Lietuviški Rusijos Valstybės dienos minėjimo atgarsiai
Gintaras Visockas
Nors vasara atostogų metas, tačiau politinio pobūdžio įvykių mūsų šalyje tiek gausu, jog, regis, apie juos niekas net nesusimąsto. Nėra kada atostogauti. Rudenį rinkimai į Lietuvos parlamentą. Tad apie Seimo narių mandatus svajojantys vyrai ir moterys bet kokia kaina trokšta patraukti potencialių rinkėjų dėmesį. Vieni rengia spaudos konferencijas, kiti protesto mitingus, treti bando patekti į banalias pramogines televizijų laidas. Akivaizdu, kad toli gražu ne visi renginiai, spaudos konferencijos bei teismo posėdžiai sulaukia vienodo visuomenės dėmesio. Kai kada lietuviai pražiopso svarbius įvykius dėl išsiblaškymo, nesupratimo ar laiko stokos. Štai kad ir Rusijos valstybės dienos minėjimas Vilniaus Vingio parke, į kurį praėjusį savaitgalį pakvietė pats ponas Vladimiras Čchikvadzė nepaprastasis ir įgaliotasis Rusijos ambasadorius Lietuvoje. Kai kurie žymūs Rusijos politikos komentatoriai šią šventę RTVi televizijos diskusinėse Osoboje mnenije laidose vadino Kremliaus dirbtinai sukalta, dėmesio neverta diena, esą tai Vladimiro Putino politikos sugalvojimas. Kokia tikroji Rusijos dienos vertė, tegul sprendžia rusai. Tai jų šventė. Mums turėtų rūpėti visai kiti dalykai: kiek susirinko žmonių, kokios jų nuotaikos, ar nepasitaikė antilietuviškų išpuolių... Tai patirti buvo įmanoma tik pačiam nuvykus į Vingio parką. Įspūdis dvejopas. Susirinkta ne itin gausiai, tačiau pasakyti, jog būta mažai žmonių, taip pat negalima. Vingio parko tribūna buvo pilnutėlė, aplink sceną, kurioje koncertavo Rusijos ir Baltarusijos atlikėjai, taip pat knibždėjo žmonių. O žalioji veja priešais tribūną nebuvo aklinai užpildyta, tačiau į akis krito, jog dauguma Lietuvos rusakalbių į Vingio parką plūdo su vaikais, nes čia mažyliams ir paaugliams buvo ką veikti sukosi patys įvairiausi atrakcionai. Galima spėti, jog tie vaikai būtinai norės į šią šventę atvykti ir kitais metais. Juk jiems nebuvo nei liūdna, nei nuobodu. Jei Rusijos valstybės dienos minėjimo šventę reikėtų apibūdinti kuo trumpiau, pirmiausia derėtų pripažinti, jog tiek ambasadorius, tiek kiti organizatoriai demonstratyviai vengė politikos ir visų kitų aštrių kampų. V. Čchikvadzė nuolat pabrėždavo tokius žodžius kaip taika, sutarimas, abipusė pagarba ir pasitikėjimas. Kaip tik tomis dienomis Pietų Kaukaze viešėjo JAV valstybės sekretorė Hilary Klinton. Ji pabrėžė negalinti duoti garantijų, jog Rusija ir vėl neruošia slaptų planų pulti Gruzijos. Apie konstruktyvų bendradarbiavimą kalbėjo ir Vilniaus meras Artūras Zuokas, netiesiogiai leisdamas suprasti, jog Lietuvoje nėra skriaudžiamų tautinių bendrijų, tačiau jo žodžiuose, skirtingai nei Rusijos ambasadoriaus kalboje, buvo galima pajusti pataikavimo, net nusižeminimo gaidelių tiems, kurie tąsyk svečiavosi Vingio parke. Buvo akivaizdu, jog Lietuvos rusakalbiai nesijaučia Lietuvoje esantys ignoruojama ar skriaudžiama tautinė mažuma. Lietuvos rusakalbiai demonstravo absoliutų pasitikėjimą savo jėgomis. Jie elgėsi taip, kaip elgiasi jokių kliūčių ir užkardų nematanti jėga.
|