui, kuris rašė apie Bažnyčios Lietuvoje vadovybę, kuri turėjusi imtis iniciatyvos ir stoti į tarpininko vaidmenį tarp konfliktuojančių pusių.

Kai Klonio gatvėje, su didėjančiu pagreičiu, abi susipriešinusių asmenų pusės pradėjo viena kitai lieti pykčio tulžį, supratau, kad taip smarkiai susipykusiems žmonėms gali pagelbėti tiktai Dievas. Tačiau Dievas yra laisvės įsikūnijimas ir Jis gerbia žmonių daromus sprendimus net tada, kai jie klysta. Kaip tikintis žmogus pripažįstu, kad maldos galia tikrai įmanoma pritraukti Viešpaties gailestingumo kupiną žvilgsnį, idant Jis pasigailėtų mūsų: išklausytų maldas, nuramintų žmonių širdžių audras, pašalintų puikybės ambicijas ir suteiktų tokią dieviškos meilės malonę, kuri paskatintų žmones atgailauti bei susitaikyti...

Tačiau kol tikro susitaikymo požymių dar nematyti, vadinasi, mums būtina tęsti maldas pirmiausia už abi dėl Garliavos mergaitės nesutariančias žmonių puses. Manau, kad jei regimu pavidalu, tai yra jei vėl įsikūnijęs tarp mūsų, gyventų Kristus, Jis neitų į tokius žmonių sambūrius, kuriuose besiliejančios netvarkingos emocijos iškreipia bei užgožia  tikruosius tiesos ir teisingumo ieškojimus. Jis mums dar kartą primintų neįkainojamą maldos vertę ir savo asmeniniu pavyzdžiu mums paliudytų, kaip tai reikia daryti konkrečioje situacijoje, idant, atėjus Jo malonės metui, mes galėtume pjauti tą derlių, kuris per mūsų maldas užaugo.

Todėl protu ir širdimi pritariu Lietuvos vyskupų konferencijos Pirmininko arkivysk. Sigito Tamkevičiaus kreipimuisi, ypač šiems žodžiams: „Esamų įvykių akivaizdoje visus geros valios žmones kviečiame saugoti tarpusavio vienybę, vengti susiskaldymo, nepasiduoti kurstomai neapykantai ar net tam tikrų jėgų trokštamam pasipriešinimui savo Valstybei, demokratijai bei teisinei santvarkai. Nors ir netobulai įgyvendinama, ji yra valstybingumo ir mūsų visų gerovės pagrindas. Reikia budriai saugotis, kad netaptume lengvai manipuliuojama gatvės mase, kurios logika ir elgsena sukelia skaudžius padarinius“.

Devintinių iškilmingoji eisena yra aliuzija į mūsų būsimą eschatologinę  procesiją, kuri visus, tarpusavyje susitaikiusius bei Dievą tikėjimo darbais mylinčius žmones, veda į Laimę, neturinčią krantų. Joje tikrai bus ir tie, kurie dabar dar tarp savęs nesutaria, bet vėliau susitaikys... Tepadeda Aukščiausiasis mums greičiau vidumi keistis, nes Jis jau dabar į mus žvelgia kaip į gailestingumo meile spinduliuojančias ir Jo gyvybe alsuojančias  monstrancijas.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija