|
Degančios bažnyčios byloja apie išdegintą sąžinę
Kun. Oskaras Petras VOLSKIS
Per palyginti trumpą laiką šalyje gana dažnai liepsnojo bažnyčios. Taip nebuvo net sovietmečiu, kad per penkerius metus ugnis siautėtų keturiose šventovėse. Liepsnos žalos padarė Naujamiesčio ir Tytuvėnų bažnyčioms, pelenais pavertė Labanoro bažnyčią, nuniokojo restauruotą Tytuvėnų vienuolyno pastatą. Neseniai beviltiškai sudegė Paštuvos Šv. Barboros medinė bažnytėlė. Prie jos griuvėsių ir nuodėgulių krūvos stovint, kyla mintys, kad bažnyčių gaisrai nėra vien atsitiktinumas, tačiau sisteminis dalykas, bylojantis apie išdegintą sąžinę.
Ir vėl gaisrininkai, paveldo apsaugos institucijų darbuotojai važinės po bažnyčias, tikrins, ar yra gesintuvai, ar klebonas susipažino su priešgaisrinės apsaugos taisyklėmis, vėl kaišios pasirašyti popierius, kad tik atsikratytų atsakomybės ir ją užkrautų ant mažiausiai susidariusioje situacijoje galinčių padaryti ant klebonų pečių. Gaisrai kyla ne tokiomis aplinkybėmis, kad užtektų pasinaudoti naujais gesintuvais ar kam nors pažvelgti į fosforinį lipduką virš durų. Tai dar vienas apgailėtinas bandymas pabėgti nuo problemos sprendimo iš esmės ir gilintis į nereikšmingas detales.
Reikėtų pradėti kalbėti apie visų bėdų priežastį iš esmės dar sovietinį požiūrį į Bažnyčios reikalus, apie restitucijos fiasko Lietuvos valstybėje ir jos neteisingą strategiją. Vienas svarbiausių desovietizacijos indikatorių yra religijos padėtis ir pagarba šventenybėms. Ji tikrai prasta, ir tai liudija, koks nežymus buvo visuomenės atgimimas, apsivalymas nuo melo ideologijos ir neteisybės.
Paklausti, ar tinkamai atstovaujami Bažnyčios teisėti interesai Vyriausybėje, vyskupai skėsčioja rankomis ir bejėgiškai teisinasi, kad valstybės aparato tarnautojai sąmoningai kliudo įgyvendinti restitucijos teisingumą, kai kuriais atvejais piktavališkai blogina Bažnyčios padėtį. Keista matyti, kad kadaise už Bažnyčios teisių gynimą į Sibiro kalėjimus tremti dvasininkai Nepriklausomybės tikrovėje pasidavė apatijai.
Žvelgiant iš nedidelės Vandžiogalos parapijos, kurios klebonas esu, pozicijų, parapijos infrastruktūra yra tokia pati, jei ne blogesnė, kaip ir sovietmečiu: tuomet konfiskuoti ir keturis dešimtmečius naudoti pastatai yra beviltiškai sudėvėti, supuvę, turėta žemė negrąžinta, kompensacijų jokių, bažnyčia jau 50 metų nematė remonto. Jokios realios materialinės bazės, kurios dėka būtų galima išlaikyti šventovės infrastruktūrą. Sakytumei kažkas iš anksto susitarė sistemiškai naikinti Bažnyčią, mažąsias parapijas palikti be materialinio pagrindo, be galimybės išlaikyti praeities amžių sukurtą paveldą, įstatymais iškelti reikalavimus, kurie fiziškai neįgyvendinami. Paskiriami milijonai nusėda Šiluvoje, Jono Pauliaus II piligrimų kelio projekte, kai už nedidelę tų lėšų dalį buvo galima seniai apdrausti visas bažnyčias, sutvarkyti bent elektros instaliaciją, įdiegti priešgaisrinę ir įsilaužimų apsaugą. Šiuo metu nė viena draudimo kompanija nenori drausti medinių bažnyčių.
Aišku, kad Bažnyčia gali būti stipri ne vien laikydamasi savo doktrinų, moralinio, kultūrinio paveldo, tačiau ir materialine baze, kuri yra iš kartos į kartą atsakingų žmonių sukurtas gėris, ir kurio dėka krikščionių religija gali palaikyti ir vystyti pagrindines ne tik savo veiklos sritis, bet ir visuomenę teigiamai veikiančius faktorius: liturgiją, švietimą ir karitatyvinę veiklą. Pavyzdžiui, pirmąją Vandžiogalos bažnyčią pastatė Kauno pavieto maršalka Jonas Karolis Rostovskis, kuris paliko testamentinius patvarkymus, leidusius po statytojo mirties rūpintis bažnyčios gerove. Dabartinė Kauno rajono valdžia nė iš tolo nepanaši į šį savo pirmtaką. Sako: Mes neatsakingi, įstatymai neleidžia. Čia ir liūdniausia, kad niekas nenori būti atsakingas, ir tai įteisinama įstatymais. O bažnyčios, mūsų kultūra ir žmonių sielos nyksta...
Daugelis katalikiškų ir kitokius tikėjimus išpažįstančių Europos valstybių turi bažnytinių reikalų ministerijas, departamentus, biudžeto eilutes, kuriose nurodytos lėšos nėra keliasdešimt kartų mažesnės nei įkalinimo įstaigų kaip Lietuvoje. Beje, galima būtų patyrinėti, kokia sąveika yra tarp sisteminio ir valstybiniu lygmeniu vykdomo Bažnyčios varginimo ir nusikalstamumo didėjimo visuomenėje. Pavyzdys galėtų būti Vokietija, kur pagarba religijai lemia ne tik sakralaus paveldo išsaugojimą, bet ir šalies klestėjimą.
Akivaizdu, kad krikščionybė ilgus šimtmečius Europoje buvo stiprus kultūros židinys, įkvėpęs menininkus ir sutelkęs genialių kūrinių mecenatus. Tais kūriniais pasigrožėti žmonės buvo nuvykę ir į Romą, ir į Paryžių, ir į Pažaislį ar Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčią. Pastaruoju metu sąmoningai ir piktybiškai ignoruojant religijos sritį buvo beveik užslopintas šis kultūros šaltinis, nusirista iki gitarinio lygio, bedvasės architektūros ir primityvizmo, pagaliau šį nuosmukį išryškina šventovių gaisrai.
Būdinga, kad kaimuose neįmanoma susikviesti žmonių į Vasario 16-osios ir kitokias valstybines šventes (nebent Jonines). Dažnas tiesiog pasako, jog ne už tokią Lietuvą kovojo ir kentėjo, kad neapsiverčia liežuvis melstis už faktiškai išlikusią senąją nomenklatūrą, kuri dusina visuomenę ir Bažnyčią. Neteisybės ir skriaudos patirtis paralyžiuoja žmonių maldas ir bet kokį geranoriškumą. Žvelgiu į savo šalį ir svarstau, kaip ją mylėti: brolių ar priešų meile? Kai iš kunigų lūpų skamba ne nuoširdūs palaiminimai, bet priekaištai ir Dievo teismo šauksmas, kaip gali ši šalis pakilti ir išlikti?
Kunigui tenka būti pranašu gyvojo, amžinojo ir vienintelio Dievo vardu, todėl norėtųsi savo šalies strategams pasakyti: Jūs turėsite paneigtą Dievą, sudegintas šventoves, negerbiamus šventus dalykus, bet būsite paneigti ir jūs patys, ir jūsų tvarka, ir jūsų egzistencija. Degančių bažnyčių liepsnose ilgainiui ir ši šalis virs moraliniais, kultūriniais, ekonominiais ir socialiniais pelenais.
© 2012 XXI amžius
|