|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Vyskupas Juozas Olekas sugrįžo į Vilkaviškio Katedros šventorių
Birželio 9 dieną Vilkaviškyje perlaidotas Seinų vyskupas sufraganas Juozas Olekas Birutė Nenėnienė
Iškilmės Katedroje Perlaidojimo ceremonija prasidėjo nuo ankstyvo ryto, kai Vilkaviškio Katedros centrinėje navoje buvo pašarvotas karstas su velionio palaikais. Grupė Katedros choristų giedojo rožinį, tikintieji meldėsi. 12 valandą prasidėjusių iškilmingų perlaidojimo šv. Mišių koncelebracijai vadovavo Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius, dalyvavo Vilkaviškio vyskupai ordinaras Rimantas Norvila ir emeritas Juozas Žemaitis MIC, Telšių vyskupas augziliaras Linas Vodopjanovas, daugiau kaip 30 kunigų, kapitulos narių. Įžangoje arkivyskupas S. Tamkevičius kvietė šv. Mišių metu melstis ne tik už perlaidojamą vyskupą J. Oleką, bet ir malda palaikyti dabartinius vyskupus ir kunigus, kuriems šiandienos gyvenimas pažeria daug išbandymų. Perlaidojimo ceremonijai skirtą pamokslą pasakė vyskupas Rimantas Norvila. Po šv. Mišių savo įžvalgomis apie Bažnyčios gyvybingumą pasidalijo svečias iš Elko (Lenkija), Popiežiaus garbės prelatas Zigmund Sendziak. Kaip vyskupo J. Olekos giminaitis Seimo narys Juozas Oleka padėkojo vyskupams ir kunigams už iškilmingų šv. Mišių auką, vyskupui R. Norvilai ir Katedros klebonui bei dekanui prelatui Vytautui Gustaičiui už rūpestį atstatant teisingumą organizuotą perlaidojimą, kanauninkui dr. Kęstučiui Žemaičiui už surinktą ir paskleistą informaciją apie vyskupo gyvenimą ir veiklą. Vyskupas J. Žemaitis MIC atliko laidojimo apeigas. Dalyvaujant šv. Mišias aukojusiems vyskupams ir kunigams bei dideliam būriui tikinčiųjų, vyskupo J. Olekos žemiškieji palaikai sugrįžo į amžinojo poilsio vietą Vilkaviškio Katedros šventoriuje, ten, kur pats buvo pareiškęs valią būti palaidotas. Supiltą smėlio kauburėlį papuošė kompozicijos iš baltų rožių žiedų, ramybe sualsavo uždegtų žvakių liepsnelės. Kapavietė šventoriuje paženklinta tuo pačiu menišku kryžiumi, kuris vyskupo kapą žymėjo Vilkaviškio civilinėse kapinėse. Dekano prel. V. Gustaičio ir Seimo nario J. Oleko rūpesčiu perlaidojimo proga išleistas ir platinamas paveikslėlis su vysk. Juozo Olekos nuotrauka ir trumpa biografija. Neliko vietos Pamokslo metu į susirinkusius kreipdamasis vyskupas R. Norvila pastebėjo pirmosios birželio savaitės išskirtinumą: pirmadienį Vilniuje atsisveikinta su kilniu, garbingu ganytoju, ilgamečiu Vilniaus arkivyskupo pagalbininku Juozu Tunaičiu, o šeštadienį Vilkaviškyje perlaidojama ir pagerbiama iškili XIX amžiaus asmenybė, amžininkų liudijimu, švento gyvenimo dvasininkas, Seinų vyskupas sufraganas J. Oleka. Laikantis tuometinės tradicijos Seinų vyskupas 1883 metais į Vilkaviškį klebonu paskyrė jau garbaus amžiaus sulaukusį naujai konsekruotą vyskupą augziliarą J. Oleką. Graži mūrinė Vilkaviškio bažnyčia buvo neseniai baigta statyti (1881 metais) ir buvo viena iš didesnių tuometinėje Seinų vyskupijoje (Katedra ji tapo tik 1926 metais). Vyskupas J. Olekas mirė 1890 metų spalio 27 dieną Vilkaviškyje ir buvo palaidotas šventoriaus koplytėlėje paruoštoje kapavietėje. Čia dvasininko kapavietė buvo beveik septynis dešimtmečius. Deja, Antrojo pasaulinio karo metais Katedra buvo apgriauta. Tarybinė valdžia neleido jos atstatyti ir galiausiai visai sunaikino, jos vietoje įrengė miesto skverą. Nelikus Dievo namų, neliko vietos ir prie jų palaidotiems dvasininkams. 1966 metais, buvusio Katedros šventoriaus teritorijoje tiesiant ryšių liniją, buvo užkliudytas ir tuometinės valdžios patvarkymu iškastas ir be apeigų bendrose Vilkaviškio kapinėse perlaidotas vyskupo J. Olekos karstas. Autentiškas šio perlaidojimo liudijimas yra tuometinio Vilkaviškio klebono kun. Konstantino Ambraso tekstas, perduotas Bažnyčios vyresnybei. Pasak vyskupo R. Norvilos, kadangi Vilkaviškio Katedra jau atstatyta, atėjo laikas ir vyskupui J. Olekai sugrįžti į šios šventovės prieglobstį. Dvasininko kelias Garbingo dvasininko perlaidojimo proga vyskupas R. Norvila pakvietė persikelti į XIX amžių, gana sudėtingą Suvalkijos krašto ir visos Lietuvos žmonėms laikotarpį, jungiantį kelias labai skirtingas epochas Napoleono pradėtą karą ir pokarį, carinės priespaudos dešimtmečius, 1863 metų sukilimą, tautinės savimonės atgimimo laiką, tas istorines aplinkybes, kurios turėjo įtakos ir reikšmės vyskupo J. Olekos gyvenimui ir tarnystei, priminė, kad jis buvo garsiojo Žemaičių vyskupijos ganytojo Motiejaus Valančiaus amžininkas. Simboliška tai, kad į Vilkaviškio Katedros prieglobstį žemiškieji vyskupo J. Olekos palaikai grąžinti prisimenant jo gimimo 200 metų sukaktį. Būsimasis vyskupas gimė 1812 metais netoli nuo Vilkaviškio, Kriauniškiuose (Pilviškių parapija). Apie jo vaikystę daugiau duomenų neturima, tik žinoma, kad augo pasiturinčių, išsimokslinusių ūkininkų trijų vaikų, iš kurių vienas buvo girininkas, kitas taip pat pasirinko dvasininko kelią, šeimoje. J. Olekas, sulaukęs 20 metų (1832 metais), įstojo į Seinų kunigų seminariją, o po metų perėjo studijuoti teologiją Varšuvos dvasinėje akademijoje. Baigęs teologijos studijas, 1837 metais buvo įšventintas kunigu. Jaunas, pedagogo sugebėjimų turėjęs kunigas dirbo su įvairiais žmonėms, ypač su silpnaisiais, kur reikėjo daug pasiaukojimo. Varšuvoje daug metų darbavosi kaip kurčiųjų ir nebylių kapelionas, parašė pirmąjį jų žodyną. Didžioji dvasininko gyvenimo dalis praėjo dirbant tarp Lenkijos tikinčiųjų. Buvo paskirtas klebonu į Radziminą, vėliau Švč. Trejybės bažnyčios klebonu Varšuvoje, 1866 metais perkeltas klebonauti į Varšuvos Visų Šventųjų parapiją. Čia pastatė vieną didžiausių ir dabar Varšuvoje gerai žinomą bažnyčią. 1883 metais uolus ir darbštus šešiasdešimtmetis kun. J. Olekas buvo nominuotas tituliniu Arato vyskupu ir paskirtas SeinųAugustavo vyskupo pagalbininku. Konsekracija vyko tų pačių metų gegužės 27 dieną Peterburge. Buvo šventas žmogus Pasak kunigo ir istoriko Vaclovo Strimaičio, Vilkaviškyje vysk. J. Olekas tikintiesiems prisistatė per Petrines. Pagarbino Kristaus vardą ir pasisakė, kad atsiųstas dvasinės ir pasaulinės valdžios būti čia klebonu. Tarp tikinčiųjų tai sukėlė nuostabą: vyskupas kalbėjo lietuviškai! Neilgai, tik aštuonerius metus, gyvenęs Vilkaviškyje vietinius žmones papirko savo gerumu, švelnumu, dėmesingu patiems vargingiausiems žmonėms. Ilgai parapijiečiai minėdavo jį kaip šventą žmogų. Šituos teiginius savo atsiminimuose patvirtino pirmasis Telšių vyskupas Justinas Staugaitis ir kėlė mintį apie pasirūpinimą J. Olekos kanonizacija. Yra išlikę ir daugiau prisiminimų, užrašytų kunigo ir istoriko V. Strimaičio apie ypatingą J. Olekos pasiaukojimą, darbštumą bei pareigingumą. Būdamas garbaus amžiaus ir silpnos sveikatos, uoliai vizitavo jam priskirtos vyskupijos dalies parapijas, teikė Sutvirtinimo sakramentą, šventino tuo laiku perstatytus iš plytinių į akmeninius bažnyčių altorius. Visa tai jis pats išsamiai pateikdavo ataskaitose tuometiniam AugustavoSeinų vyskupui ordinarui Petrui Povilui Viežbovskiui. Kun. V. Strimaitis teigia, jog vyskupas J. Olekas tuo metu šiame krašte konsekravo daugiausiai bažnyčių Balbieriškio, Didvyžių, Gelgaudiškio, Gižų, Gražiškių, Igliaukos, Kaimelio, Lukšių, Pajevonio, Pakuonio, Plokščių, Prienų, Veiverių, Vištyčio ir Vilkaviškio. Jam reikėjo derinti daugelį klausimų, susijusių su šių bažnyčių statyba bei įrengimu. Kaip vizitinė kortelė Pasak Vilkaviškio vyskupo Rimanto Norvilos, per ribotą pamokslo laiką kažkiek pateiktų istorinių duomenų, keletas kalendorinių datų, trumpi pavienių asmenų liudijimai negali išsamiai atspindėti perlaidojamo vyskupo J. Olekos gyvenimo, tačiau jie, kaip vizitinė kortelė, bendrais bruožais pristato didžią, šviesią uolaus ir gero ganytojo asmenybę. Ji šiandienos vyskupams ir kunigams bei kiekvienam Kristų tikinčiajam tampa brandžiu liudijimu, skatinančiu siekti tobulumo. Vysk. R. Norvila akcentavo šių laidotuvių išskirtinumą jose neliūdima, kaip įprasta atsisveikinant su mirusiu žmogumi. Nė vienas šiose laidotuvėse dalyvaujantis jau negali atsiminti vysk. J. Olekos gyvento laiko ir jo paties, tačiau sužinodami apie šio dvasininko krikščioniško gyvenimo ir tarnystės tobulumą, jo gerumą, melsdamiesi jo perlaidojimo apeigose, jaučiamės prisidėję prie kažko gero, kilnaus ir teisingo. Juk turėjo vyskupas J. Olekas sugrįžti į ten, kur pirmiausia buvo palaidotas, kad jo amžinajai ramybei būtų sukurta sakrali aplinka. Paminėtina tai, kad nors J. Olekas mirė daugiau nei prieš 120 metų, bet variniame karste jo kaulai išliko iki šių dienų, todėl į ąžuolinį karstą buvo perkeltos pakankamai gerai išsilaikiusios relikvijos. Kaip laidotuvių ceremonijoje buvo pastebėta, pirmojo šioje Vilkaviškio bažnyčioje dirbusio vyskupo J. Olekos perlaidojimas sujungia praeitį su dabartimi ir užbaigia dvasinės Katedros statybą. Švento gyvenimo žmogaus kapas Katedros šventoriuje nuolat primins gerumu garsėjusį ganytoją, paskatins tikinčiuosius siekti tobulumo bei viltingai liudys, jog gyvenant su tikėjimu visais laikais, įvairiomis aplinkybėmis galima būti geru ir net labai geru žmogumi. Vilkaviškio Katedros šventoriuje prieš penkerius metus buvo palaidotas šių laikų garbus pasišventęs kunigas kanauninkas, paskutiniaisiais gyvenimo metais Katedros altaristas Jonas Baranauskas (g. 1925 metais). Kampinėje šventoriaus koplytėlėje dažnai uždegamos žvakelės ir šios Vilkaviškio bažnyčios statytojui, pirmajam jos klebonui kun. Antanui Lesniauskui atminti (mirė 1883 metais, antkapio plokštė buvo rasta atstatant Katedrą). Nuo šiol šventoriuje tikintieji nors trumpai maldelei stabtelės trijų iškilių dvasininkų intencija.
Vilkaviškis
© 2012 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |