|
Lietuviški Rusijos Valstybės dienos minėjimo atgarsiai
Gintaras Visockas
Nors vasara atostogų metas, tačiau politinio pobūdžio įvykių mūsų šalyje tiek gausu, jog, regis, apie juos niekas net nesusimąsto. Nėra kada atostogauti. Rudenį rinkimai į Lietuvos parlamentą. Tad apie Seimo narių mandatus svajojantys vyrai ir moterys bet kokia kaina trokšta patraukti potencialių rinkėjų dėmesį. Vieni rengia spaudos konferencijas, kiti protesto mitingus, treti bando patekti į banalias pramogines televizijų laidas. Akivaizdu, kad toli gražu ne visi renginiai, spaudos konferencijos bei teismo posėdžiai sulaukia vienodo visuomenės dėmesio. Kai kada lietuviai pražiopso svarbius įvykius dėl išsiblaškymo, nesupratimo ar laiko stokos. Štai kad ir Rusijos valstybės dienos minėjimas Vilniaus Vingio parke, į kurį praėjusį savaitgalį pakvietė pats ponas Vladimiras Čchikvadzė nepaprastasis ir įgaliotasis Rusijos ambasadorius Lietuvoje. Kai kurie žymūs Rusijos politikos komentatoriai šią šventę RTVi televizijos diskusinėse Osoboje mnenije laidose vadino Kremliaus dirbtinai sukalta, dėmesio neverta diena, esą tai Vladimiro Putino politikos sugalvojimas. Kokia tikroji Rusijos dienos vertė, tegul sprendžia rusai. Tai jų šventė. Mums turėtų rūpėti visai kiti dalykai: kiek susirinko žmonių, kokios jų nuotaikos, ar nepasitaikė antilietuviškų išpuolių... Tai patirti buvo įmanoma tik pačiam nuvykus į Vingio parką. Įspūdis dvejopas. Susirinkta ne itin gausiai, tačiau pasakyti, jog būta mažai žmonių, taip pat negalima. Vingio parko tribūna buvo pilnutėlė, aplink sceną, kurioje koncertavo Rusijos ir Baltarusijos atlikėjai, taip pat knibždėjo žmonių. O žalioji veja priešais tribūną nebuvo aklinai užpildyta, tačiau į akis krito, jog dauguma Lietuvos rusakalbių į Vingio parką plūdo su vaikais, nes čia mažyliams ir paaugliams buvo ką veikti sukosi patys įvairiausi atrakcionai. Galima spėti, jog tie vaikai būtinai norės į šią šventę atvykti ir kitais metais. Juk jiems nebuvo nei liūdna, nei nuobodu. Jei Rusijos valstybės dienos minėjimo šventę reikėtų apibūdinti kuo trumpiau, pirmiausia derėtų pripažinti, jog tiek ambasadorius, tiek kiti organizatoriai demonstratyviai vengė politikos ir visų kitų aštrių kampų. V. Čchikvadzė nuolat pabrėždavo tokius žodžius kaip taika, sutarimas, abipusė pagarba ir pasitikėjimas. Kaip tik tomis dienomis Pietų Kaukaze viešėjo JAV valstybės sekretorė Hilary Klinton. Ji pabrėžė negalinti duoti garantijų, jog Rusija ir vėl neruošia slaptų planų pulti Gruzijos. Apie konstruktyvų bendradarbiavimą kalbėjo ir Vilniaus meras Artūras Zuokas, netiesiogiai leisdamas suprasti, jog Lietuvoje nėra skriaudžiamų tautinių bendrijų, tačiau jo žodžiuose, skirtingai nei Rusijos ambasadoriaus kalboje, buvo galima pajusti pataikavimo, net nusižeminimo gaidelių tiems, kurie tąsyk svečiavosi Vingio parke. Buvo akivaizdu, jog Lietuvos rusakalbiai nesijaučia Lietuvoje esantys ignoruojama ar skriaudžiama tautinė mažuma. Lietuvos rusakalbiai demonstravo absoliutų pasitikėjimą savo jėgomis. Jie elgėsi taip, kaip elgiasi jokių kliūčių ir užkardų nematanti jėga.
Panašų įspūdį yra palikusi ir Lietuvos lenkų eisena Vilniaus Gedimino prospektu, kai lenkai neseniai protestavo neva dėl diskriminacinių pertvarkų švietimo sistemoje. Toji eisena bylojo, jog Lietuvos lenkai turi rimtą užnugarį didžiąją Lenkiją. Jie žygiavo gausiai, disciplinuotai, išdidžiai iškėlę lenkiškas vėliavas ir herbus su lenkiškais ereliais. Niekas jiems nedrįso pastoti kelio. Kelios lietuviškos eisenos, organizuotos mūsų tautininkų Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios progomis, paliko slogų įspūdį. Žvelgiant iš šalies, buvo galima net susidaryti nuomonę, kad lietuviškos eisenos dalyviai atstovauja ne tiek pagrindinei lietuvių tautai, kiek tautinei mažumai. Į gatvę su priešiškais lozungais ir plakatais nuolat išbėgdavo oponentai, bandydami sustabdyti neva nacionalistinę eiseną. Ir sutrukdydavo, nors tik kelioms minutėms. O štai lenkų žygiavimui Vilniaus gatvėmis niekas netrukdė. Greičiausiai net tokia mintis niekam nekilo.
Lietuvos rusakalbių Vingio parke minima Rusijos valstybės diena sukėlė ir daugiau liūdnų asociacijų. Kaip tik išvakarėse per Echo Moskvy radiją ir RTVi televiziją kalbėjęs Rusijos politikos komentatorius Nikolajus Svanidzė pareiškė, jog pritaria lietuvių sprendimui Vilniuje nuo Žaliojo tilto nukelti sovietinių karių statulas. Šis politikos apžvalgininkas pabrėžė, jog tokiame lietuvių žingsnyje nematąs jokio priešiškumo nei Rusijai, nei rusų tautai. N. Svanidzės komentaras buvo trumpas, bet konkretus: lietuviai turi neginčijamą teisę savo žemėje statyti paminklus, kokius nori statyti, neatsižvelgdami nei į Rusijos, nei į Kremliaus, pageidavimus, nes Lietuva nėra Rusijos provincija. Be to, sovietinių karių skulptūros, N. Svanidzės teigimu, pastatytos būtent tais metais, kai Lietuva buvo okupuota. Jis nematąs nieko blogo, jei lietuviai siekia pašalinti sovietinių laikų atributus. Keista tik tai, kad tos skulptūros iki šiol dar vis neišvežtos... Maždaug tuo pačiu metu per kitą rusišką kanalą buvo demonstruojamos ištraukos iš jau ne kartą rodytų žymaus rusų humoristo Michailo Zadornovo koncertų. Kaip tyčia parodytas ir koncertas, kurio metu jis šaipėsi iš lietuvių, neva nepajėgiančių suvokti poeto Aleksandro Puškino genialumo. Kodėl lietuviai nesuvokia A. Puškino poezijos grožio ir gilumo? Ogi todėl, kad Lietuvos sostinės centre stovėjusį garsiojo poeto paminklą nukėlė ir kažkur išvežė. Esą nukėlė politiniais sumetimais. Bet juk A. Puškino paminklą išvežė į specialiai įrengtą poeto muziejų. Ar muziejus nederama vieta? Be abejo, blaivus, sąžiningas Rusijos politikos apžvalgininko N. Svanidzės komentaras mums priimtinesnis už Rusijos humoristo M. Zadornovo antilietuviškas pašaipas. Tačiau kuri iš šių dviejų pozicijų priimtinesnė į Vingio parką susirinkusiems Lietuvos rusams? Ar mes žinome atsakymą į šį, man regis, labai svarbų klausimą?
Atvykęs į Vingio parką tikėjausi sutikti lietuvių tautininkų, net mūsų tremtinių, partizanų, politinių kalinių. Maniau, jog jiems bus smalsu sužinoti, kokios nuotaikos vyrauja tarp Lietuvos rusakalbių, kad tautininkams ir buvusiems partizanams bus smalsu pasižiūrėti, kaip išradingai ar nuobodžiai surengta rusiška šventė. Toks smalsumas reikalingas ne tam, kad šaipytumės ar pavydėtume, bet mokytis siekiant kuo išmintingiau organizuoti savus renginius, pavyzdžiui, kad ir populiarumą prarandančias partizanų, politinių kalinių ir tremtinių dienas Ariogaloje. Juk visuomet geriau mokytis iš svetimų nei savų klaidų. Pagaliau svarbu ieškoti draugų N. Svanidzės, o ne M. Zadornovo poziciją palaikančių rusų. Deja, Vingio parke nemačiau nei vienų, nei kitų, tarsi vienos iš įtakingiausių tautinių bendrijų nuotaikos mums būtų nė motais, tarsi čia būtų viskas aišku ir paprasta. Primityviesiems patriotams gal ir viskas aišku... Šitaip sakant, be abejo, galima sulaukti net priekaištų, esą simpatizuojama Kremliui. Kai kurios Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) viešos išvados apie priešiškų jėgų siautėjimą Lietuvoje itin abstrakčios. Taigi galimybių įvairiausioms interpretacijoms dešimtys. Štai Valstybės saugumo departamentas (VSD), Seimo nacionalinio saugumo komiteto (NSGK) iniciatyva paragintas viešai paskelbti kai kurias savo ataskaitos ištraukas, pabrėžia ir perspėja: Jei dirbate žiniasklaidos priemonėse, galite sulaukti užsienio valstybių žvalgybos tarnybų, kurių veikla prieštarauja Lietuvos nacionaliniams interesams, dėmesio. Taip pat pabrėžiama, esą užsienio valstybių diplomatinių atstovybių darbuotojai domisi informacija, kuri nesudaro valstybės ar tarnybos paslapties, tačiau yra aktuali politiniu, ekonominiu ir kariniu požiūriu, siūlo finansinį ar kitokio pobūdžio atlygį už informacijos teikimą. Taigi gal ir išvyką į Vingio parką galima priskirti prie netoleruotinų veiksmų?
Neseniai Vilniaus Rotušėje buvo minima Azerbaidžano nepriklausomybės diena. Ten būta daug Lietuvos žurnalistų, kurie, gurkšnodami vyną, kalbėjosi su azerbaidžaniečių, turkų diplomatais. Ar šie pokalbiai irgi įtartini? Šiuo metu greičiausiai ne, nes Lietuvos santykiai su oficialiuoju Baku ir oficialiąja Ankara ir Stambulu traktuotini kaip draugiški, dalykiški. Tačiau kas gali garantuoti, kad tie santykiai kada nors nepablogės? O jei pablogės, kas tada laukia tų žurnalistų, kurie Rotušėje labai draugiškai šnekučiavosi su Turkijos ir Azerbaidžano diplomatais? Birželio 1-ąją Lietuvos Seime surengtas Apvalusis stalas Terorizmo problemos Nepriklausomų Valstybių Sandraugos šalyse. Renginyje kalbėjo svečiai iš Ukrainos, Baltarusijos, Rusijos. Be abejo, diskutavo apie itin subtilius dalykus slaptųjų tarnybų intrigas organizuojant ar tik imituojant kovą su teroristais. Ar pokalbiai su slaptųjų tarnybų veiklą Rusijoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje analizuojančiais svečiais iš Minsko, Kijevo ir Maskvos taip pat įtartini? Paskutinieji lietuviškosios Temidės sprendimai, pavyzdžiui, persekiojant teroristus Eglę Kusaitę ir Gatajevus ar nusikaltėlį Šarūną Paberalių, byloja, jog tokiais atvejais šimtaprocentinių garantijų duoti negali niekas.
© 2012 XXI amžius
|