Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

„Didžioji pasiuntinybė“

Su tėvu Babronių kaime

Kun. dr. Petras Bačinskas Australijoje

Kun. Petras Bačinskas Molėtuose su vaikais po Pirmosios Komunijos

Su Australijos lietuviais

Kun. dr. P. Bačinsko kapavietė Brisbanėje Nudgee kapinėse

Tokiu pavadinimu Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos 1935 metų laidos 27 absolventai išleido atminimo knygelę, kurioje kiekvienas surašė savo mintis, sentencijas. Vienas jų – kun. Petras Bačinskas (1912–1993). Per Sekmines Jiezno Šv. arkangelo Mykolo ir šv. Jono bažnyčioje Kaišiadorių vyskupijos kancleris kun. Gediminas Tamošiūnas aukojo šv. Mišias prisimenant kun. dr. P. Bačinsko 100-ąsias gimimo metines. Po pamaldų buvo apžvelgtas šio uolaus dvasininko gyvenimo kelias Lietuvoje ir užsienyje. Vengdamas sovietinės valdžios susidorojimo, jis pasitraukė į Vakarus. Būdamas Australijos lietuvių katalikų federacijos valdybos vicepirmininkas, kartu su kitais valdybos nariais Melburne pradėjo leisti savaitraštį „Tėviškės aidai“, buvo pirmasis šio savaitraščio redaktorius. Kurį laiką gyveno Vokietijoje, buvo Vasario 16-osios gimnazijos direktorius. Nuo 1968 metų iki mirties dirbo Australijoje religinėse misijose, aptarnavo įvairių kolonijų lietuvius. Taip ir neišvydęs Lietuvos mirė 1993 metais Brisbanėje.

Šiame straipsnyje noriu pasidalinti mintimis apie savo dėdę, visą gyvenimą ištikimai tarnavusį Tėvynės ir Katalikų Bažnyčios idealams, anot amžininkų, principingą, uolų idealistą dvasininką.

P. Bačinskas gimė 1912 m. gegužės 12 d. Jiezno valsčiaus Babronių kaime, dabartinės Jiezno seniūnijos Sokonių kaime. Mama Karolina Dzenkevičiūtė – iš Pikelionių kaimo, tėvas Aleksandras Bačinskas – iš dabartinės Birštono savivaldybės Buičiūnų kaimo. Tėvui tai buvo antroji santuoka po pirmosios žmonos mirties.

Kartu su Petru augo penkios seserys: Domicelė (vėliau tapusi Balčiūniene), Adelė Klimavičienė, Marija Vaivadienė ir seserys iš tėvo pirmos santuokos: Anelė Laukaitienė, Petronėlė Kuzmickienė. Jos prižiūrėjo broliuką, kuris buvo labai žingeidus, mėgo kaimo senolių pasakojimus. Seserys nuklydusį Petriuką parsiveždavo iš Kymantų, Randžių, Valatkų, Mockevičių ar Ravuckų. Berniuką veikė tėvų ir kaimynų patriotinės, katalikiškos nuostatos. Bačinskų šeima buvo pamaldi, kiekvieną sekmadienį lankydavo Jiezno bažnyčią. Vaikai nuo mažens buvo pratinami prie ūkio darbų. Ūkis – 21 ha žemės.

Petriukas pradžios mokyklą lankė kaime Raškevičių sodyboje. 1926 metais įstojo į Prienų „Žiburio“ gimnaziją. Už mokslą per metus tėvai mokėjo 150 Lt ir 20 Lt – ūkio reikalams. Darbščiam ir gerai besimokančiam jaunuoliui imponavo gimnazijos direktoriaus Felikso Martyšiaus asmenybė, jo erudicija, tolerancija. Gimnazijoje Petras aktyviai dalyvavo popamokinėje veikloje: tapo ateitininku, mokyklos teatro kolektyvo nariu, artimai bendravo su kraštiečiais: būsimu kunigu prel. Petru Celiešiumi, būsimu inžinieriumi Jurgiu Mikaila.

Kelias į kunigystę

Sunku pasakyti, kas nulėmė kunigystės pasirinkimą. Be abejo, įtakos turėjo šeima, gimnazija, 1927 metais užsimezgusi pažintis su pradedančiu filosofu Antanu Maceina. Samprotavimai apie žmogaus dvasines vertybes, žmogaus ir Dievo santykį kreipė Petro nuostatą Dievo tarnystės keliu.

1930 metais baigęs Prienų „Žiburio“ gimnaziją, P. Bačinskas įstojo į Kauno kunigų seminariją, kurios rektoriumi (iki 1932 metų) dar tebebuvo M. Maironis, o šiam mirus – Pranas Penkauskas. Asmenybės formavimuisi didžiulę įtaką turėjo dėstytojai: prof. S. Šalkauskis, P. Dovydaitis, Stasys Gruodis, prelatai M. Reinys, P. Kuraitis, St. Jokubauskis ir kt.

Tuo metu Kauno kunigų seminarijoje mokėsi klierikai iš Kauno, Panevėžio ir Kaišiadorių vyskupijų. Seminarijos 1935 metų baigiamajame ketvirtame teologijos kurse studijavo 35 klierikai: iš Kaišiadorių vysk. – 6, Kauno – 11, Panevėžio – 13, keturi  vienuoliai marijonai ir vienas pranciškonas. Juos 1935 m. birželio 15 d. Kauno arkikatedroje bazilikoje arkiv. J. Skvireckas įšventino į kunigus. Šios laidos 27 absolventai išleido leidinėlį „Didžioji pasiuntinybė“. Jame kiekvienas įrašė sentenciją.

Kun. P. Bačinskas leidinyje užrašė: „Viešpatie, begalinę meilę parodei, kad mane, pasauly klaidžiojantį, pašaukei prie savęs, kad Tau tarnaučiau, – susijaudinęs, iš širdies dėkoja Dievui dažnas, ką tik pašvęstas kunigas. Taip mistinėje maldos nuotaikoje skendint greitai praeina šventoji valanda; už jos – realus gyvenimas. Ir pasijunta beesąs kunigas dvidešimtame amžiuje, kuriame, tiesa, pastebimos galingos pastangos, drąsūs bandymai siekti gražiausių idealų, bet taip pat matyti, kaip bujoja žemoji aistra, kurios pavyzdžių tiek daug. Apskritai, pasaulio atnaujinimo idėjos dar tik skelbiamos, kai jau seniai jas reikėjo pildyti. Ir tik vienas yra būdas įgyvendinti tas prakilniausias tiesas – visiems grįžti prie To, kurs jas atnešė į pasaulį, prie Dievo Sūnaus. Tai supratus, norisi maldauti Dievą: Viešpatie, padaryk, kad būčiau mažutė Tavo radijo stotelė, per kurią pakviestum nors vieną mano bendralaikį prie savo Švenčiausios Širdies“.

Įvairiai susiklostė bendrakursių likimai. Kiekvienas jų nešė savo kryžių ir kančią aukojo vardan Tėvynės, Bažnyčios.

Keturi šio kurso draugai – kun. P. Bačinskas, A. Lėvanas, J. Petrėnas, P. Astrauskas – 1944 metais pasitraukė į Vakarus. Kun. Vytautas Lapšys nė metų neišdirbo vikaru Utenoje, mirė 1936 m. balandžio 17 d., Pusnės (Molėtų r.) bažnyčios kleboną kun. Valentą Balčių besitraukiantys sovietai 1941 m. birželio 27 d. sušaudė. Didesnioji jų dalis patyrė sovietinį persekiojimą ir represijas, pavyzdžiui, kun. A. Šatas, kun. J. Fabijanskas ištvėrė sunkų karo ir pokario laikotarpį, o kanauninkas J. Andrikonis tapo Kaišiadorių vyskupijos valdytoju, kun. J. Ragauskas 1948 metais metė kunigystę, tapo aktyviu ateistu. Minėtoje knygelėje jis buvo parašęs: „Malonusis šių eilučių skaitytojau, sukalbėk už mane nors vieną Sveika Marija“.

Šiuo metu Panevėžio katedroje dar darbuojasi mons. Petras Kuzmickas, lapkričio 7 dieną minėsiantis 102-ąjį gimtadienį.

Sielovada ir mokslo metai Lietuvoje

Kun. P. Bačinskas studijas tęsė Kaune Teologijos-Filosofijos fakultete. 1936 metais gavo teologijos licenciato laipsnį. 1935–1941 metais buvo vikaras Molėtuose ir ėjo kapeliono pareigas vidurinėje mokykloje. Molėtų valsčius buvo vienas iš didžiausių Lietuvoje. Čia religinė, visuomeninė ir kultūrinė veikla buvo aktyvi. Veikė įvairios organizacijos. Molėtai buvo dekanato centras. 1940 metais parapija turėjo apie 5600 katalikų.

Okupacijų metai molėtiškiams buvo labai skaudūs. Bolševikai suėmė ir ištrėmė daugybę žmonių. Ne lengvesnė buvo ir vokiečių okupacija. 1941 metų birželį prasidėjus karui, traukdamiesi sovietai birželio 27 dieną durtuvais užbadė Molėtų dekaną kun. Matą Lajauską (1872–1941). Plačiau rašo kan. Jonas Žvinys savo prisiminimų knygoje „Mano gyvenimo užrašai“ (V., 1993). Kun. J. Žvinys, atsiliepdamas į Vyriausiojo Lietuvos sukilėlių štabo atsišaukimą, subūrė Dubingių ir apylinkės aktyvistus, tapo jų vadu, o kun. P. Bačinskas – sukilėlių kapelionu. Jis 1941–1943 metais VDU studijavo filosofiją, aukojo šv. Mišias Kauno Prisikėlimo bažnyčioje.

1944 metų birželį Sovietų kariuomenė atėjo prie Lietuvos. Baimindamasis, kad Sibiro neišvengs, kun. P. Bačinskas kartu su kraštiečiu, 1933 metais į kunigus įšventintu Petru Celiešiumi liepos viduryje per Rytprūsius kartu su vokiečiais traukėsi iš Lietuvos, apsigyveno Austrijoje, Insbruko perkeltųjų asmenų stovykloje, kuri 1945 metais pateko į amerikiečių įtakos zoną. 1946 m. sausio 25 d. lietuvių dvasininkų prie Šv. Sosto pastangomis įvairiose lietuvių pabėgėlių gyvenamose vietose buvo sudaryti tautiniai dekanatai. Kun. P. Bačinskas paskirtas Austrijos lietuvių pabėgėlių dekanato dekanu. Insbruko universitete tęsė studijas, o 1948 metais gavo filosofijos daktaro laipsnį.

Australijoje

1950 metais kun. dr. P. Bačinskas emigravo į Australiją. Kanberoje buvo paskirtas lietuvių kapelionu, vėliau darbavosi tarp Hobarto, Gee’longo ir kitų Australijos vietovių lietuvių emigrantų. Melburne, būdamas Australijos lietuvių katalikų federacijos valdybos vicepirmininku, su kitais valdybos nariais 1956 metais įsteigė lietuvių katalikų savaitraštį „Tėviškės aidai“, tapo pirmuoju šio laikraščio redaktoriumi. Nuo 1957 metų laikraščio redagavimą perėmė Bronius Zumenis, kun. dr. P. Bačinskas aktyviai jame bendradarbiavo.

Vėliau kun. dr. P. Bačinskas aktyvią veiklą tęsė Vatikano radijo lietuviškų programų laidose. Mons. Vytautui Kazlauskui, ilgamečiam lietuviškų laidų vedėjui, jis rašė apie Australijos lietuvių gyvenimą, transliuojant laidas apie J. Ragauską kaip buvęs bendrakursis išsakė savo nuomonę ne viename laiške.

1966–1967 metais kun. dr. P. Bačinskas gyveno Vokietijoje, buvo Vasario 16-osios gimnazijos direktorius.

1968 metais vėl grįžo į Australiją, dirbo lietuvių religinėse misijose, aptarnavo Gelongo, Brisbanės ir kitų kolonijų lietuvius. 1970 metais dėl sveikatos visam laikui persikėlė į švelnesnį rytinės Australijos milijoninį Brisbanės miestą, buvo ne tik lietuvių kapelionas, bet ir vienuolių pranciškonų bei vaikų ligoninės kapelionas.

Kun. dr. P. Bačinskui apsigyvenus Brisbanėje, suaktyvėjo šio miesto lietuvių katalikiška veikla. Apie tai rašė JAV leidžiami „Aidai“ ir kiti laikraščiai. Kultūrinės draugijos pirmininkas Kazys Bagdonas rašė: „Mes, brisbaniečiai, matėme kun. dr. P. Bačinską dirbantį tautiečių dvasinei ir kultūrinei naudai. Neįmanoma išvardinti visus jo gerus darbus ir pasiektus vaisius, bet galima teigti, jog Brisbanės lietuviai dabar nebūtų taip organizuoti be kun. dr. P. Bačinsko įdėtų pastangų“. Pradėjęs pastoracinį darbą, jis įsteigė savaitgalio mokyklėlę, mokė vaikus lietuviškų dainelių, žaidimų, tautinių šokių. Jo pastangomis Brisbanėje įsteigti Lietuvių namai bendruomenės reikalams. Visiems ir visada padėjo patarimu ar dosnumu, atstovavo lietuviams nacionaliniame komitete ir valdžios įstaigose, pradėjo ir vedė lietuvių radijo valandėlę. Kol sveikata leido, važiuodavo savo mašina tūkstančius kilometrų į šiaurinį Queenslandą aplankyti čia gyvenančius lietuvius.

1975 m. gruodžio 28–31 dienomis vyko jubiliejinis (20 metų nuo įsteigimo) Australijos Lietuvių katalikų federacijos suvažiavimas Melburne. Jis pradėtas pamaldomis Šv. Jono bažnyčioje. Kun. dr. P. Bačinskas sakė pamokslą, aukojo šv. Mišias su kitais kunigais, pasisakė suvažiavime tema „Bažnytinė revoliucija“. Apie darbštumą, pareigingumą byloja jo rašyti laiškai man: „...Per šventes buvau išvykęs į Adelaidę, Melburną, Sidnėjų, užtrukau dvi savaites. (...) Esu labai užimtas: lankau žmones. Melburne praleidau 10 dienų“ (iš 1982 metais rašyto laiško). Neretai laiškuose užsimindavo, koks nepastovus Australijos klimatas: „...Čia vienais metais vyrauja didžiulės sausros, o kitais – audros, lietūs, potvyniai...“

Kiekviename man rašytame laiške – tėviškės ilgesys: „...Tavo, Irute, laiškas man visų brangiausias, nes gaunu jį iš brangios tėviškės, kur gimiau ir augau. Dabar man ji kaip gražus sapnas atgyja atmintyje, ypač švenčių dienomis. Visus Jus aplankau mintyse. (...) Svetimame krašte yra tik mūsų kūnas, dvasia – gimtinėje, kurios niekas nepakeis. (...) Kas atsitiko su Sakonių žeme? Ar nueinate į Jiezną? Ar Jiezno bažnyčioje yra kunigas? Jei yra, kokia jo pavardė, ar vyksta pamaldos?“ (iš 1979 metais rašyto laiško). Kai nusiunčiau pajūryje surinktų gintaro gabalėlių, dėdė net sueiliavo lyrinį eilėraštį apie Lietuvą ir gintarą.

1985 metais kun. dr. P. Bačinskas atšventė savo 50 metų kunigystės jubiliejų. Apie jį plačiai rašė „Pasaulio lietuvis“. Po įtempto pastoracinio ir visuomeninio darbo jo sveikata sušlubavo. 1987 metais persikėlė gyventi į specialius senelių globos namus, skirtus pensininkams kunigams ir vienuoliams. K. Bagdonas viename man skirtame laiške rašė: „...Jūsų dėdės sveikata pašlijo, silpna atmintis, prisimena įvykius iš praeities, bet pamiršta čia pat įvykusius. Jis jau negali susikaupti ir laiško parašyti. Aš jį lankau kas savaitę, o kas ketvirtą – nuvežu į mūsų lietuvių bažnyčią, kur aukoja šv. Mišias. Jo kojos silpsta, vargiai gali paeiti, bet mes jam padedame prie altoriaus. (...) Miela Karošiene, aš jam jūsų laišką tučtuojau nuvežiau. Perskaitęs pasakė: „labai gražiai parašyta“. Mačiau jo akyse ašaras. „(...) Į Lietuvą jau per vėlai, jei būčiau jaunesnis...“

1990 m. lapkričio 3 d. Sidnėjaus lietuvių kapelionas prel. Petras Butkus rašė: „...Jūsų dėdę kun. dr. P. Bačinską paskutinį kartą mačiau, kai lankiau jį kartu su mons. A. Svarinsku. Jo kojos nusilpusios, prasta atmintis, nuotaikų kaita, nemėgsta daktarų, australiško maisto, dažnai kalba apie mirtį, bet kai susitinka su lietuviais, užvalgo lietuviško maisto ir taurelę išgeria, nuotaika pasitaiso. Jam reikia lietuviškos širdies šilumos, kurios taip maža pas lietuvius išeivius, dėl kurių visą sveikatą padėjo...“

Paskutiniuosius penkerius metus kun. dr. P. Bačinsko sveikata šlubavo, o per porą mėnesių visai sublogo. 1993 m. balandžio 1-ąją, 4 val. ryto jis išėjo Amžinybėn. Laidotuvių išvakarėse buvo kalbamas rožančius St. Marys bažnyčioje. Vadovavo kun. Juozas Petraitis, atvykęs iš Adelaidės. Balandžio 6 dieną šv. Mišias aukojo Brisbanės arkivyskupas John Bathersby, dalyvaujant arkiv. Francis Rush, dviem vyskupams ir 24 kunigams. Katedra buvo pilnutėlė žmonių. Po pamaldų karstas palydėtas į Nudgee kapines, lietuvių skyrių. Atsisveikinimo žodį tarė Kun. dr. Bačinsko lietuvių kultūrinės draugijos pirmininkas K. Bagdonas (kun. P. Bačinsko atminčiai pavadinta kultūrinė draugija).

* * *

Vienas po kito išeina Amžinybėn tie, kurie dar išliko Tėvynėje, Sibire, išsibarstę po platų pasaulį, kurie dar mena pirmąją Lietuvos nepriklausomybę, kurie dėl tolesnio jos išlikimo savo gyvenimą aukojo. Praėjus mėnesiui po dėdės Petro mirties, mirė prel. Butkus. Kan. J. Žvinys, praėjęs Sibiro lagerius, rašė: „Kun. P. Bačinskas už mane 11 metų jaunesnis. Buvome geri draugai, gerai mokėjo vokiečių kalbą. Jį gerbiau ir mylėjau. Aš atkentėjau Stalino pragarą dėl to, kad nesutikau bendradarbiauti su čekistais. Jis man daug padėjo. Pasirinkau auką ir kunigo garbę. Mes abu dirbome vardan tėvynės ir Katalikų Bažnyčios“.

Irena KAROŠIENĖ,
Kun. dr. P. Bačinsko dukterėčia

© 2012 „XXI amžius“