|
Mieli XXI amžiaus skaitytojai
Po nedidelės pertraukos ir vėl susitinkame su jumis. Pirmiausia kreipiamės į tuos skaitytojus, kurie, pamiršę užsiprenumeruoti liepos mėnesio numerius, iš paskutiniojo liepos 20 d. numerio nesužinojo, kaip laikraštį leisime rugpjūtį. Tada skelbėme, kad pasirodys trys numeriai, pradedant rugpjūčio 17 diena. Kiti du numeriai išeis rugpjūčio 24 ir 31 dienomis. Nuoširdžiai atsiprašome tų skaitytojų, kurie, neužsisakę liepos mėnesio numerių, nežinojo apie trijų savaičių pertrauką. Taip pat primename, kad liepą irgi išėjo trys numeriai liepos 7, 13 ir 20 dienomis, todėl negavę tik jų ir ieškokite.
Per tas tris savaites, kai neleidome laikraščio, ir norėdami kažkiek pailsėti nuo įtempto darbo, ir taupyti jau išsekusias lėšas, susikaupė daugybė įvykių. Visų pirma, Londone vykusi Olimpiada. Džiaugėmės Lietuvos auksine žuvele vadinama penkiolikmete Rūta Meilutyte, kuri jau vieną pirmųjų dienų pasiekė geriausią rezultatą 100 metrų krūtine plaukimo varžybose. Tas didelis džiaugsmas dėl laimėto pirmojo aukso medalio tik patvirtina, kad medalių esame laimėję ne tiek daug. Bet ar ne per daug džiaugiamės, taip suteikdami dėmesį vertybėms, kurios yra gana laikinos? Ar ne per daug vertiname fizinį žmogaus išlavinimą?
Sportininko pasiekimas daugiau asmeninis jo laimėjimas. Ir apdovanojimą už laimėjimą jis gauna asmeninį. Ir pasiima tiek ordiną ar medalį, tiek ir laimėtus pinigus, nesidalindamas jų su niekuo, nebent su savo artimaisiais. O juk pirmojo auksinio laimėjimo (ir džiaugsmo) galėjo ir nebūti, jei, pavyzdžiui, mūsų auksinė žuvelė būtų keliomis šimtosiomis sekundės dalimis atplaukusi vėliau. Net ji pati interviu prieš pat olimpiadą nė nekalbėjo apie kokį nors laimėjimą. Ir nesureikšminkime asmeninio laimėjimo vertės juk tauta jame dalyvauja minimaliai (sportininko laimėjimui didžiausią įtaką padaro nebent sportininko treneris). Atrodo, kad lengviausia tapti didvyriu, valdžios (ir tautos?) numylėtiniu, kai tampi čempionu. Gal apimta kilusio entuziazmo, Rūta ir po ketverių metų Rio de Žaneiro olimpiadoje laimės auksą, bet nebūtinai sporte labai svarbus sėkmės ir teisėjavimo faktorius. Štai boksininkas Evaldas Petrauskas, laimėjęs bronzos medalį, teisėtai ir pagrįstai skundėsi teisėjais. Mūsų krepšininkai, kurie pralaimėjo, sudėjo tikrai dideles pastangas beveik įveikę JAV rinktinę ir tik nepalankių aplinkybių nukamuoti pralaimėjo Rusijos komandai. Ketvirtfinalyje įvykusio komandos suklupimo galbūt ir nereikėtų laikyti tragedija, ir į Vilnių parskridę krepšininkai gal be reikalo slapstėsi nuo žurnalistų ir stengėsi kuo skubiau dingti iš žmonių akiračio. Juk ne viskas nuo jų priklausė varžovai buvo ne patys silpniausi. Ne vien krepšininkams nepasisekė dukart olimpinis čempionas V. Alekna šįsyk irgi liko be medalio ir taip užbaigė sėkmingų savo olimpiadų seką. Netikėtai paskutinėmis dienomis buvo laimėtas sidabro medalis, o prieš uždarant olimpiadą dar ir aukso medalis suteikė sėkmę. Lietuva su dviem aukso medaliais, vienu sidabro ir dviem bronzos medaliais pagal medalių skaičių ir vertę pateko į 34 vietą iš 204 žaidynėse dalyvavusių šalių. Tad ne visada reikia be saiko džiaugtis ir ne visada po pralaimėjimų panirti į liūdesį. Svarbiausia, kad pasirūpintume sporto vystymo sąlygomis, o ne medalių gavimu. V. Adamkus teisingai pasakė: Kūdrose čempionų neužauginsime. Rūta net paliko savo šalį, kad vietoj sukiužusio Šilainių baseino Kaune galėtų treniruotis Britanijos koledžo baseine jos netenkino sovietiniais laikais statytas, o dabar jau griūvantis Šilainių baseinas, į kurį dėmesio neatkreipia šiame Kauno mikrorajone renkamas aktyvusis parlamentaras Rimantas Dagys, kuriam geriau spausti vagis verslininkus ar tvarkyti pensininkus, kad negautų per didelių pensijų. Tik ar tada Britanijos sporto magnatai nepasiūlys mūsų jaunajai čempionei didesnius pinigus ir nepervilios į savo komandas?
Iškilmingai Vilniuje sutinkant auksinę mergaitę, sveikinimo kalbos labiau panėšėjo į užstalės tostus, kartu liejosi pažadai visą šalį apstatyti baseinais. Nebuvo tautą žadinančių kalbų, uždegančių patriotizmu. Toje visuotinėje euforijos atmosferoje, kai į aukso medalininkės pasveikinti subėgo prezidentė ir eksprezidentas, įvairiausių sporto institucijų vadai ir vadukai (Lietuvos TOK prezidentas, valdantis šią olimpinę instituciją jau 24 metus, kalbama, gauna du kartus didesnę algą už Respublikos Prezidentą), sostinės vadovai ir visokie valdininkai, sakę nedaug ką reiškiančias kalbas. Kyla klausimas o kodėl toje laikinoje euforijoje pamirštamas varge skurstantis politkalinys ar kankinimus iškentęs partizanas, nelaisvėje 25 ar 35 metus iškalėjęs laisvės kovotojas? Kodėl neišgarsinamas mokytojas istorikas, kitaip nei kiti pedagogai, nuoširdžiai mokantis moksleivius patriotizmo, tėvynės meilės? Kodėl taip neišaukštinamas paprastas sąžiningas žmogus? Kodėl per 22 metus Lukiškių aikštėje taip ir lieka nepastatytas paminklas partizanams, neįamžinti okupantų nužudyti nepriklausomos Respublikos ministrai, generolai, karininkai, dvasininkai, neįvertinamos tautos kančios? Vietoj to tik tuščiai atsiprašoma už žydšaudžių vykdytas žudynes ar svarstoma, kaip kuo daugiau milijonų sumokėti kompensacijų už ne mūsų vykdytą genocidą, o mūsų tautos genocidą vykdžiusiai imperijai tik prieš rinkimus surašomi formalūs reikalavimai. Kažkaip ne taip klostosi įvykiai Lietuvos karalystėje. Laimėti auksą olimpiadoje labai smagu ir gera, bet nejaugi vien dėl jų turime kelti šou maskaradus?
Per tas tris savaites, kaip ir visą vasarą, Lietuvoje buvo toliau švenčiami atlaidai tiek Pal. Jurgio Matulaičio Marijampolėje, tiek Kryžių kalno, tiek kiti, o štai šią savaitę pradėti ir Žolinės atlaidai Pivašiūnuose, Krekenavoje ir kitur. Atlaidų šventimas Lietuvoje vis dar yra tas brangus reliktas, kurį jau yra praradusi dauguma krikščioniškų tautų. Labiausiai ir ryškiausiai ši tradicija, be Lietuvos, išlieka dar ir Prancūzijoje, Bretanėje. Gaila, kad Lietuvoje šios tradicinės šventės vis mažiau sutraukia žmonių, o atlaidų šventimo įvairovės vis pasigendama.
Praėjusį savaitgalį įvyko ir Ateitininkų Federacijos suvažiavimas. Tai daugiau formalus renginys, neturintis jokios įtakos visuomenės gyvenimui ir patiems ateitininkams. Renginį paįvairino tik svečias iš JAV (išeivijos veikėjo Petro Kisielisus, kažkada labai sekamo į Ameriką nusiųstų KGB agentų, sūnus Petras). Jis atkreipė susirinkusiųjų dėmesį į smarkiai blogėjančią moralinę religinę Lietuvos katalikų būklę: bažnyčią lanko vos 14 proc. tikinčiųjų, daugėja nesusituokusių šeimų, populiarumą įgavo negimusios gyvybės žudymas, dauguma jaunimo nedalyvauja jokioje veikloje ir net netiki, kad egzistuoja Kristus. Gal tai išties svarbus pastebėjimas apie mus pačius, nes mes gyvename lyg užmerkę akis prieš tas blogybes. Jeigu pavažinėtume po Lietuvą, rastume parapijų, kuriose bažnyčią lanko tik 5 proc. gyventojų. Tad ateitininkai (kurių į suvažiavimo pabaigą susirinko vos vadinamasis kvorumas, galėjęs teisiškai rinkti valdymo institucijas), ypač jaunieji, turi įvertinti ir tokius momentus. Bėda ta, kad visa kažkada veiklios šios katalikiškos jaunimo organizacijos, nepriklausomoje Lietuvoje atkurtos a. a. kun. Arvydo Žygo, valdžia visa savo sudėtimi suvažiavime buvo perrinkta kitai kadencijai, tad tikėtina, jog organizacija ir toliau plauks be jokio gyvumo (beje, AF tinklapyje skelbta tiesioginė suvažiavimo transliacija visiškai neveikė, nebuvo jokios kitokios visos informacijos). Aišku, galima surasti ir pozityvios ateitininkų veiklos, deja, visuomenei ji nėra žinoma (net katalikiško laikraščio darbuotojai nebuvo informuoti apie suvažiavimą sužinojome labai atsitiktinai). Nenuostabu, nes tarp ateitininkų tėra tik ketvirtadalis aktyvių federacijos narių ir jie mažai ką gali nuveikti. O gal ir nenori pasigarsinti.
Viename vasaros interviu švietimo viceministras V. Bacys pareiškė, kad po poros metų Lietuvoje sumažės 300 mokyklų (dabar jų 1300), o mokytojų sumažės 5000, taigi vietoj 37000 liks tik 32000. Taigi drastiškai mažėjame. Su valdžios pagalba tapę bedarbiais, neturėdami iš ko pragyventi, emigruojame tūkstančiais ir dešimtimis tūkstančių. O gal skaitytojai prisimena, kokį emigracijos lygį ir kokias permainas švietimo srityje planuoja A. Kubilius 2030 metais? Kažkaip panašių skaičių apie uždaromas mokyklas ir didėjančius emigracijos srautus ten neteko matyti viskas piešiama vien rožinėmis spalvomis. Greitai sulauksime laikų, kai didžioji dalis lietuviukų (o gal ir su juodais ar geltonais odos atspalviais, su musulmonų ar budistų tikėjimu) gims ne Lietuvoje.
Bet dar įdomiau vasarą įsivažiavo baudžiamoji mašina prieš darbdavius jau nuo rugpjūčio 1-osios norint priimti darbuotoją, jį reikėjo įdarbinti net dieną prieš pradedant darbą, t.y., pavyzdžiui, nuo liepos 31-osios. Taip esą norima sutramdyti valstybę visaip apgauti besistengiančius darbdavius. Vyriausias nusikaltėliškų darbdavių tramdytojas R. Dagys sakė, kad daugybė faktų liudija, jog darbdaviai sugalvoja nemokėti mokesčių Sodrai už darbuotojus. Tačiau tokiu būdu tiesiog įgyvendinamas stalininis metodas: jokiu būdu nepasitikėti žmonėmis. Pasirodo, kad dar neseniai konservatorių vado A. Kubiliaus įvestas stalininis reikalavimas įdarbinimą apiforminti net tą pačią dieną, persiunčiant žinias apie įdarbinimą, pasidarė atgyvena, netenkinančia mūsų savo nuolatine globa aprūpinančios valdžios. Bet ar ne geriau būtų nuo komunistinio Sodros įmokų būdo, kai įmokas už socialines darbuotojo garantijas moka darbdavys, pereiti prie visame plačiajame pasaulyje priimto paprasto būdo: pats darbuotojas sumoka norimą įmoką į Sodrą. Tada tikrai nebus jokių apgavysčių. Tačiau valdžia lengviau sugeba įvesti tik naujus mokesčius.
Matyt, valdžia labiau linkusi visur įžvelgti apgavikus gal todėl, kad net aukščiausiuose jos sluoksniuose jų yra nemažai. Paskutinis, šią savaitę išaiškėjęs kriminalas jau anksčiau sunkiais nusikaltimais įtariamas Seimo narys Vitas Matuzas iš lobisto Andriaus Romanovskio gavęs 55 tūkst. litų kyšį (jis buvo duotas netiesiogiai kaip parama V. Matuzo kontroliuojamam Labdaros ir paramos fondui) vien tam, kad V. Matuzas Seimui pateiktų su alkoholiu, akcizais ir pinigų plovimu susijusias įstatymo pataisas bei už jas balsuotų. Tad ne veltui sklando gandai, jog prie Seimo narių prieiti su savo bėdomis tegalima tik turint didelę pinigų sumą. Dar blogiau tai, kad krikščionimis demokratais besivadinantieji valdantieji tokiais būdais pasirengę toliau stumti tautą į alkoholizmo liūną skaičiuojant visus gyventojus nuo 15 metų, gryno alkoholio suvartojimas vienam asmeniui jau pasiekė 16 litrų grynojo spirito, tuo metu kai Pasaulinės Sveikatos Organizacijos duomenimis jau 78 litrų alkoholio, tenkančio vienam žmogui, sunaudojimas kelia tautos išnykimo grėsmę. Kai mūsų išrinktieji taip stengiasi tautos labui priiminėti lobistinius alkoholizmo įstatymus, išties netrukus galime sulaukti visiško tautos atstovų degradavimo, o paskiau ir tautos.
Savo įprastą vasaros kelionę dviračiais vykdęs premjeras A. Kubilius (su šūkiu Suk į dešinę, kuris jo rankomis vairuojamas jau virsta Suk į kairę tai parodys rinkimai rudenį) pats asmeniškai su žygio dalyviais apsilankė Visagino atominės elektrinės statybų aikštelėje ir tikino, kad geologiniai tyrimai atitinka aukščiausius branduolinės saugos standartus, t.y. jokių aktyvių tektoninių lūžių būsimos elektrinės vietoje negali būti. Tačiau matant televizijos kadrus, kaip elektrinės statybvietėje darbuotojas, užsiimantis lietuvių ir amerikiečių atliekamais geologiniais tyrimais, ant betoninio pagrindo pila vandenį iš plastikinio butelio, sunku pritarti premjero įsitikinimui. Gręžiniai esą atliekami iki 220 metrų gylio, siunčiami į tarptautines laboratorijas ir labai preciziškai kruopščiai, pagal patvirtintas metodikas, tiriami. Premjeras džiaugėsi, kad realūs darbai rengiant VAE projektą yra pradėti, o pačios statybos prasidės 2015 metais.
Rugpjūčio pradžioje Ariogaloje įvykęs tradicinis politinių kalinių, tremtinių ir laisvės kovų dalyvių sąskrydis sukėlė sąmyšį visuomenėje savo kieta rezoliucija, naujas partijas, ypač Drąsos kelią, priskiriančia prie blogųjų. Vienoje rezoliucijų buvo pasakyta: Sąskrydžio dalyviams didelį susirūpinimą kelia naujai susikūrusių ir vis dar skubotai besikuriančių prorusiškų, atvirai komunistinių ir tiesiog populistinių partijų ir apsimetėliškų visuomeninių judėjimų gausa. Tokios partijos ir visuomeniniai judėjimai, kaip A. Paleckio Frontas, K. Prunskienės Lietuvos liaudies partija, K. Brazauskienės Demokratinė darbo ir vienybės partija, V. Romanovo Lietuvos žmonių partija, V. Žiemelio Krikščionių partija ir visai šviežios N. Venskienės, D. Kuolio ar žurnalisto L. Balsio bei kitos, dažnai neturinčios nei rimtesnių programų, nei pakankamai konsoliduotų komandų, kad galėtų dalyvauti šalies valdyme, bet urmu besiveržiančios į rinkimus, tik kelia sumaištį žmonių galvose. Taigi, kas tik įsigeisite ieškoti kitokio kelio nei valdantieji, iškart jau prilygstate Paleckiui ar Brazauskui (-ienei). Matyt, rezoliucijos autoriaus (ar autorių) nuomone, geriausia, kad Lietuvoje būtų dvi partijos socdemai ir konservatoriai. Na, dar ir V. Uspaskicho jo partijos rezoliucijos iniciatoriai nė kiek nekritikuoja, valstybę valdyti, matyt, tikisi pakaitomis kartu. Nepriklausomoje valstybėje gyvenant dvidešimt dvejus metus, kitokios demokratijos, jų nuomone, nė matyti negalima, o jokių politinių sambūrių ar judėjimų neprileisti nė per nago juodymą. Gaila, kad neklystantieji, kuriems įstatymai negalioja, nebaudžiami vagia ir, apgulę lovį, rėkia: Nedrįskite mitinguoti, nedrįskite reikšti savo nuomonę, nedrįskite kritikuoti mūsų sprendimų, nes mes neklystantys, o jūs kvailiai. Aišku, tokios rezoliucijos sukuriamos dviejų trijų vadų pastangomis, o paskiau pateikiamos visuotiniam priėmimui. Tik ar jos vienija visuomenę? Ar vienija tuos pačius tremtinius ar politkalinius?
Per tą malonų atostogų laiką Lietuvoje vyko ir kuriozinių įvykių. Prieš porą savaičių Kauno policija visą dieną plūkėsi ieškodama mažametės iš darželio pagrobėjo, o žiniasklaida ir teisėtvarkos institucijos gąsdino pasislėpusį tariamą pagrobėją nelaisvės atėmimu iki aštuonerių metų. Bet netikėtai paaiškėjo, kad taurelės nevengiantis senelis vietoj Emilijos iš darželio išsivedė Kameliją, kuri vaikiškai nuoširdžiai vyriškį pripažino kaip senelį.
Įvyko pokyčių ir tarptautiniuose santykiuose. Geras Vladimiro Putino draugas Baltarusijos vadovas Aleksandras Lukašenka pagrasino Lietuvai kažkokiomis sankcijomis, kurios nebus per mažos dėl incidento su Švedijos lėktuvėliu, pažeidusiu LietuvosBaltarusijos sieną ir sutrikdžiusiu saldų diktatoriaus miegą. Mat lėktuvas išmėtė apie 1000 pliušinių meškiukų. Ta akcija stipriai išgąsdino Baltarusijos diktatorių ji buvo skirta žodžio laisvei apginti. A. Lukašenka pagrasino, kad kam, kam, o jau Lietuvai dėl to mažai nepasirodys. Užuot Lietuvos vadovai oriai būtų atsakę į Minsko klausimus, jie pradėjo kalbėti skirtingais balsais Krašto apsaugos ministerija nepripažino jokio sienos pažeidimo, o Civilinės aviacijos administracija teigė, kad toks pažeidimas galbūt įvyko.
Prie Rusijos ambasados įvyko mitingas-piketas buvo prisiminta Rusijos agresija prieš mažąją Gruziją. Pikete dalyvavo ir nepailstamasis monsinjoras A. Svarinskas (iki šiol S. Daukanto aikštėje vadovaujantis maldų akcijoms už Lietuvą). Gal tas prieš ketverius metus vykęs karas buvo Rusijos pratybos, manevrai būsimam puolimui? Juk NATO politiniai ekspertai įsitikinę, kad Gruzija pirmoji taps karine Rusijos auka, o po to seks Baltijos kraštai, iš kurių pirmoji bus Estija, vėliau Latvija, ir pagaliau Lietuva. Tai vyks kitaip nei 1940 metais, kai visos Baltijos tautos buvo išlaisvintos per tris dienas. Ir tas išlaisvinimas kainavo mums šimtus tūkstančių žūčių, tremčių ir daug nelaisvės metų.
© 2012 XXI amžius
|