2012 m. birželio 15 d.    
Nr. 24
(1999)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Filologiškai tamsuoliški pamąstymai apie Bažnyčią

Eglė Mirončikienė

Lietuvos Konstitucija – ne Bažnyčiai

„Bažnyčia pradėjo kištis ir daryti įtaką politiniam gyvenimui“ – rimtai sunerimo progresyvios ideologijos misionierių vedlė Seimo narė Marija Aušrinė Pavilonienė. Bažnyčia, žinoma, gali turėti savo nuomonę, bet ją viešai išsakyti – to jau per daug!  Juk ji atskirta nuo valstybės!

Moksliniais laipsniais pasidabinę, kitus tamsuoliais pravardžiuojantys šviesuoliai pamiršo, kad šis atskyrimas reiškia tik veiklos sferų atskyrimą. Bažnyčia nėra valdžios institucija, tačiau tai ne tik gražiai išpuoštas pastatas su kunigais, bet ir tikinčiųjų bendruomenė, t.y. žmonės. Bent kartą perskaitę Lietuvos Konstituciją nustebtų, kad valstybės pripažintos Bažnyčios bei kitos religinės organizacijos turi juridinio asmens teises. Taigi, kaip visos piliečių organizacijos, turi teisę domėtis visais šalyje vykstančiais procesais, išsakyti savo nuomonę, teikti savo pasiūlymus, pastabas, burtis į taikius susirinkimus, ir netgi rengti teisėtas protesto akcijas.


Ką skatina primityvūs jausmai

Atviras laiškas Seimo narei prof. A. M. Pavilionienei

Paskutiniu metu atsigręžėte į homoseksualios orientacijos žmones ir, atrodo, jų problemos Jums tapo svarbiausios. Negalime tylėti. Glumina ir skaudina, kad Jūsų ginami žmonės reikalauja ypatingo dėmesio ir pripažinimo. Homoseksualų paraduose susirenka jauni, sveiki, stiprūs ir linksmi žmonės. Ko gi jie nori? Kokių „lygių“ teisių? Kas jiems draudžiama Lietuvoje? Visi žmonės yra skirtingi savo prigimtimi, nelygūs savo socialine padėtimi, visi yra „kitokie“. Tik tie, kuriems labiausiai reikia pagalbos, paramos ir supratimo, gyvena tyliai, nereikalaudami jokios „lygybės“ – vis tiek nebus „lygūs“. Niekada... Tai iš tiesų nelaimingi žmonės – aklieji, kurčnebyliai, žmonės su psichikos ar judėjimo negalia. Jie – akivaizdžiai kitokie. Nereikia paradų tam įrodyti. O kas gina jų teisę gyventi bent kiek geriau, oriau, ne skurde, ne atskirtyje, ne globos namuose? Tie žmonės, perfrazavus Jūsų žodžius, „visada buvo, yra ir bus šalia mūsų“ (delfi.lt). Kodėl jų nemato Lietuvos autoritetingi žmonės? Kodėl nepastebite ir Jūs?


Degančios bažnyčios byloja apie išdegintą sąžinę

Kun. Oskaras Petras VOLSKIS

Per palyginti trumpą laiką šalyje gana dažnai liepsnojo bažnyčios. Taip nebuvo net sovietmečiu, kad per penkerius metus ugnis siautėtų keturiose šventovėse. Liepsnos žalos padarė Naujamiesčio ir Tytuvėnų bažnyčioms, pelenais pavertė Labanoro bažnyčią, nuniokojo restauruotą Tytuvėnų vienuolyno pastatą. Neseniai beviltiškai sudegė Paštuvos Šv. Barboros medinė bažnytėlė. Prie jos griuvėsių ir nuodėgulių krūvos stovint, kyla mintys, kad bažnyčių gaisrai nėra vien atsitiktinumas, tačiau sisteminis dalykas, bylojantis apie išdegintą sąžinę.


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija