Pirmasis puslapis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Pozicija

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Popiežiškoji Eucharistinės liturgijos vertimo pamoka

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI Devintinių procesijoje

Šventasis Tėvas dalija šv. Komuniją

Jėzaus Kristaus Paskutinė vakarienė

Sugrąžinti tikrąją „pro multis“ prasmę

Airijos sostinėje Dubline vykstant 50-ajam Tarptautiniam Eucharistiniam kongresui (apie jį bus rašoma kituose „XXI amžiaus“ numeriuose), norisi atkreipti dėmesį į Eucharistijos šventimo liturgijos ypatybes, kurių vertimo iš lotynų kalbos pamoką gimtosios Vokietijos vyskupams neseniai pateikė pats popiežius Benediktas XVI. Kalbama apie balandžio 14 dienos jo laišką vokiečių episkopatui, kuriame nagrinėjamas vertimas Eucharistinės maldos dalies, skirtos vyno konsekracijai, kai jis prieš pakylėjimą perkeičiamas į Kristaus kraują.

Tradiciniame lotyniškajame tos maldos tekste nuo ankstyvųjų krikščionybės amžių, remiantis Kristaus žodžiais, teigiama: „Hic est enim calix sanguinis mei (…) qui pro vobis et pro multis effundetur“. Tačiau po Vatikano II Susirinkimo maldoje vietoje „pro multis“ („už daugelį“) pradėtas skaityti įsivaizduojamas tvirtinimas „pro omnibus“ („už visus“) su atitinkamu vertimu į nacionalines kalbas. Štai lietuviškajame vertimo variante per vyno konsekravimą taurėje kunigas taria: „Imkite ir gerkite iš jos visi, nes tai yra taurė (…) mano kraujo, kuris už jus ir visus išliejamas nuodėmėms atleisti“. Per paskutinę vakarienę įsteigdamas Eucharistiją pats Jėzus kalbėjo apaštalams: „Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas (…), kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti“ (Mt 26, 27–28, panašiai Mk 14, 24).

Dar 2006 metais, pritariant Šventajam Tėvui, buvo paskelbtas Dieviškojo kulto ir sakramentinės disciplinos kongregacijos tuometinio prefekto kardinolo Frensio Arinzės kreipimasis į nacionalines vyskupų konferencijas su paraginimu naujose Mišiolo redakcijose peržiūrėti vertimo kalbą ir sugrąžinti pradinį lotyniškojo termino „pro multis“ atitikmenį. Tai ir buvo palaipsniui daroma. Pirmiausia vyno konsekravimo žodžių tikroji prasmė per 2009 metų sekmines buvo sugrąžinta Vengrijos Katalikų Bažnyčioje. Netrukus 2009–2010 metais atitinkamas perredagavimas ispaniškajame Mišiolo variante buvo padarytas Lotynų Amerikos šalyse (Čilėje, Argentinoje, Urugvajuje, Bolivijoje). Angliškai kalbančiose šalyse Mišiolo naujoji redakcija buvo paskelbta 2011 metais.

Popiežiaus Benedikto XVI pastangos atstatyti tikslų termino „pro multis“ vertimą ir kitos jo liturgijos „reformos reformavimo“ iniciatyvos bažnytinėje hierarchijoje kartais sutinkamos nevienareikšmiškai. Štai, nors prieš minėto 2006 metų liturginių reikalų kongregacijos dokumento paskelbimą buvo atlikta nacionalinių episkopatų apklausa, pačioje Italijoje jau 2010 metais surengtame balsavime iš 187 vietinių vyskupų tik vienuolika pritarė sugrįžimui prie „per molti“, vietoje įprastu tapusio vertimo „per tutti“ („už visus“) ir tai lėmė itališkojo Mišiolo redakcijos atidėliojimą. Vokiškai kalbančioje erdvėje Austrijos ir Šveicarijos kai kuriose diecezijose linkstama išsaugoti interpretaciją „už visus“. Šis konsensuso stygius, matyt, ir davė pagrindą balandžio 14 dienos Šventojo Tėvo laiškui vokiečių ganytojams, kuriame jis dar kartą išsamiai aptaria Eucharistinės liturgijos teksto vertimo ir interpretavimo problemas, ypač pabrėždamas atitinkamos katechezės svarbą.

Vengti perdėtai laisvo interpretavimo

Nurodydamas, kad lotyniškojo termino „pro multis“ pakeitimas vertimuose į „už visus“ tėra tik interpretavimas, popiežius Benediktas XVI primena, jog  netrukus po 1962–1965 metais vykusio Vatikano II Susirinkimo buvo įsivyravusi nuomonė, kad liturginių tekstų vertimuose į nacionalines kalbas interpretavimas svarbus, siekiant, kad Šventojo Rašto ir liturgijos celebravimo mintis taptų suprantamesnė šiuolaikiniam žmogui. Tai sukėlė dar didesnę painiavą ir atotrūkį nuo tikrojo liturgijos šventimo su piktnaudžiavimo galimybėmis, ir tai tik menkino poveikį celebracijos dalyvių širdims ir protams. Šventasis Tėvas laiške taip pat atkreipė dėmesį, kad užsienio apaštalinėse kelionėse vadovaudamas liturgijai įvairiomis kalbomis jis pastebėjo, jog „neretai sunku rasti bendrą pagrindą tarp skirtingų vertimų“, o kartais dėl subanalinto teksto pateikimo nutolstama nuo tikrosios jo prasmės. Pastaruoju metu tapo akivaizdu, kad liturginių tekstų vertimas ne paraidžiui, bet ieškant struktūrinio ekvivalento, turi aiškias ribas.

2001 metų kovo 28 dieną, dar popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikato laikotarpiu, Dieviškojo kulto kongregacija, tuomet vadovaujama kardinolo Chorchės Arturo Medinos Estevezo, paskelbė apaštališkąją instrukciją „Liturgiam authenyicam“. Buvo kviečiama ištaisyti ir patikslinti Vatikano II Susirinkimo liturginės reformos įgyvendinimą verčiant į nacionalines kalbas, kad būtų susilaikyta nuo perdėtai laisvo interpretavimo ir „kalbos psichologizavimo“. Benediktas XVI laiške vokiečių vyskupams nurodė būtinumą skirti vertimą nuo interpretavimo ir vengti „vienpusiško verbalizmo“. „Taigi Dievo Žodis liturgijoje turi būti pateiktas toks, koks jis yra, kad ir kaip neįprastas būtų mūsų ausiai, o jo teologinio interpretavimo mastas turi būti ištikimybė tam Žodžiui, tuo pat metu darant jį pasiekiamą ir suprantamą šiandienos klausytojams“, – rašo Šventasis Tėvas vokiečių vyskupams.

Kaip tik todėl minėtuoju 2006 metų pareiškimu Vatikanas nusprendė, kad naujuose liturgijos vertimuose Eucharistinėje maldoje būtina atstatyti teiginio „pro multis“ pradinę prasmę „už daugelį“, vietoje buvusios interpretacijos „už visus“, kartu išsamiai paaiškinti šį sprendimą. Šventasis Tėvas pripažino, jog tai didelis iššūkis tiek tiems, kurių uždavinys skleisti Dievo Žodį, tiek ir jo klausytojams, dalyvaujantiems šv. Mišių aukoje. Juk jie pagrįstai gali klausti, ar Kristus nemirė už visus žmones. Nejaugi Bažnyčia atsitraukia nuo šio mokymo ir nori tokiu būdu atsisakyti Vatikano II Susirinkimo paveldo? Atsakant į šiuos klausimus, anot popiežiaus Benedikto XVI, būtina katechezė, paaiškinant, kodėl po Susirinkimo evangelinis žodis „už daugelį“ buvo verčiamas į „už visus“, siekiant pabrėžti išganymo visuotinumą. Tai neišvengiamai kelia klausimą, kad jeigu Jėzus mirė už visus, tai kodėl per Paskutinę vakarienę įsteigdamas Eucharistijos sakramentą jis kalbėjo apie „daugelį“?

Bendruomeniška atsakomybė už „visų“ išganymą

Šventasis Tėvas laiške vokiečių vyskupams pirmiausia primena, kad jeigu šv. Mato ir šv. Morkaus evangeliniame Paskutinės vakarienės atpasakojime Jėzus kalba apie „daugelį“, tai šv. Jono ir šv. Pauliaus tekstuose nurodomas teiginys „už jus“. Tokiu būdu ratas dar labiau susiaurinamas, nors Jėzaus mokiniai ir aplinkiniai gerai suprato jo mokymą dėl mirties aukos ir misijos, skirtos visai tautai ir viso pasaulio „išsklaidytiems Dievo vaikams“ (plg Jn 11, 52). Bet tas pasakymas („už jus“) padaro šią misiją regimą dalyvaujantiems, o ne anoniminei terpei. Kiekvienas tikintysis žino, kad „Viešpats mirė už mane, už mus“, ir tai pasiekia ne tik praeitį, bet ir ateitį, kiekvieną asmeniškai. Taigi samprata „už jus“ reiškia ne išganomosios aplinkos siaurinimą, bet konkretizavimą ir tai galioja kiekvienai bendruomenei, celebruojančiai Eucharistiją, kuri taip save susieja su Jėzaus meile.

Dėl to, patvirtina popiežius Benediktas XVI, šv. Mišių kanone perkeitimo žodžiai tiksliai sujungia Biblijos skaitinius, ištariant „už jus ir daugelį“. Ir tikslus šių Išganytojo žodžių perteikimas Eucharistinės maldos vertimuose į nacionalines kalbas išreiškia mūsų lojalumo, ištikimybės Jėzui saitus, kartu, žinoma, suvokiant terminų „daugelis“ ir „visi“ prasmės antologinę dialektiką. Jėzaus buvimas, Jo išganomasis veikimas aprėpia visą pasaulį, tačiau faktiniu, istoriniu atžvilgiu tai vyksta „toje bendruomenėje, kuri švenčia Eucharistiją“, ir Jėzus ateina pas „daugelį“, pas tuos, kuriems leidžiama sėsti prie Jo stalo, būti su Juo ir Jį pažinti. Ir štai čia, pasak Šventojo Tėvo, iškyla tos celebruojančios bendruomenės atsakomybės elementas, nes „kaip Viešpats pasiekia kitus, galiausiai lieka Jo paslaptis“. Minėtoji atsakomybė iškyla per suvokimą, kad Jėzus „kentėjo už tave, už mane“, ir mes, ši bendruomenė, turime nešti išganymo šviesą, būti jos skelbėja kiekvienam ir visiems.

Toks yra evangelizacijos pašaukimas, skirtas asmeniškai kiekvienam sąmoningam krikščioniui, tiems „daugeliui“, kurie yra atsakingi už likusiųjų atsivertimą. Popiežius Benediktas XVI pripažino, kad dabartinėje sekuliarizuotoje visuomenėje, esant sunkiai tikėjimo krizei, gali susidaryti įspūdis, kad tas „daugelis“ iš tikrųjų yra visai nedaug, jų skaičiui nuolat mažėjant. Evangelijos patikinimu mes toliau visada esame „daugelis“, atsakingai veikiantys dėl visų, ta daugybė, apie kurią kalba Apreiškimo knyga: „Paskui aš regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų“ (Apr 7, 9). Taigi, prasmingai susiejant terminų „daugelis“ ir „visi“ supratimą, bet tuo pat metu išlaikant ištikimybę autentiškiems Jėzaus žodžiams, bus galima pasiekti gilesnį Eucharistijos šventimo išgyvenimą, kuris yra galutinė netrukus prasidedančių Tikėjimo metų užduotis, pabrėžė Šventasis Tėvas laiško vokiečių vyskupams pabaigoje.

Jis išreiškė viltį, kad dokumente išdėstytos katechetinės nuorodos padės parengti kunigus ir pasauliečius naujajam liturginių tekstų vertimui ir geresniam Kristaus atnešto išganymo visuotinumo supratimui. Aptardamas popiežiaus Benedikto XVI laišką, Vatikano informacinio centro vadovas jėzuitas kunigas Federikas Lombardis paminėjo, kad tikslus Eucharistijos įsteigimo žodžių vertimas yra „fundamentaliai svarbus“ Šventajam Tėvui, kadangi „tie žodžiai glūdi pačioje Bažnyčios širdyje“. Popiežius Benediktas XVI šią temą su gilia katechetine įžvalga yra palietęs savo knygoje apie Jėzų, ir jos teologinė bei dvasinė reikšmė „su meile bei pagarba Dievo Žodžiui“ bus toliau atspindima šiemet švenčiant Tikėjimo metus.

© 2012 „XXI amžius“